Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Vieną dieną taip stovėdamas šalia bromos, Kazimieras ūmai pats pasijuto kažkieno stebimas, tik nesuvokė, kieno akys galėtų jį sekti, mat apžvelgęs praeivius akiratyje turėjo pripažinti, kad šie skuba užsiėmę savo reikalais kaip ir skubėję. Tačiau neabejotinai kažkas įkyriai į jį stebeilijosi, tuo jis galėjo būti tikras, mat nuo nematomų akių žvilgsnio jam net pradėjo perštėti odą ir vėl pūsti pilvą, nors manėsi, kad jo negalavimas jau bepraeinąs. Netikėtai tiesiai į kaktą atskriejęs obuolio graužtas jį ir privertė pakelti akis aukštyn, į priešingą gatvės pusę, kur, nusvarinęs vieną basą koją nuo palangės, prasagstytais ir išsipešusiais marškiniais, lango rėme sėdėjo ką tik tą obuolį baigęs valgyti ir iš neturėjimo ką veikti nusprendęs žioplinėjantį mažvaikį paerzinti baugusis andai matytas religinės procesijos faunas, — Kazimieras jį iškart atpažino iš šėtoniškos šypsenos, tačiau, savo didžiai gėdai, nieko negalėjo padaryti, nes pajuto, kaip susijaukęs pilvas didžiuliu pagreičiu pradeda vėl šauktis išvietės, ir, mintyse tyliai keikdamasis, bailiai ir paskubomis, nerimaudamas, ką apie jį pamanys pašaipusis obuolio valgytojas, ir todėl dar labiau nepataikydamas į spyną, puolė drebančiomis rankomis rakinti bromos vartų, paknopstomis nulėkė į prancūzo privetą [52] Išvietės pavadinimas XVII–XVIII a. ir atsipalaidavo tik apmaudžiai paleidęs skystą savo negalavimo čiurkšlę, o ne padaręs orų ir atsainų įspūdį velniškajam nepažįstamajam, kaip kad reikalavo Vilniaus gatvės žvilgsnių karo taisyklės.

Pavadinti jį velniu būtų buvęs retorinis persūdymas, bet, švelniai tariant, filosofijos bakalauras Jonas Kirdėjus Birontas turėjo šiokių tokių asmeninių sąskaitų su Dievu, o tai, kad mielai būtų jį sutikęs kokį tamsų vakarą siaurame Vilniaus skersgatvyje ir kumščiais išsiaiškinęs savo santykius su Viešpačiu, jam pačiam vis dėlto buvo pats tikriausias jo tikėjimo įrodymas. Visų pirma jis tam visa matančiam niekšui trijuose asmenyse, be kurio žinios pasaulyje nenukrinta nė plaukas nuo galvos ir kuris skelbiasi esąs atpildo ir teisingo keršto seikėtojas, būtų pažiūrėjęs tiesiai į akis ir paklausęs, kur jis buvo, kur žiūrėjo ir apskritai ką veikė, kai kazokas, sėbrų šauktas Bohdanu, paėmęs už kojų jo penkiametį broliuką iš visų jėgų taip žiebė į Birontų vaikų kambario sieną, kurios tinke buvo nutapyta Nojaus arka ir į ją lipantys visi įmanomi pasaulio paukšteliai ir gyvuliukai, kad freska beregint nutiško Antano Jeronimo smegenimis. Jis primintų Dievui, jei tasai nebeprisimena, kur tuo metu buvo jis pats — slaptavietėje kitoje sienoje, už apmušalais paslėptų durelių, ant kurių jo tėvas ir motina paskubomis užstūmė sunkių sunkėliausią Gdansko spintą; ankštoje aklinoje slaptavietėje, kurioje jis praleido penkias dienas ir naktis, stačias, apsitriedęs, apsišlapinęs ir suakmenėjęs iš siaubo; pirmas dvi dienas klausydamasis maskvėnų kazokų prievartaujamos motinos ir kankinamo tėvo riksmų, o vėliau — smūgių, lūžtančių baldų traškesio, dūžtančių indų, dreskiamų apmušalų ir kilimų garso, paskui kažkas, ištuštinęs ant jo slėptuvės užstumtą spintą, dar dėl visa ko smeigė jataganu kiaurai jos sienelę taip, kad net smaigalys įlindo slėptuvėn vos per porą sprindžių nuo jo veido, paskui viskas aprimo ir po kiek laiko tepasigirsdavo baugiai tylus grindlenčių girgždėjimas po marodierių kojomis, kurie daugių daugiausia tik užsukdavo pasižvalgyti, nes, tiesą sakant, iš Birontų namų Arklių gatvėje jau viskas buvo išnešta, išlupta, nuplėšta. Ten jį po penkių dienų rado dėdė, Teodoras Birontas, nepaisydamas mieste siaučiančių kazokų atvykęs į vyresniojo brolio namus suteikti paskutinę pagarbą šeimos kūnams, bet vogčiomis nutaręs dėl visa pikta patikrinti jam žinomą slaptavietę, kurioje, be vyresniojo brolio santaupų ir brangenybių, buvo laikomas ir jo testamentas, Birontų turto, žemių ir dvarų nuosavybės dokumentai, ir, atstūmęs apkapotą spintą, atradęs sūnėną Joną Kirdėjų — nutirpusiomis, apmirusiomis galūnėmis ir netekusį amo, dvylikametį stabdį tarp jo, Teodoro Bironto, ir Birontų giminės turto paveldėjimo, pusgyvį puslavonį; geibią būtybę, apmaudžiai gyvą tik įstatymo akyse. Teodoras Birontas buvo doras krikščionis, todėl tą akimirką nuvijo nuodėmingą mintį tiesiog imti ir neatrasti sūnėno, kuris galėjo būti dingęs antpuolio sūkuryje, ar maža ką, todėl ėmė ir parsigabeno pusgyvį vaikiščią į savo namus, bet, tiesą sakant, būtų melas teigti, kad kaip nors ypatingai stengėsi sūnėną pastatyti ant kojų, tikėdamasis, kad Viešpats ras išeitį ir padorumui dėl akių išsaugoti, ir paveldėjimui į jo rankas pereiti savaiminiu būdu. Jonas Kirdėjus bene pusmetį pragulėjo ant patalo tarnų aukšte, lankomas tik dėdės ūkvedžio ir atžagarios tarnaitės, kuri, jei tik nepamiršdavo, kartą per dieną atnešdavo jam viralo ir bambėdama pakeisdavo paklodes bei pasirūpindavo jo pragulomis. Visą kitą laiką jis gulėjo paslikas, arba, kaip įvardijo jį aplankęs gydytojas, adflictus, paralyticus hypnopompicus [53] Paslikas, ištiktas ypatingos paralyžiaus formos, kai smegenys atsibudusios, o kūnas surakintas miego (lot.). tačiau anaiptol ne vienas, mat ištisom dienom bandė kalbėtis su Kristumi savo kojūgalyje, Prisikėlimo paveiksle ant sienos. Daugiausia klausinėjo ir dažniausiai jo klausimai prasidėdavo „kodėl?“, „už ką?“ — kodėl jo tėvus? už ką jo broliuką? kodėl jam? kodėl nejuda jo rankos ir kojos? ar du nekenčiamiausi žmonės jo gyvenime, kazokas Bohdanas ir jo dėdė Teodoras [54] Bohdan (šen. slavų) — „Dievo duotas“, Theodorus (lot.) — „Dievo dovana“. , yra jam jo, Dievo, tyčia siųsti, ir jei taip, tai ką jis norėjo pasakyti juos pasiųsdamas? Kodėl? Tačiau rausvai vilkinčio ir ranką prie širdies pridėjusio Kristaus tarp debesų akys buvo graudulingai nukreiptos į paveikslo rėmo viršų ir į jokius Jono Kirdėjaus klausimus jis nė neketino atsakyti, užtat, kai gydytojas, kaip paprastai palingavo galvą, kad būklė be permainų, tik jau dabar galima visiškai pagrįstai pridurti ir atrophia muscularis progresiva [55] Besivystanti raumenų atrofija (lot.). , o tatai jau neabejotina pabaigos pradžia, į tuos klausimus atsakė dėdė Teodoras: „Ką gi, jei taip, tebūnie Viešpaties valia…“ Čia tarsi šlapias rankšluostis gulintis bežadis vaikelis mirtinai supyko ir nutarė, kad jis, Jonas Kirdėjus Birontas, jau kuo kuo, bet dar vienu to beširdžio valios įnagiu nebus, ir tegriebia jį velniai, bet jis iš patalo pakils — ne dėl to, kad itin norėtų gyventi, o tik dėl to, kad papriešgyniautų Dievui; ant pykčio jam ir ant pykčio dėdei Teodorui. Taip nutarus jam teprireikė trijų savaičių, kad didžiulės valios pastangomis pradėtų krutinti rankų ir kojų pirštus, vėliau daužyti apmirusias galūnes į lovos rėmą, paskui į galvūgalį, vien tam, kad vėl pajustų skausmą, kad vėl pajustų esąs gyvas, nes buvo tikras, jog visas tolesnis jo gyvenimas tebus ilgas, bukas ir vienišas sopėjimas, bet tebūnie taip, svarbu, jis bus, bus gyvas ir sveikas, prieš Dievo valią ir ant pykčio visiems kitiems. Vien ko buvo verta dėdės Teodoro veido išraiška, kai vieną gražią dieną, pasijutęs pagaliau gebąs, Jonas Kirdėjus išklišusiomis, sulysusiomis, linkstančiomis kojomis nulipo laiptais tiesiai į valgomąjį, kur Teodoras, jo žmona Barbora iš Kuncevičių ir du jų pametinukai, Martynas ir Laurynas, buvo bepradedą savo kuklią badmečio vakarienę. Vien ko vertas buvo Barboros žvilgsnis, pirma mestas į jį, tą klišą ir atgijusį sąžinės priekaištą, dar vieną burną prie stalo, paskui — į Martyną ir Lauryną, tuodu vargšus mažutėlius, kurie, jei ne šitas išdvasa, būtų turtingi įpėdiniai, o dabar veikiausiai vienas teliks smulkus šlėktelė, o kitam teks eiti į elgetaujantį vienuolyną. Tąkart Jonas Kirdėjus pavakarieniavo, užsigerdamas pašildytu alumi ir prie stalo tvyrančia nebylia neapykanta, kuria, dabar suvokė, teks maitintis diena iš dienos. Bet jį tai tenkino, kaip ir visiškai tenkino tai, kad vis dar taip ir nebuvo atgavęs amo — juk nesijautė turįs ką nors pasakyti, nematė nė vienos gyvos būtybės, su kuria būtų norėjęs pasikalbėti, o su numirėlių dvasiomis juk puikiausiai galėjo bendrauti tiesiog mintimis, nepraverdamas burnos. Jis pats klausdavo, ko vienu ar kitu atveju būtų norėjęs jo tėvas, ir pats atsakydavo, pats pagalvodavo, kas būtų pradžiuginę jo motiną, ir būtent taip pasielgdavo. Sunkiausiai ėjosi šnekėtis su Antanu Jeronimu, mat tas juk buvo visai mažas ir nedaug ką nutuokė apie gyvenimą, tad ilgainiui Jonas Kirdėjus jam mintyse tiesiog aiškindavo visokius būtinus ir svarbius dalykus ar papasakodavo tai, kas džiugino jo paties akį. Ilgainiui jis sukaupė jėgas ir įsidrąsino nueiti į savo suniokotus namus Arklių gatvėje — nes juk tai jis dabar buvo jų paveldėtojas ir nes juk to būtų norėjęs jo tėvas; apėjo varganais rakandais apstatytus kambarius, kuriuos Teodoras jau buvo spėjęs išnuomoti be pastogės likusiems, bet šiek tiek dar gebantiems sukrapštyti miestiečiams, kurie dabar baimingai įsileido tą gležnutį, blyškų kaip paklodė, bet kažkokį keistą siaubą skleidžiantį trylikametį Birontą; perėjo per didžiąją menę, kuri atrodė neatpažįstama be giminės portretų, plikomis sienomis, nuo kurių buvo nulupti ne tik apmušalai, bet ir riešutmedžio buazerijos [56] Pilni ar daliniai, reljefiniai, puošnūs sienos paneliai, būdingi XVII a. interjero architektūrai. ; pakopomis su išlaužytais mediniais turėklais užlipęs į vaikų kambarį rado prisiglaudusią kažkokią plikbajorių nuomininkų šeimyną ir baltomis kalkėmis uždažytą sieną, ant kurios kitados buvo nutapyta Nojaus arka ir į ją lipantys visi įmanomi pasaulio gyvuliukai ir paukšteliai. Krūptelėjo, pamatęs prie nuomininkų vaikiščio lovelės pastatytą per visišką stebuklą išlikusį Antano Jeronimo žaislą — išpaišytą olandišką dėželę su veidrodėliais viduje ir keliomis skylutėmis šonuose, pro kurias pažvelgus į vidų atsiverdavo stebuklingas, tarsi gyvas ir vis kitoks vaizdas — už tikrą tikresnis miškas su medžiais ir krūmais, ir per sniegą brendančiais medžiokliais. Netaręs nė žodžio, ramiausiai priėjo prie dėželės, pasikišo ją po pažastim ir išsinešė nekreipdamas dėmesio nei į svetimo snarglino vaikiščio paleistas dūdas, nei į kelią jam pastoti šokusią jo motiną, kurią sulaikė tik liūdnaakis šeimos galva, nebyliai mosteldamas, kad Jonas Kirdėjus tik neštųsi ką pasiėmęs ir eitų iš čia kuo greičiau, nes nors paauglys ir suprato, kad kas Birontų — Birontų, bet vis tiek liko dėkingas to vaiko tėvui už supratimą.