Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Tik Jonelis Tarvydas girdėjo, kaip staiga išsigandę to, ką patys padarė ir ko prieš kelias akimirkas nė neįtarė padarysiantys, Mikalojus Bilevičius ir Samuelis Barauskas susikeikė ir nutarė apskritai niekam nieko nesakyti, o lyg nieko nebūtų įvykę grįžti į besilinksminančius Norvaišų namus. Tylomis susiliejęs su apsnigta žalitvore, jis jau kurį laiką stebėjo Kazimierą ir du prie jo priekabiaujančius dičkius, mat nors Tarvydai iš mandagumo ir dėl Milkantų privengiančio Jonelio buvo kviesti į šventę, Antanas Tarvydas nusprendė ponus nubausti jų pasilinksminime nesirodydamas ir uždrausdamas rodytis namiškiams, todėl Jonelis sutemose išslydęs iš namų jau kurį laiką sliūkino palei Milkantų langus, slapčia iš tamsos žvelgdamas į apšviestą vidų, nukrautus stalus ir čigonaite apsimetinėjančią Uršulę, begėdiškai valiūkaujančią, išdykaujančią ir šaudančią pajuodintomis akimis, o Kazimierui išėjus laukan patamsyje nėrė kaip žebenkštis ir susiliejo su žalitvorės šešėliu. Iš ten ne tik matė įvykusį barnį, bet ir, įsisegęs į tamsą, regėjo ir akmens beieškančius piktadarius, ir ten, tamsoje, karčios įsisenėjusio pavydo pasėtos piktdžiugos apimtas kažkodėl galugerklyje užgniaužė šūksnį, kuriuo draugą norėjo perspėti apie atskriesiantį pavojų. Dabar gi užgniaužtas šūksnis burnoje įgavo kraujo skonį, nes pribėgęs prie kruvino Kazimiero jį apvertė aukštielninką ir pagaliau pradėjo šaukti pagalbos.

Pirma Jono Motiejaus ir jo svečių į lauką išpuolė Bilevičiukas su Barauskiuku, kurie nė nebuvo spėję nueiti toliau prieangio. Išvydę prie Kazimiero parklupusį Jonelį, jie vienu metu suvokė matą stebuklingai paties Dievo ar veikiau paties velnio tamsoje jiems atsiųstą atpirkimo ožį ir todėl beveik vienu balsu pradėjo klykti „laikykit, tai jis, tai jis metė, mes matėm!“ paties kvailiausio nepaaiškinamo išgąsčio apimtam ir bėgti pradėjusiam Joneliui pavymui. Bėglys, kurio nė nesivijo gerai jį nuo mažumės pažįstantys dvaro šunys, sustojo tik už geros mylios nuo Milkantų, todėl nė neįtarė ir nė negalėjo žinoti, kad atskriejęs akmuo Kazimierui galvą praskėlė visai negiliai, mat jį kiek sulaikė avikailio kepurė, ir kad, kraują sustabdžius voratinkliais ir tvarsčiais, Mikalojus ir Samuelis nė negalėjo nupasakoti katrą mužiką matę patamsyje, o Kazimieras kažkodėl tylomis nusprendė palaukti geresnės progos atkeršyti savo skriaudikams, nes apskųsti juos susirinkusių svečių akivaizdoje jam atrodė pernelyg paprastas ir silpnas kerštas. Juolab kad iki paryčių užsitęsęs pokylis atnešė dar dvi nelauktas bėdas — apopleksijos smūgį senajam Leonui Palubinskiui, kurio aptukęs kūnas neatlaikė gausių vaišių, vyno pertekliaus, o gal vylingų Uršulės žvilgsnių, privertusių pašėlusiu greičiu plakti to didžiapilvio linksmuolio širdį, ir nelaimingą atsitikimą pernelyg įkaušusiai Zabielų jaunamartei, praradusiai saiką ir šokusiai tol, kol nukrito ir prarado pupelės dydžio gemalą, kurį nė neįtarė nešiojanti. Tad daug kainavusios Norvaišų Užgavėnės Milkantuose, paskutinės prieš jiems išvykstant į Vilnių, visiems ir ilgam įsiminė sugadinta medžiokle, praskelta galva, apopleksija ir persileidimu.

Nė nelaukdami Velykų, o tik sulaukę išvažiuojamų kelių, Norvaišos išsiruošė į Vilnių — pasižvalgyti nerimstančiai Uršulei noviciato kuriame nors iš kelių vienuolynų, į kuriuos neapsikentę jos nepaliaujamų prašymų jau buvo pasiuntę laiškus. Baldai ir sietynai Milkantuose buvo apkloti marškomis ir gūniomis, raktai ir nurodymai bent pusmečiui į priekį perduoti prievaizdui, ir vienas vežimas su būtiniausia manta bei karieta, kuri iš esmės tebuvo naujas dengtas vežimas varinėmis vinimis kniedytais, oda muštais šonais ir pagalvėmis išklotais suolais Elžbietai ir Uršulei, palengva pajudėjo į kelią — su sustojimais nakvynei pakelės užeigose ir nekantraujančio Kazimiero užjojimais į priekį. Jodami pirma purvais nutaškytos karietos, kuria keliavo moterys, tėvas ir sūnus kelionę trumpino pokalbiais, kurių taip stigo pastaraisiais metais, kuriuos ryte rijo kasdieniai rūpesčiai, kassavaitiniai darbai, kasmėnesinės prievolės ir kasmetiniai pasikartojimai. Jonas Motiejus pagaliau iškvotė, kas jam ilgai nedavė ramybės — kieno ranka sviedė sūnui į galvą akmenį, ir susimąstė, šiam į klausimą, kodėl neįskundė svečių vaikiščių, ne pagal metus mįslingai atsakius: „Dar tam nebuvo laikas. Kerštas kaip vanduo — saldžiausias atšalęs.“ Bet tai tebuvo bene vienintelis probėgšmais nuvogtas žvilgsnis į sūnaus vidų, pro glotnų ir slidų Kazimiero sielos paviršių, nuo kurio tarsi nuo žąsies vanduo nutekėdavo bet kokie bandymai skverbtis į neįžvelgiamas jos gelmes. Tačiau pažvelgęs iš esmės ir iš šalies, Jonas Motiejus neturėjo kuo skųstis — jo vaikas buvo mandagus, sumanus, iš tų, kuriems metęs gilesnę mintį pajusdavai raibuliuojant. Galbūt todėl, prieš išvykdamas iš Milkantų, jis paprašė Kazimierą, savo įpėdinį ir giminės tęsėją, patarimo, kur saugiai paslėpti nedidelę, vos dviejų plaštakų, sidabrinę dėželę, kurioje glūdėjo jo didžioji paslaptis ir pareiga ir kurią jis prieš septynerius metus prisiekė šventai saugoti — galų gale, juk Jono Motiejaus metai ėjo į pabaigą ir jo amžius jau artėjo link to, kad net ir būdamas sveikas galėjo vieną rytą tiesiog imti ir nepabusti. Tad, jo galva, mažesnė blogybė bus sūnui sužinoti, dėl visa pikta, jo dėželės saugojimo vietą, bet tik ne tai, kas jos viduje. Jis pats buvo pagalvojęs apie koplytėlę — gal net atlupti ir vėl užmūryti mažytę nišą, kurioje gulėjo mažosios Onos Magdalenos karstelis. „Būčiau grobikas ar marodierius — tai ten ir ieškočiau“, — pareiškė Kazimieras ir pasiūlė dėželę, jei ji tokia svarbi ir jos atradimas turėtų neįsivaizduojamai grėsmingų pasekmių, slėpti ten, kur jau tikrai tikrai niekas nieku gyvu neieškos — suvyniojus ir užsiuvus į gerai išvaškuotą audinį paslėpti didžiąją Jono Motiejaus paslaptį po išvietės grindimis, tiesiog liulančiose daugiametėse išmatose. Tėvas net krūptelėjo, pagalvojęs, kas bus panardinta — tiek jau to, pavadinkim tikruoju vardu — tiesiog į paprasčiausią šūdą, bet negalėjo nesutikti su Kazimieru, kad išties tai paskutinė vieta, kurioje sveiko proto žmogus sumanytų ieškoti jo dėželės. Prisaikdinęs sūnų viskuo, kas jam švenčiausia, nors ir nebuvo tikras, kas gi tie šventi dalykai jo paties įpėdiniui galėtų būti, ir, Kazimiero žodžiais tariant, palaidojęs savo didžiąją paslaptį šūduose, Jonas Motiejus kiek aprimusia sąžine galėjo iškeliauti.

Keliautojų draugėje, kurią, be Norvaišų, sudarė dar keli tarnai su merga, trūko vieno — Jonelio. Jį kartu į Vilnių pasiimti buvo sumanęs Jonas Motiejus, kuris tuo tikslu net buvo nuvykęs į Tarvydus. Tačiau Antanas nė nesutiko kalbėti apie sūnaus kelionę į Vilnių — ko? Pasižiūrėti sostinės? Pasižmonėti? Pažiūrėti, ar neišeitų prisidėti prie užsienin vykstančios kokio didžiūno vaiko palydos? Norvaiša kelionę apmokėtų, tereiktų pasiimti tik būtiniausią mantą? Visa tai Antanui Tarvydui atrodė pati tikriausia gaišatis ir nenaudinga paikystė. Juolab kad tas nedėkingas mižnius iškart po Užgavėnių buvo dingęs kelias dienas ir nežinia kur valkatavo. Ką ir kalbėti apie tai, kad mintį skirti sūnui nors kelis auksinus iškart užgniaužė pavydo gumulas, sužinojus apie Norvaišų karietą — kad ir paprasčiausią dengtą vežimą, bet vis tiek skausmingą pranašumo priminimą.

Kai gerokai apdulkėjusiais drabužiais ir purvu nutaškyta karieta Norvaišos pagaliau Šventojo Kazimiero dieną pasiekė Vilnių, prisiminimas apie Tarvyduose likusį ir tėvo neišleistą Jonelį jau buvo gerokai išsivadėjęs, o juolab jie nė negalėjo žinoti, kad iki širdies gelmių įskaudintas ir iš nusivylimo apkvaitęs Jonelis vos jiems išvykus iš Milkantų vėl dingo iš namų, nuklydęs į vieną iš pakelės smuklių pradėjo gerti, kažkokio dosnaus smuklės lankytojo buvo dar pagirdytas, gėrė iki išnaktų, kažkuriuo metu pasirašė jam pakištą popieriaus lapą su savo vardu ir besidvejinančiu akyse kryželiu vietoj antspaudo ir kitą rytą atsibudo pietų kryptimi dardančiame vežime, plikai nuskustas, be savo gražiųjų auksinių garbanų, kurios kariuomenėje būtų buvusios tik utėlių veisykla, pagiringas ir nelaimingas jo karališkosios didenybės Jono Kazimiero pėstininkų armijos rekrūtas.