Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Per tuos kelerius metus tikrai pašauktųjų pasitaikė vos kelios, o įžvalgi motinėlės Konstancijos akis taip įsigudrino įžvelgti Tvano sūkuriuose išsaugotą novicių kraitį, kad celės buvo atstatytos, o pati Šventosios Kotrynos bažnyčia apaugo pastoliais ir joje dieną naktį pokšėjo plaktukai, džeržgė pjūklai ir plušo meistrai, prikeldami buvusią šventovės šlovę. Pas benediktines besiprašančiųjų srautas nemažo, o tam įtakos turėjo ir tai, kad pro vienuolyno sienas nebešvilpė vėjai, seserys užsiėmė tuo, kuo joms ir derėjo užsiimti — malda, religinės literatūros studijomis ir kasdieniais darbais, o ne skursdamos plušo po griuvėsius ar glaudėsi labdaringų donatorių namuose kaip, pavyzdžiui, iš Moravijos grįžtančios, kur buvo pabėgusios nuo Tvano, panelės karmelitės. Viltingos kandidatės į benediktines ir toliau mynė motinėlės Konstancijos priimamojo slenkstį nė nenutuokdamos, kad tasai slenkstis — nematomo, bet labai tikslaus aukščio — ne mažiau kaip penkių tūkstančių auksinų ritinėlio aukščio arba popieriaus lapo, kuriame įrašytas dvaro su pajamom dovanojimas, aukščio. Viskas tik novicėms išlaikyti, na ir vienuolyno reikmėms, mat reikėjo suprasti, kad laikai — nepalankūs, auksinai akyse mažėja, o seselėms reikia maitinti ne tik dvasią, bet ir kūną, ir apie jas turėjo galvoti motinėlė Konstancija, taigi, ginkdie, nieko asmeniško, bedieviško ar fariziejiško nebuvo tame, kad dabar ji nužiūrinėjo į priėmimą atėjusius Norvaišas, tuos provincijos dvarininkus (daug žemės Žemaitijoje ir truputis į rytus nuo Vilniaus, neblogai), kurie bene pusmetį rašė laiškus su protestacijomis [67] Patikinimais (vulg. lot.). dėl savo dukros pašaukimo. Motinėlė Konstancija Tyzenhauzaitė patyrusia akimi nužvelgė Jono Motiejaus žiedus (brangūs, bet seni), drabužius (nauji, bet nebrangūs), Elžbietos segę (šimtas du šimtai auksinų) ir rankas (nesudiržusios, bet ir neišpuoselėtos — tarnų nedaug, matyti, kad ir pati kartais griebiasi naminių darbų), slystelėjo Uršulės veidu (akys laksto kaip vagilės, tikrai ne viena iš pašauktųjų) ir drabužiais (atrodo persiūti, matyt, norima dukros atsikratyti, galbūt ištekinimo laukia dar kelios, tad didelio kraičio nesitikėk) ir dar nė nepradėjusi pokalbio nusprendė, kad Uršulei iš Milkantų Norvaišų, jei ji tikrai taip jau pasiryžusi tapti vienuole, geriausia vieta — pas Kražių benediktines. Garbioji motinėlė nė nesivargino užduoti šešis privalomus klausimus apie novicės amžių, padėtį, ligas, kilmę, tikėjimą, gebėjimus ir pamaldumą, bet pradėjo nuo septintojo — kuo ir kaip panelė galėtų praturtinti šį varganą, padėk Viešpatie, tokį sunykusį vienuolyną, kurio vien expensa ordinaris [68] Paprastosios išlaidos (lot.). kasmet — mažiausiai trisdešimt tūkstančių auksinų, ką ir kalbėti apie panelių reikmes ir išlaikymą, o vietų panelėms profesėms [69] Įžadus davusioms vienuolėms. — vos keturiasdešimt, ir stogas kiauras, ir vargsta seserys po karo, ir priimti tokią jauną panelę šiuo metu sąžinė neleidžia, neturint gvarancijos [70] Garantijos (lenk.). , kad vargšas vaikas paskui nešals ir nebadaus, taigi, ponai Norvaišos tegul atleidžia, bet pradėkim nuo klausimo apie numatomą kraitį, jeigu ponai nieko prieš.

Jonas Motiejus Norvaiša jau tą akimirką suprato, kuo baigsis priėmimas, todėl mažne vien iš mandagumo išsitraukęs iš kišenės kelis lakštus su skaičiavimais išvardijo sumas, kurias galėtų skirti Uršulės vienuolystei — pusantro tūkstančio ab initio noviciatus [71] Nuo noviciato pradžios (lot.). , būtini drabužiai, abitai, patalynė, rakandai ir kiti dalykai nuo pat opprobrium [72] XVII a. bandomasis kelių mėnesių laikotarpis prieš noviciatą. pradžios iki gyvos galvos ir kasmetinis keturių šimtų, na, daugių daugiausia, penkių šimtų auksinų išlaikymas, gaunamas iš palūkanų nuo lokatos [73] Kaip apyvartinės lėšos investuoti pinigai, duodantys pelną arba palūkanas. pas šviesiausiąjį Aleksandrą Sapiegą, Žemaičių vyskupą. Konstancija Tyzenhauzaitė net lengviau atsiduso, nes dabar galėjo lengva sąžine novicei atsakyti ir dargi labai patogiai, pasiūlydama tokiu atveju kreiptis į Kražių benediktines, mat ir išlaikymą būtų lengviau administruoti de die in diem [74] Diena iš dienos (lot.). , ir jei ponai Norvaišos norį, ji parašysianti rekomendacinį laišką, užtikrinantį šitos mielos panelės Uršulės iš Milkantų Norvaišų tinkamumą vienuolystei.

Tuo tarpu, kol panelei Uršulei šitai girdint akyse tvenkėsi ašaros, Elžbietai ėmė tvinksėti kraujas smilkiniuose, mat pro jos moterišką akį nepraslydo nei oriosios, taip vienuolyno skurdu ir vargais besiskundžiančios motinėlės brangios juodos vilnos abitas, nei vos vos juntamas gėlių vandens kvapas, nei plonutės brangios flandriškos drobės kaptūras [75] Benediktinių kaktą ir smakrą dengianti balta kepurėlė su antkrūtiniu. , nei naujas, matyt, dažnai keičiamas brangus šydas ant jo; kaip nepraslydo ir garbiosios motinėlės Konstancijos žvilgsnis, įvertinęs jos Uršulę, ir tai, kad jos, Elžbietos iš Siedleščinskių Norvaišienės, vienturtė dukra, kuriai taip nenoriai ir po tokių ilgų dvejonių jos motiniška širdis leido žengti vienuolystės keliu, jos brangiausias vaikas, jos kūnas ir kraujas, Kulmo kongregacijos Vilniaus benediktinių vienuolyno vyresniajai pasirodė per prasta. Paskutinis lašas, perpildęs Elžbietos įžeistos savimeilės taurę, kaptelėjo jiems jau išeinant iš motinėlės priimamojo ir erdviame vienuolyno koridoriuje prasilenkiant su kitom dviem viešniom — skrybėlėta, stručio plunksnomis linguojančia, sabalų kailiais išsipuošusia motina ir dukra, Uršulės bendraamže, strazdanota rudaplauke, neva vilkinčia kukliau nei motina, bet vis tiek šitokia daugybe perlų apsiūta suknele, kad jų rodėsi daugiau negu strazdanų ant veido, tiek daug, kad ir Uršulė, ir net pati Elžbieta neišlaikė neatsisukusios pavymui — vien tam, kad pamatytų svetingai viešnioms tarpduryje išskėstą motinėlės Konstancijos glėbį. Tą akimirką iš pykčio nevalingai išraudusi Elžbieta tylomis prisiekė sau, kad, jei jau taip, puiku, ji padarys viską, kas jos galioje, kad Uršulė įstotų į savęs vertą Vilniaus vienuolyną — į patį geriausią, į kokį tik pavyks, ir išraudo dar labiau, pastebėjusi, kad jos nuoraudį matė Jonas Motiejus, kuris mąsliai kramtydamas ūsą ir netardamas nė žodžio tik apkabino per pečius Uršulę, jau nė nebeslepiančią besiritančių ašarų.

Vakare, per vakarienę Delamarso namuose, nusivylusi šeimyna vis narstė susitikimo benediktinių vienuolyne akimirkas: reikėjo pasiūlyti didesnį kraitį? Reikėjo neardyti prašmatniųjų puošmenų nuo Uršulės suknelės, o ir patiems pagal išgales pasipuošti, idant sudarytų akivaizdžios gerovės įspūdį? Reikėjo leisti mestis Uršulei po kojomis garbiajai motinėlei? Čia Elžbieta ūmai vėl išraudo ir ne juokais supykusi tarė, kad, atleisk, Viešpatie, jeigu vienuolynas nenori skaisčios, puikiai išauklėtos panelės, ne našlės, našlaitės ar atgailaujančios moteriškės, o merginos iš garbingos, ne kokių ubagų šeimos ir juolab pasiryžusios visa širdimi tapti Jėzaus sužadėtine, tai jau nebe Uršulės, o tik vienuolyno rūpestis ir praradimas, ir gal tik į gera, kad vaikas nepateko po tokios trumparegės ir, atleisk, Viešpatie, dar kartą, bet kitaip nepasakysi — tokios godžios motinėlės sparnu. Po negalavimo sveikstantis Kazimieras gi negalėjo patikėti savo akimis, matydamas tokią motinos permainą, ir širdyje tyliai džiaugėsi šios dienos nesėkme, mat nė velnio netikėjo, kad jo išdykėlė sesuo, kurios meistriškas pasimėgavimas Jonelio kančiomis vis dar nebuvo išdilęs jam iš atminties, galėtų būti iš tiesų pašaukta vienuolystei ir visiems laikams atsisakyti begėdiškų kūno aistrų. „Pfff…“ — tyliai purkštelėjo Kazimieras ir tasai purkštelėjimas nepraslydo pro Jono Delamarso ausis, ir šis lengvai ir neįkyriai, tarsi balsu pats sau mąstydamas, pasakė, kad štai jo gimtojoje Prancūzijoje novicių tėvai apdairiai pradeda nuo mažiausiai pageidaujamų vienuolynų lankymo, ten įsitikina, kokių panelių pašauktųjų tuo metu labiausiai Viešjjįities tarnystei reikia, juk ne paslaptis, kad vienusyk gali prireikti itin mokytų, kitusyk — itin gabių kokiems išmoningiems rankdarbiams, trečiusyk — tiesiog pamaldžių ir pasiryžusių pagelbėti vienuolynui ne tik darbais, bet ir apčiuopiamo turto gėrybėmis, o tada jau beldžiasi į labiausiai vertinamo ir siekiamo vienuolyno vartus. „Teisus ir įžvalgus kaip visada, Jeanai“, — mąsliai tarė Jonas Motiejus, senu papratimu į bičiulį kreipdamasis jo prancūzišku vardu, ir tatai Delamarsui padvelkė jo mieląja tėvyne, o dvelksmą dar labiau sustiprino petražolių ir česnakų kvapas, pasklidęs nuo tarno atnešto dailaus molinio dubenėlio su šešiomis duobelėmis, kuriose ilsėjosi pustuzinis pirmų jų pavasarinių sraigių, nuraškytų jo paties kieme, ir tasai derinys — jo skanumynas, jo bičiulis su šeima, jausmas, kad pagaliau yra kažkam reikalingas savo patarimais, ir po ilgų metų pertraukos pagaliau taisyklingai ištartas jo vardas — mažne išspaudė ašarą Delamarso akyse, mat pagaliau, pagaliau, po šitiekos ilgų metų, jis pasijuto nebe toks vienišas savo paties svetainėje, kur lig tol vienintelę tikrą draugiją užstalėje jam tepalaikydavo Dankertso sidabriniu pieštuku kažkada dar spėtas nupiešti, dailiai įrėmintas ir juodais šilko kaspinais dekoruotas Cecilijos konterfektas [76] Portretas. . „Kas tai?“ — tėvą pertarė Kazimieras, ūmai susidomėjęs namų šeimininko lėkšte, pilna kiautų, kuriuose, kaip jis teisingai spėjo, čirškė baisiausi nuo pat Mauricijaus atkasynų laikų gyviai pasaulyje — kirmėlių, dykūnų, lervų ir šliužų padermės atstovai. Delamarsas pajuto pareigą paaiškinti mielam ponaičiui Kazimierui, kad tatai yra tai, ką vieni krikščionys laiko šlykštybe, neverta dėti į burną, o kiti krikščionys laiko mažučiais, bet dėl savo skonio didžiais skanumynais, žinotais dar romėnų, vertais daugelio valandų kruopštaus darbo ir paruošimo dėl trumputės akimirkos dieviško malonumo, leidžiančio dėl žmogaus išmonės pasigėrėti Viešpaties dovanomis, teikiamomis jo nevertam tarnui įvairiausiais ir netikėčiausiais pavidalais, kuriuos vieni niekina, o kiti — pripažįsta, nes juk kulinarija — tai didis askezės būdas. Taip samprotavo liejikas, dvišake sidabro šakute su dramblio kaulo koteliu išrakdamas mažytę, susisukusią, kvapaus sviesto ir žalių petražolių laše paskendusią troškintą sraigę, mikliai ją įsimesdamas burnon, užsimerkdamas, lygiai šešiolika kartų sukramtydamas, nurydamas, išleisdamas atodūsį, atsimerkdamas, gurkštelėdamas raudonojo vyno, išsiurbdamas syvų likučius iš kiauto, vėl vos pavilgydamas lūpas vynu, baltos duonos gabalėliu vienu įgudusiu judesiu išdažydamas sviesto likučius iš tuščios įdubos dubenėlyje ir šį judesį vėl palydėdamas geru vyno gurkšniu. Kazimieras liko taip pritrenktas, kad nė pats nepajuto ištaręs „ar galėčiau?..“, o sumišęs Jonas Motiejus beveik tuo pat metu nepatikliai suabejojo sraigių asketiškumu. Čia Delamarsui buvo puiki proga išskleisti savo didžiai filosofinę mintį mielam draugui Jonui Motiejui, kad juk laiko pratęsimas kruopščiai rengiant Dievo dovaną jos suvartojimui nuteikia pačiam tikriausiam dėkingumui ir pasigėrėjimui jo kūrinijos didybe — tobulomis karvėmis, teikiančiomis tobulai baltą pieną, iš kurio sumušamas sviestas, stangriais baltais česnakais, turinčiais stebuklingą savybę daugintis skiltimis, tobulu petražolių žalumu ir jų aitriu kvapu, pagaliau — kukliais ir neišvaizdžiais šliužais, turinčiais savybę pasislėpti savo kiaute, ir Viešpaties neverčiausiu kūriniu — nusidėjėliu žmogumi, visgi nuo gyvulio besiskiriančiu tuo, kad, užuot puolęs ir nemokšiškai rydamas iškart patenkinęs alkį, jis nutaria ilgiau jį pratęsti, idant, mušdamas sviestą, ruošdamas sraiges, pjaustydamas česnaką, žiesdamas dubenėlį ir užkurdamas ugnį, pasigėrėtų Viešpaties kūrinijos įvairove, ja gėrėdamasis mintyse padėkotų už suteiktas gėrybes ir malšindamas alkį pajustų šio dėkingumo viršūnę ne tik gomuriu, bet ir mintimis, nes juk tai ir yra dieviškas malonumas. Taip postringaudamas, jis mostu pakvietė Kazimierą prisidėti prie jo iškalbingos puotos ir Norvaišaičiui neliko nieko kita, kaip pusiau iš smalsumo, pusiau iš mandagumo, bet su pasitikėjimu, praverti burną artėjančiam ant šakutės pasmeigtam pilkšvam gumulėliui, kurio skonis pasirodė visai ne pragariškas, o veikiau malonus ir primenantis kokį grybuką, užgeriamą kvapiu lydytu sviestu ir gurkšniu vyno. Bičiulio išmintimi susižavėjęs Jonas Motiejus ūmai pajuto pareigą šį įstabų ir neįtikėtiną prancūzų fuzoriaus [77] Fusor (lot.) — liejikas. patiekalą aprašyti savosios silvos miscellanea [78] Įvairenybių (lot.). skyriuje, idant toks paprastas ir išradingas dalykas liktų ateinančioms šeimos kartoms.