Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Viso to nė nenutuokė Norvaišos, į miestą įvažiavę pro tuos pačius Bernardinų vartus, pro kuriuos kitados, prieš vienuolika metų, bėgo iš niokojamo miesto. Šiuosyk miestas juos pasitiko nebe degėsių smarsu ir kraujo klanais gatvėse, o žvirblių čirškimu, ore tvyrančiu pavasariu ir gausybe pastolių, mat net ir prabėgus šitiekai metų Vilnius vis dar atsistatinėjo savo rūmus ir bažnyčias, gydydamas per šešerius metus kazokų padarytas žaizdas, ir vis dar balino septyniolikos dienų gaisro paliktus suodžius ant namų sienų. Nors Kazimieras buvo gimęs Vilniuje, miestą, kurį paliko šešiametis, prisiminė tik pro miglas. Dabar gi jis buvo gyvas, kurtinantis savo garsais — arklių pasagų ir prie aulinių batų prikaltų pasagėlių kaukšėjimu į grindinį, praeivių, prekeivių keiksmais ir šūkalojimais, varpų gaudesiu, vėjo klebenamų langų ir langinių dunksėjimu; viskas čirškė, caksėjo, džeržgėjo, o nuo kvapų galėjo apgirsti galva. Į latakus pilamų paplavų dvokas maišėsi su begėdiškai išsikvepinusių moterų gėlių vandens dvelksmu, čia pat gūsiais užnešdavo deguto kvapą nuo naujai dengiamų stogų, čia pat — čirškinamo lydyto sviesto ir ką tik iškeptų riestainių. Aukštėliau Šventojo Mykolo Arkangelo ir Pilies gatvių sankirtos viską nustelbė gaižūs raugtų kopūstų ir silkių kvapai, mat kiek toliau nuo didžiulės tarsi laivas raudonų plytų bažnyčios buvo įsikūręs milžiniškas žuvų turgus, kur sūdytas, rūkytas ar šiaip švinktelėjęs laimikis maišėsi su šviežiu, išdėliotu ant meldų ir vandenžolių. Žuvyną netrukus nustelbė mira ir smilkalai iš dviejų didžiulių kodylų [44] Smilkyklių. ir Norvaišos su visa manta turėjo stabtelėti praleisti šventojo Kazimiero garbei surengtos procesijos, kurią vedė Katedros kapitulos nariai, aukštai iškėlę gryno sidabro šventojo statulą su paauksinta lelija rankoje. Paskui Bažnyčios šviesiausiuosius žengė amatininkai su išeiginiais drabužiais, puošniomis perpetėmis, cechų simboliais ir vėliavomis; po jų linksmoji procesijos dalis — Jėzuitų akademijos auklėtiniai, įsitaisę ant kelių patiesalais dengtų vežimų su pakylomis, pritaisytomis kartono kolonomis, šventyklas vaizduojančiais frontonais ir vartais, kuriuos ir buvo tuzinais aptūpę, persirengę ir miesto globėjo dienos proga virtę dorybių alegorijomis, antikos dievaičiais ir netgi skruostus nusirausvinusiomis mergelėmis bei mūzomis, kurių paskubomis surauktos tunikos vargiai beslėpė raumeningas rankas ir prasikalusius tamsius krūtinplaukius.

Gatvės miniai, susižavėjimą reiškiančiai šūksniais, plojimais ir pritariamu švilpimu, ypač patiko vienas persirengėlis, matyt, turėjęs vaizduoti kokį romėnų pagonių fauną, nes, net spaudžiant pavasarinei žvarbai, buvo išsirengęs iki pusės, ilgaplaukę galvą apsitaisęs popierinėmis gebenėmis ir iš gaurų gauruočiausio avikailio pasisiuvęs kelius siekiančias kelnes. Faunas uoliai sprogino akis, gašliai viepdamasis kaišiojo ilgėliausią, smailiausią, riesčiausią rausvą liežuvį, staipėsi šokdamas ir rankomis rodė baisiausiai dviprasmiškus judesius, taip sukeldamas didžiausią gatvės žioplių pasigėrėjimą. Nors, kaip ir visi procesijos studiozai, buvo truputėlį paslapčia kauštelėjęs, jis akivaizdžiai mėgavosi kiekvienu savo mostu, kiekvienu vyptelėjimu, nuo kurių tiesiog šėlo susižavėjusi minia. Jo vežimui priartėjus prie gatvės sankirtos, ties pat kampu, raitam Kazimierui pasirodė, kad akimirką fauno akys įsistebeilijo, tiesiai ir neabejotinai, į jį, ir nuo to žvilgsnio net pakratė šiurpas, tarsi tos pilkos, šaltos tarsi ledas akys yra mačiusios dalykų, palyginti su kuriais irimo suėstas katino kadaveris — vieni juoko teverti niekai. Kazimieras Norvaiša pasijuto tarsi susitikęs patį tikriausią, žmogaus pavidalą įgavusį velnią ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Įkišęs ranką pro karietos dureles jis pamėgino pažadinti ramiausiai snūduriuojančią Uršulę, idant ir toji galėtų pasižiūrėti į nepaprastąjį fauną, tačiau kol sesuo išsiblaivė iš snaudulio, ir faunas, ir visas jo vežimas su plaukuotomis mūzomis, dorybėmis ir alegorijomis, lyromis ir dūdelėmis jau buvo pajudėjęs aukštyn, Didžiosios gatvės kryptimi, į priešingą pusę, negu turėjo sukti Norvaišų vežimai.

Norvaišos Vilniuje apsistojo čia pat, Pilies gatvėje, pas našlaujantį Jono Motiejaus bičiulį, garbų patrankų ir varpų liejiką bei didelio apytuščio namo savininką Joną Delamarsą, nediduką prancūzą didžiule nosimi ir skvarbiomis juodomis akimis. Iš tiesų jo vardas buvo Jeanas iš Marche grafystės, tačiau atkakęs į šį keistą šiaurės miestą jis nuolankiai susitaikė su vietinių kraipomu ir tampomu savo vardu. Juolab kad po pradinio liežuvio laužymo ir bandymų jį perkrikštyti Liamaršu, Delmeršu ir kitais keisčiausiais vardais, jis galiausiai čia visiems paliko Jonu Delamarsu, kas visai derėjo patrankų liejikui, gaminančiam ugnimi spjaudančius Marso pabūklus, ir buvo visai paranku tėvynainių privengiančiam pabėgėliui hugenotui konvertitui. Juolab, kad ilgainiui įsikūręs Vilniuje jis suprato, jog norint išgyventi šiame mieste būtinas ne talentas ar meistrystė, grožis ar turtas, o tik begalinės kantrybės šarvas, padedantis apsisaugoti nuo nesibaigiančių šio miesto keistenybių ir beribio jo gyventojų įkyrumo. Tačiau visa tai Jeanui iš Marche grafystės tebuvo niekai, palyginti su stingdančiu, kaulus geliančiu šalčiu ir pilka sniego pliurza, kuri padengdavo gatves vos nukritus auksaspalviams Vilniaus slėnio medžių lapams ir geriausiu atveju nutirpdavo tik po Velykų. Nuo to šalčio ir nykaus praeivių kurpių sukeliamo žliugsėjimo nepadėdavo sušilti nė stalo skanumynai, mat čia, Lietuvoje, vertinta visų pirma maisto gausa, o ne jo skonis, tad visko buvo daug, stalai lūždavo, bet viskas būdavo prėska, pervirta, neiškepta, ir Jonui ne juokais skaudėdavo širdį matant, kaip dailiausios putpelės ir gražuoliai laukų kiškiai į stalą atkeliauja sunaikinti ir paskendę pilkose alumi atmieštose miltų buzose, kurių jo prancūziškas liežuvis, prisimindamas ragavęs lengvutį Bėchamel padažą, veloutė ar kad ir paprasčiausią sauce Soubise [45] Klasikiniai prancūzų virtuvės padažai, išpopuliarėję nuo XVII a. vidurio. , nesivertė vadinti padažais; jį užplūsdavo apmaudas matant, kaip puikiausia jautiena iš viršaus sudeginama, o viduryje lieka žalia, ir kaip vietiniai prasčiokai didžiausiu pasaulio skanumynu laiko keptą kiaulės koją su žirnių koše, kurią pasičepsėdami rako pirštais ar plėšia dantimis tiesiai nuo kaulo tarsi laukiniai žvėrys. Dar tebenuomodamas kambarį pas savo pirmąją šeimininkę Puškarnioje [46] Vilniaus priemiestyje dabartiniame Žygimantų, gatvės rajone, garsėjusiame liejyklomis. , jis nusprendė pats sau gamintis maistą ir taip sukėlė didžiulį jos pasipiktinimą, mat našlė tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą — jai ir jos beskoniams pilkiems virtos tešlos kukuliams. Kartą ji net pasišlykštėjusi, vos jam spėjus akimirkai nusisukti, išmetė didžiausią skanumyną — jo kantriai kelias valandas gamintas užkeptas sraiges kriauklelėse su lydytu sviestu, česnakais ir petražolėmis, mat toji riboto protelio moteris negalėjo suvokti, kaip tokius, anot jos, pasibjaurėtinus šliužus krikščionis gali apskritai dėti į burną. Bet Jonas Delamarsas iki to meto jau buvo apsipratęs, kad vietiniai čia dažnai nevertina geriausių dalykų, o garbina visišką niekalą, kad ir kas tai būtų. Jie reiškė pasišlykštėjimą nuostabiomis, visiškai tokiomis pat kaip Burgundijoje, tik dvigubai didesnėmis sraigėmis, kurios čia tūkstančiais buvo nugulusios Vilijos pakrantes ir miestiečių daržus [47] Sraigės į Lietuvą iš Prancūzijos buvo atve žtos XVI a. kaip dvarų parkų ir sodų puošmena ir dėl tinkamo klimato greitai paplito. , ir žavėjosi greimo aptrauktomis pieniškomis sriubomis su kleckais; tas pats tiko ir moterų grožiui, mat čia tiesiog garbintos rėksmingos, mėsingos ir apskritaveidės vietinės gražuolės, tuo tarpu iš tiesų subtilaus grožio miestietės vyto nesulaukdamos jokio vietinių dėmesio. Tačiau dėl pastarojo reikalo Delamarsas negalėjo skųstis ir, kaip čia buvo sakoma, vyti Dievo į medį, nes puikiai suvokė, kad tik pasibaisėtinam vilniečių skonio neturėjimui turėjo būti dėkingas už savo gražiąją Ceciliją, kuri, jo akimis žiūrint, jei būtų gimusi saldžiojoje Prancūzijoje, tai nebūtų padariusi gėdos nė paties jo didenybės dvarui ir apie tokią merginą jis pats nė nebūtų galėjęs pasvajoti. Tuo tarpu čia, Vilniuje, paprašęs jos rankos, iš karto gavo šeimos sutikimą, nes jos tėvai buvo įsitikinę, kad jų lieknutės, kuklutės, neišvaizdutės dukros, kurios smakrą dargi bjaurojo didokas juodas apgamas, laukia beviltiška senmergystė, todėl per daug nesispyriojo, kai tasai susisukęs, mažiukas, į tarakoną panašus šalčmirys prancūzas ėmė rėžti apie ją sparną, mat juk geriau svetimšalis sraigių valgytojas, žmogus, gerai uždirbantis ir turintis garbią profesiją, negu apskritai jokio. Cecilija atitekėjusi Jonui atnešė ne tiek kraitį, kiek didžiulę sėkmę, o tėvų nepataisoma kliauda laikytas apgamas įsimylėjusio prancūzo akims tebuvo neabejotinas moters aistringumo ženklas, kurį jo tėvynainės Prancūzijos dvaruose, jei tikėsime keliautojų pasakojimais, pastaruoju metu net įsigudrino klastoti klijuodamos juodo aksomo skritulėlius. Tarsi su geruoju aitvaru su Cecilija atskriejo užsakymai — ilgųjų ir trumpųjų armotų, oktavų ir bajonečių [48] XVII a. paplitusios patrankų rūšys. , varpų ir varpelių, į kurių kiekvieno formą paslapčia, prieš liedamas skystą metalą, Jonas atsargiai dviem pirštais įdėdavo dalelę Cecilijos — jos plauką, kad naujasis liejinys būtų toks pat sėkmingas ir turėtų tokį patį gražų balsą kaip jo laimę nešanti žmona. Ir kaip tik tuo metu, kai gyvenimas rodėsi gražus ir nuostabus, pasiekė garsas apie artėjančius prie miesto kazokus.