Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Po antpuolio Jeanas iš Marche grafystės visiškai ir galutinai tapo Jonu Delamarsu, mat jo visa prancūziškoji, džiugioji, pagyrūniškoji, aistringoji ir maištingoji esybės dalis išnyko kartu su Cecilija, kurią išsiuntė iš miesto su pažįstamų pabėgėlių būriu, tikėdamasis taip išgelbėti, tačiau ji dingo be žinios su visais bendrakeleiviais. Liejikas apie jaunos žmonos likimą taip nieko tikra niekada ir nesužinojo, ir jis atsisakė tikėti gandais ir nuogirdomis, kad veikiausiai pabėgėliai kokiam priemiesčio miške pataikė tiesiai kokiam kazokų būriui į glėbį. Šiaip ar taip, Jeanas iš Marche grafystės nieko nebegalėjo padaryti, nes beveik per visą antpuolį, bene kokius ketverius metus, kartu su savo nuliedintais patrankų vamzdžiais slapstėsi viename Puškarnios rūsyje, tokiame giliame, kad parako sandėlių sproginėjimas viršuje ant žemės teatrodė duslus kaip kaimyno kosėjimas už sienos. Naktimis išlindęs pro slaptą angą, išeinančią į Vilijos pakrantės krūmus, jis įsitikindavo, kad priešas tebesiautėja — iš padegtų šalimais esančių didžiojo kunigaikščio rūmų aidėjo į žmogiškuosius nepanašūs riksmai, mat priešas uoliai dalijosi apytuščių rūmų grobį — vertė į vežimus karališkus baldus, lupo dailylentes ir parketą, pjaustė senovinių kasetonų [49] Kasetonas — korio pavidalo renesansinių lubų dalis, dažnai puošta centre esančiu ornamentiniu ar skulptūriniu motyvu. galvas, draskė spaustos odos apmušalus nuo sienų, plėšė baldakimus ir užuolaidas, daužė puošnių krosnių koklius; ir viską vežimais vežė į savo Maskoliją, net iki pat Maskvos, kur šias nematyto grožio gėrybes pardavinėjo miestų turguose ir užvažiuojamuosiuose pirklių namuose.

Kai pagaliau kazokai buvo išvaikyti Kazimiero Leono Sapiegos ir jo kariuomenės, Jonas Delamarsas apirusiame miesto lavone atsitokėjo gerokai žilstelėjęs ir vienui vienas. Jonas Motiejus Norvaiša pabėgo dar pačioje antpuolio pradžioje, kartu su visa šeima ir savąja paslapties dalimi į savo dvarą šiaurėje. Delamarso kitą artimą bičiulį, kaip ir jis atvykėlį, olandą Peterį Dankertsą prieš penkerius metus Rūdininkų girioje užpuolė marodieriai — senąjį teptuko meistrą vykdami pro šalį amatininkai rado nužudytą pakelėje, rankoje sugniaužusį popieriaus lapą, kuriame silpstančiomis linijomis jis buvo spėjęs nupiešti piktadarių snukius, pagal piešinį vėliau tuos prakeiktus valkatas ir pavyko surasti. Delamarso mylimas globėjas, šaunusis pulkininkas Fridrichas Getkantas, žmogus, išmanęs ne tik viską apie gynybinių sienų tvirtumą, bet ir kaip, ir kokiomis patrankomis jas geriausia sugriauti, karališkosios tarnybos buvo blaškomas nuo pat karo pradžios po visą karalystę ir, jei tikėsime žmonių pasakojimais, mirė nublokštas į Lvovą, mirtinai sergantis ir nelaimingas, nes tame mieste kvailas gaisras pasiglemžė ne tik visus jo raštus ir žemėlapius, bet ir jo dvasios tvirtybės likučius. Net Delamarso pirmoji šeimininkė, toji pasišlykštėtinų kleckų virėja, buvo dingusi be žinios, o iš jos medinio namo Puškarnioje tebuvo likę kažkas panašaus į seną, lietaus nuplautą laužavietę. Delamarsas buvo likęs vienui vienas. Nepaisant to, jo dirbtuvė mikliai atgijo ir amatas kaip tyčia sekėsi puikiai, mat reikėjo ne tik lieti pabūklus, bet ir atstatyti visas bažnyčias, o į visas jų varpines įkelti varpus, savo gaudesiu skirtus įspėti ne tik apie galimus pavojus, bet ir kasdien priminti nusidėjėliams, kokios Dievo bausmės gali nei iš šio, nei iš to bet kada užklupti miestą, šiam apleidus tikėjimą. O gal tam įtakos turėjo ir tai, kad, kaip ir seniau, į kiekvieno varpo formą jis prietaringai įmesdavo savo dingusios Cecilijos plauką iš užsilikusios kažkada seniai seniai, kai jie dar nė nebuvo susituokę, atminimui dovanotos jos plaukų sruogos, kuri grėsmingai ir nepaliaujamai plonėjo, ir Jonas puikiai žinojo, kad dabar tegalės nulieti tik trisdešimt du varpus, nes tik tiek plaukų tebuvo likę iš gražiosios pilko sidabro spalvos žmonos garbanos. Vos prieš trejus metus vienišasis Delamarsas įsikraustė į nusipirktą dailų namą pačioje Pilies gatvėje, ilgą ir siaurą, bet užtat su nedideliu sodeliu pačioje kiemo gelmėje, apsodino jį žolelėmis, jazminais, alyvomis ir rausvais migdolais ir jame nevaržomai šliaužiojo šimtai jo taip mėgstamų riebių ir sočių sraigių, kurias nelaimingasis liejikas raškydavo tiesiai nuo kaimyno ugniasienės ir gamindavo sau vienam paguodos vaišes šaltais vakarais, kurių nešildė nei puikūs jo uždirbti gobelenai, nei įmantriausia koklinė krosnis, nei minkštutės gelumbės, aksomo ir kailio drabužiai, nei vynas, atgabentas iš jo gražiosios Prancūzijos. Jis jautė, kaip tos Prancūzijos jame lieka vis mažiau, o jos vietą palengva užima keista ir nepaaiškinama meilė tam atšiauriam, karo suniokotam pasaulio užkampio miestui, kuris taikos metais vos prėskai gyvaliojo, nuklotas savo gyventojų tingumo plėvėmis ir netvarkos lopiniais, o dabar, tarsi ant pykčio savo niokotojams, pradėjo tiestis iš degėsių, puoštis, stiebtis pastoliais, kuriuos nuardžius vis nustebindavo savo prisikėlusiu atsainiu grožiu; miestui, kuris dabar nebebuvo svetimas, nes kalbėjosi su prancūzu jo paties nulietų varpų balsais, kurių gaudesyje girdėjosi ir Cecilijos dalelės palikta balso gaida.

Užsitęsusią Delamarso vienatvę pagaliau nutraukė Norvaišos, mat tasai negalėjo nesuteikti prieglobsčio senam bičiuliui, atvykusiam atiduoti dukros į vienuolyną. Jonas Motiejus jam pasirodė kiek susenęs, kur kas labiau nužilusia barzda ir praretėjusiais, suplonėjusiais plaukais, kurie dabar atrodė šilkiniai tarsi kūdikio, Elžbieta bemaž nepasikeitusi, tik tapusi dar tylesnė ir ramesnė, busimoji novicė — neypatinga gražuolė, tačiau taip vylingai šaudanti akimis, kad nuo jos net ir norėdamas negalėjai atitraukti žvilgsnio, ir tokia trykštanti gyvybe, kad jis nejučiomis pamanė, jog to vaiko klauzūroje [50] Pašaliniams neprieinamoje vienuolyno dalyje, kurioje gyvena įžadus davusios vienuolės. laukia labai sunkus laikas. Ilganosis vaikinas jam pasirodė orus ne pagal amžių, kiek prigesusių akių, su nenusakomo liūdesio žyme ir pašaipia šypsenėle, kuri prasimušdavo lūpų kampučiuose, kai tasai manydavo, kad jo niekas nemato, ir Jonas Delamarsas pamanė neįsivaizduojantis šio rimtuolio balsu besikvatojančio ir pats susizgribo ką tik davęs sau tylų pažadą kada nors imti jį ir prajuokinti.

Tačiau iki prajuokinimo dar teko palūkėti, mat vos atvykęs į Vilnių, patį pirmą vakarą, Kazimieras turėjo neatsargumo Delamarso namuose išgerti kaušą nevirinto, ką tik pasemto Vilniaus vandens — visos jame esančios nuotekų, paplavų ir kito brudo nuosėdos taip paleido jam vidurius, kad vargšelis negalėjo ne tik mėgautis svečiams sutaisyta Delamarso vakariene, kurią papildė prancūzui iš Milkantų dvaro atvežtos lauktuvės, bet ir visą savaitę nutolti nuo išvietės daugiau nei per šimtą žingsnių, nes užteršto gimtojo miesto vandens sukelti pilvo nepatogumai galėjo jį užklupti bet kurią akimirką — ir čia nepadėjo nei degtinės ir juodųjų pipirų antpilas, nei vienų džiūvėsių valgymas užsigeriant vaistažolių nuovirais. Tad kol tėvai ir Uršulė ėjo į priėmimus pas vienuolynų abates, o Delamarsas, išdidus tarsi pats Vulkanas, kas rytą pėdindavo pro apgriautus Tribunolo rūmus į savo klestinčią liejyklą Puškarnioje, Kazimieras, kuriam ant kaklo dėl visa pikta buvo pakabintas prancūzo namų raktas, buvo paliktas savo paties valiai. Nereikia nė sakyti, kad, net ir siaubingai raižomu pilvu, jis nė nemanė sėdėti tarp keturių Delamarso sienų ir atsirakinęs medinius bromos [51] Vilniaus architektūrai būdingi pastate įkomponuoti įvažiavimo į kiemą vartai. vartus išsliūkindavo į Pilies gatvę ir gretimus skersgatvius, kurie kitados patį Paryžių mačiusio prancūzo akims tebuvo ramios užkampio miesto gatvelės, o Kazimierui — tikras didmiesčio siautulys: pro šalį dardėjo karietos, už kurių langų buvo matyti išdidžiai kikenančios moterys, neįsivaizduojamai oriai jojo didikai ir jų alebardomis ginkluotos palydos, lektikose buvo nešami vyskupai ir klebonai, o apačioje, palei praeivių blauzdas, nardė klaikūs karo palikti luošiai — berankiai, bekojai, beausiai ir sutraukti, klipatuojantys, klibinkščiuojantys ar besiiriantys rankomis, užkėlę bekoję kūno pusę ant lentų su ratukais, ir šimtų šimtai praeivių virš jų, kurie ne tik kad nesisveikino vieni su kitais, bet dažnai ir paniekinančiai vieni kitus nužiūrėdavo, o nužiūrėję toliau rimtais veidais skubėdavo užsiimti savo paslaptingais ir neatidėliotinais reikalais, ir jokių ten pagarbių kepurės nukėlimų, kas buvo įprasta Milkantuose sutikus kad ir nepažįstamą žmogų kelyje. Visa tai, tiesą sakant, buvo velniškai Kazimierui prie širdies — ir skubėjimas, ir atžarus svetimumas, ir apsišaudymai žvilgsniais, ir virš gatvių tvyrantis pasipūtimo, apsimetinėjimo ir apgaulės debesis, mat jis neskubėdamas galėjo mėgautis savo slaptu malonumu — stebėti visą tą spektaklį, bet pats išlikti beveik nepastebimas. Po keleto dienų gatvės minioje jis pradėjo skirti pažįstamus veidus — kažkur netoliese gyvenantį poną su didelėmis sagtimis ant kurpių, kuris prieš vidurdienį apsikrovęs pirkiniais, matyt, iš Rotušės aikštės prekeivių, ir oriai įsikibęs žmonai į parankę, parlydėdavo ją namo, o po kelių valandų, persirengęs kur kas prastesniais drabužiais ir nebe taip oriai, nes truputį susikūprinęs nuskubėdavo atgal — atrodo, pas skardžiabalsę pardavėją ar amatininkę, kurios sėdmenis grabinėjanti pono ranka kartą nepraslydo pro visa matančią Kazimiero akį. Kitas gi, tuklus didikas pavargusiu veidu, beveik kiekvieną popietę paleidęs savo arklį lėta žingine sukdavo nepaliaujamą lėtą kilpą Pilies gatve, paskui Didžiąja, paskui pro Rotušės aikštę, pro Vokiečių kvartalą ir vėl žemyn Dominikonų gatve, pro Vyskupų rūmus ir Skapo skersgatviu vėl į Pilies gatvę — nieko neveikdamas, tik tyliai panosėj niūniuodamas kažko kią sau vienam težinomą dainą ir gašliai nužiūrinėdamas merginas. Arba, pavyzdžiui, Kazimieras stebėjo tą patį elgetą, kuris lygiai keturis kartus per dieną įgudusiu judesiu iš kepurės susižerdavo sumedžiotas monetas ir palikdavo vos keletą varganų variokų. Ir kitą poną, sprendžiant iš brangių juodų rūbų ir paprastos batisto apykaklės — galbūt akademijos profesorių, kuris kaskart tuo pačiu metu sustodavo ant to paties plokščio ir nugludinto grindinio akmens, tyliai kosteldavo ir iš durtinio kišenės išsitraukdavo daiLų auksinį prancūzišką laikrodį su didele apskrita ausele ir, dar kartą, kostelėjęs, sutikslindavo jį su Šventojo Jono bažnyčios varpinės laikrodžiu. Tačiau didžiausią susižavėjimą jam kėlė Jėzuitų akademijos studentai, kurie buvo tarsi atskiras luomas mieste — vos keleriais metais už jį vyresni, bet akiplėšiškai pasitikintys savimi, su savo slapta ženklų kalba, vyno buteliu vienoje durtinio kišenėje ir knyga — kitoje, žaismingai užkabinėjantys praeives moteris, kurios raudo ir krizeno nuo jų juokų. Kazimiero akis netruko pastebėti, kad studentų esama dviejų rūšių: vieni, tokie gan panašias į Barauskinką su Bilevičiuku, su kaimiškais žiponais, į aulus sukištomis kelnėmis, nudryžusiomis juostomis ir kariškai skustomis galvomis; kiti gi itin mandri, apsitaisę pagal išgales mėgdžiodami olandišką ar net prancūzišką madą — su liemenėm ir durtiniais, su platėliausiais baltais marškiniais ar bent jau kaklaskarėm ir apykaklėm, su pludrais ir kojinėm — ir, priešingai, užsiauginę ilgėliausias garbanas, kai kurie vos ne iki juosmens, madingai įsisprendę į šonus, žengiantys madingai pasisiūbuodami ir dargi pasiramsčiuodami medinėmis lazdomis tarsi kokie dvariškiai. Nereikia nė sakyti, kad Kazimieras akimirksniu nusprendė norįs būti panašus į pastaruosius ir mintyse davė įžadą daugiau nebesikirpti plaukų ir susižinoti, ko reikia norint pakliūti į akademiją.