Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Jonui Motiejui Norvaišai įspūdis liko geras — motinėlė, nors irgi buvo vardu Konstancija kaip ir anoji, kaip diena ir naktis skyrėsi nuo išrankiosios ir išdidžiosios benediktinių vyresniosios, o vienuolynas, nors vis dar buvo atstatomas, atrodė puikiai sutvarkytas, neskurstantis, refektoriumas [80] Vienuolyno valgomasis. švarutėlis, biblioteka didžiulė ir įvairi, daržas ir sodelis prižiūrimi, sesuo furtininkė [81] Vienuolė, budinti prie vienuolyno vartų ir turinti teisę bendrauti su interesantais iš išorinio pasaulio. — geros nuotaikos ir noriai atliekanti pareigas; tiesa, paaiškėjo, kad visas tas geras įspūdis kainuoja ir kad Uršulės išlaikymas vis tiek atsieis daugiau, nei Norvaiša buvo apskaičiavęs. Elžbietai viskas pasirodė kur kas laisviau ir šeimyniškiau, nei ji atminė iš to laiko, kai pati čia mokėsi globojama tetos Dorotos, nes, nors už lango lygiai taip pat kaip ir jos prisiminimuose čirškė pavasariniai žvirbliai, anuomet mergaitės vis vien buvo kur kas labiau muštruojamos, dabar gi mažosios bajoraitės vienuolyno mokykloje susėdusios sau mokėsi skaityti, tarpais draugiškai pakikendamos ir, atrodė, visai naudingai ir įdomiai leisdamos laiką, ir Elžbietai net širdį suspaudė, nes jos buvo būtent tokio amžiaus, kokia būtų buvusi vargšelė Ona Magdalena, o motinėlė Konstancija pabrėžė, kad mokinukių dabar, ačiū Dievui, netrūksta, nes mokomos ne tik Šventojo Rašto tiesų, bet ir kitą pamaldžią lektūrą skaityti, ir rašyti, ir sąskaitybos, ir dailiai siuvinėti, ir peltakiuoti, ir lotynų pagrindų, ir netgi truputį prancūziškai, nes viena iš seserų gana gerai mokanti šią kalbą, o juk ne paslaptis, kad šiandien karaliaus dvare jokios karjeros nepadarysi be prancūzų kalbos, ką ir kalbėti apie tai, kad visas jos didenybės karalienės Marijos Liudvikos fraucimeris [82] Taip Abiejų Tautų Respublikoje vadintos rūmų damos, terminas kilęs iš vokiško žodžio Frauzimmer, reiškiančio „damų kambarys“, atkeliavusio kartu su Habsburgų dinastijos karalienėmis. išimtinai tik ta kalba ir šneka — pati įsitikinusi tuo prieš dvejus metus, kai jos didenybė lankėsi Vilniuje, na, bet jeigu ir ne kiekvienai lemta tapti dvaro savante [83] Savante (pranc.), sawantka (lenk.) — taip XVII a. Abiejų Tautų Respublikoje vadintos išsilavinusios, meną ir literatūrą išmanančios, intelektualinių ambicijų turinčios aukštuomenės moterys. , tai iš savo patirties ji galinti pasakyti, kad bent jau Vilniuje vis dažniau kilmingi vyrai ieško nuotakų, su kuriomis būtų galima pasikalbėti ne tik apie valgį, kaspinėlius ir ūkiškus reikalus, bet ir apie subtilesnius gyvenimo dalykus. Uršulei kažkokios mažės ar vedybų reikalavimai mažiausiai rūpėjo, mat jai tiesiog žadą atėmė išvydus Švenčiausiosios Dievo Motinos paveikslą bažnyčios altoriuje, nes tokio grožio, apsagstyto tokia daugybe stambiausių deimantų, nusėto įvairiausiais rubinų, smaragdų, safyrų ir ametistų papuošalais, apkarstyto tiek perlų ir koralų vėrinių, kad, atrodė, jokio karo niekada nė nebūta, ir taip žėrinčio altoriaus žvakių šviesoje, ji niekad lig tol nebuvo mačiusi, bet viską būtent taip ir įsivaizdavo savo svajonėse ir tarėsi truputėlį, bet tik mažytį truputėlį pati esanti panaši į paveiksle pavaizduotą Švenčiausiąją Panelę, tad neabejojo, kad tik laiko klausimas, kada jos pačios, naujai iškeptos šventosios, atvaizdas vieną gražią dieną pakibs šioje pačioje bažnyčioje. Ir visa apsiašarojusi iš laimės ir jaudulio Uršulė maldaujamai pažvelgė į tėvą, motiną ir džiugiąją vienuolyno vyresniąją, jei viskas laimingai susiklostys, galbūt netrukus tapsiančią jos naująja motinėle, ir suaugusiųjų trijulė negalėjo nesusigraudinti matydama tokį jausmingą jaunosios panelės pamaldumą, tad garbioji motinėlė Konstancija Sokolinskaitė net užbėgdama pati sau už akių pradėjo lenkti pirštus ir skaičiuoti, kad štai turime balandį, dar gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis… ir nors paprastai nuostatai novicės probacijai reikalauja skirti ne mažiau kaip šešis mėnesius, idant, be kita ko, būtų įsitikinta, ar panelė kartais netyčia, gink Dieve, į vienuolyną skreite neatsinešė pavainikio, ji esanti tikra, kad mielos panelės Uršulės iš Milkantų Norvaišų atveju to visiškai neprireiks ir, truputėlį sutrumpinus probaciją, įvilktuves būtų galima surengti per Švenčiausiosios Mergelės Dangun ėmimo šventę, nes juk kaip būtų gražu ir prasminga, ir visi trys linksėdami galvas sutiko, kad tikrai gražu ir prasminga, o Uršulė taip apsidžiaugė, tarsi per ateinančią Žolinę ir ji bus gyva paimta dangun gyventi amžinojo gyvenimo.

Tad po neilgų pertraktacijų [84] Derybų (vulg. lot.). , dar kelias dienas trukusio zujimo pirmyn atgal Šventojo Mykolo Arkangelo gatve tarp Delamarso namų ir klarisių vienuolyno visi reikiami popieriai ir ketinimų pasižadėjimai buvo pasirašyti, jų nuorašai surašyti į silvą, būtiniausia manta Uršulei sukrauta ir ji — paskutinį kartą savo gyvenime, jei viskas gerai seksis, jei išlaikys ir probaciją, ir noviciatą, — vilkėdama pasaulietės drabužius, tą pačią žydrąją suknelę, vis dar be pasmanterijų, tik dabar su vėl prisiūta olandiškų nėrinių apykakle, skambant vidurdienio varpams išėjo į gatvę: kad nueitų tuos tris šimtus žingsnių iki vienuolyno vartų, iki vartų, kurie, jei viskas bus gerai, užsivers ir visiems laikams atitvers ją nuo pasaulio iki pačios jos žemiškojo gyvenimo pabaigos ir taps laikinu prieangiu amžinam dangiškajam gyvenimui. Uršulė išėjo lydima tėvo Jono Motiejaus Norvaišos ir motinos Elžbietos iš Siedleščinskių, bet ne brolio Kazimiero, kuris jautėsi taip išduotas ir apleidžiamas, kad, paprašytas palydėti seserį į vienuolyną, išraudo tarsi burokas ir tepasakė „gali ir negrįžti, man tokios durnės nereikia“, taip užsidirbdamas pirmąjį savo gyvenime skambų tėvo antausį ir tarsi tulžimi apnuodydamas tuos tris šimtus dvynų žingsnių vienuolyno vartų link, kuriuos lydėjo žvirblių čirškimas, sprogstančių pumpurų kvapas ir gašlūs kelių jaunikaičių žvilgsniai, mintyse dreskiantys žydro aksomo suknelę nuo tos taip pasitikinčiai į šventybę žingsniuojančios, avietėmis dvelkiančios šešiolikmetės rimtuolės, besikilnojančia krūtine ryjančios ašaras dėl brolio nejautrumo. Antausis taip seserį išlydėjusiam Kazimierui tarsi pikta lemiantis antspaudas paženklino tą dieną, kurios nelaimės dar tuo nesibaigė, nes kai Norvaišos pagaliau po kelių valandų, atsisveikinę su Uršule ir prisaikdinę ją, svarbių svarbiausia, jei kas nors nepatiks ar bus per sunku, ar jei tik jausis ne savo vietoje, nesilaikyti prisirišus ir nebijoti apsigalvoti, o duoti žinią ar išsiprašyti namo, nes tai juk tik probacija, o dar ne jokie ne įžadai, grįžo į Pilies gatvę, prie bromos juos pasitiko išblyškęs tarsi popieriaus lapas Delamarsas. „Tik neišsigąskit, nežinau, kaip čia atsitiko, bet ponaitis Kazimieras, atrodo, bus susimušęs su Žakais [85] Taip XVII a. Abiejų Tautų Respublikoje miestiečių buvo pravardžiuojami studentai. “, — tarė prancūzas, imdamas bičiulį už rankos, apkabindamas jo žmoną per pečius ir vesdamasis juos į antrą savo namų aukštą, kur svečių miegamajame skeryčiojosi iškviestas gydytojas, su vandens dubenimis lakstė tarnai, o lovoje be sąmonės, paplūdęs kraujais ir neatpažįstamai suknežintu veidu gulėjo Kazimieras Norvaiša. Jonui Motiejui pamačius tą vaizdą tiesiog pakirto kelius, tarsi tą akimirką pagaliau būtų suvokęs į Milkantus užklydusio bepročio pranašystę apie visą gyvenimą tuščiai perėtą kiaušinį, nes ką gi daugiau galėjo pagalvoti žmogus, tą pačią dieną atidavęs vienintelę dukrą į vienuolyną, o vienintelį sūnų radęs begulintį mirties patale?