Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Jonas Kirdėjus Birontas nusišluostė iš nosies bėgantį kraują, bet labiausiai, tiesą sakant, jam buvo gaila naujų, džiovintomis levandomis ir iš vieno kanauninko pirkta nušvilpta mira iškvėpintų ir pirmą kartą užsivilktų marškinių, nes visa kita ir jam, ir jo sėbrams buvo nebe pirmas kartas, o štai nauji marškiniai gatvinio krikšto neatlaikė, bet muštynės buvo baigtos, ir jis niekinamai spyrė šalia besivoliojančiam pridaužytam Moralinės teologijos katedros nuopisai, iškruvinusiam jo marškinius. Jo bičiuliams irgi kliuvo, bet vis dėlto pergalė buvo jų, kad ir su savo lazdom prieš jų piemeniškas grandines, bet vis tiek penkiese prieš devynis — tai šis tas, ak, tiesa, gi buvo dar tas vaikigalis, taigi, šešiese, o, beje, kur jis, po velnių, tegul tik pabando! Ir įsiutęs Birontas pasilenkė ir griebė to vaikigalio iš rankų paleistą lentgalį su vinimis ir pasuko jį taip, kad vinys kliudytų, ir iš visų jėgų žiebė į akį vienam iš tų atsitraukiančių skustagalvių, nes tasai taikėsi padaryti šlykščiausią gatvių muštynėse įmanomą dalyką, kurio net baisiausios griuvėsių padugnės be rimto reikalo nedarydavo, — pasikėlęs žipono skvernus sagstėsi klyną ir ruošėsi apšlapinti kraujo klane be sąmonės gulintį Kazimierą. Jono Kirdėjaus nejaudino pasigirdęs skerdžiamas draugų paskubomis tempiamo šalin suluošintojo klyksmas, nes jis buvo įsitikinęs, kad su tokiais tamsumos gaivalais galima tik taip ir kovoti, jokie čia sentimentai ar argumentai nepadės, nes jie supranta tik jėgą, bet užtat jam neįprastai sugnybo širdį ir jis atsigręžė dar kartą pažiūrėti į aukštielninką gulintį Kazimierą, po velnių, kuriam gi ne daugiau kaip šešiolika, po velnių, gi Antanui Jeronimui dabar irgi būtų buvę apie tiek, ir šito vaikigalio tėvai tai turbūt gyvi, jo negalima čia taip palikti, kas, jei jis dar vis dėlto gyvas, juk jis turbūt turi motiną, ir kas atlaikytų tos motinos žvilgsnį, jai sužinojus, kad be priežasties paliko niekuo dėtą jos vaiką taikos metu nukraujuoti vidury gatvės? Ir Jonas Kirdėjus Birontas, pats savęs nekęsdamas už tokį minkštakūniškumą, mostelėjo Andriui Choleckiui, kad padėtų partempti be gyvybės ženklų tysantį jaunuolį namo, nes, jam regis, šisai gyvena kažkur Pilies gatvėje ar bent jau ten trynėsi, jei atmintis jo neapgauna, jis beveik atsimena, kur tiksliai jį matė, tiesiai priešais katrą langą, ir, jei susuptų jį į apsiaustą, vengiant didžiųjų gatvių ir nesutikus sargybinių, jį būtų galima ten nugabenti, aišku, tikintis, kad jauniklis, jei tik atsigaus, neprasižios, nes ta išmušta Boreikos, ar kuo ten jis vardu, akis tai dalykas rimtas, vėl reikalas gali pasiekti akademijos rektoriaus teismą [87] Pagal karališkąją savivaldos privilegiją Vilniaus universiteto studentų nusižengimai buvo sprendžiami ne miesto, o vidiniame universiteto teisme. , ir jei tebebūtų gyvas velionis vyskupas Zaviša, išsuktų jį viens du, o dabar pakibusi ir jo Vilniaus vyskupui paaukota renta, nes kapitula niekaip neišsirenka naujojo vyskupo, ir dabar nepalankus metas, ir visą reikalą keičia tas prašalaitis, nes jis juk ne joks studentas, ir čia jau nebe universiteto vidaus reikalas, ir per jį galima atsidurti magistrato teisme, bet ne, velniop viską, palikti čia jį nusibaigti irgi negalima.

Bromos vartus atrakinusi Delamarso tarnaitė išsižiojusi prarijo graudulingą Bironto pasakojimą, kad ir jis, ir jo kolega Andrius, ir šisai jaunuolis, kurio vardo jie nežiną, tebuvo niekuo dėti atsitiktiniai praeiviai, pakliuvę į gatvės muštynių sūkurį skersgatvyje prie Subačiaus vartų, ir kad tasai prieš prarasdamas sąmonę spėjęs išlementi, kur gyvena, ir ar tikrai pataikyta čia, pas jo šeimą ar globėjus; ir ne juokais išsigandusi tų kruvinų jaunuolių, iš pažiūros neabejotinai akademijos studentų, ir vienas jų, o Viešpatie, tikras gražuolis, o taip sumuštas, kitas irgi labai stotingas ir tokių gerų liūdnų akių, tikrai, kokios gražios jo akys, vadinasi, tikrai tiesą sako; ir ji išraudusi tesugebėjo išlementi tuoj pakviesianti namų šeimininką, garbųjį poną Delamarsą, nes Kazimiero tėvų kaip tik nėra, nes jie išlydėję dukrą, ponaičio seserį, kuri stoja į klarisių vienuolyną; ir tarnaitei nesukėlė nė mažiausio įtarimo, kodėl įstūmę jai į glėbį Kazimierą šiuodu geradariai gelbėtojai atsitiktiniai praeiviai skubiai dingo, nė nelaukdami namų šeimininko. „Jeigu į klarisių vienuolyną, tai, man regis, aš tą jo seserį šiandien mačiau, saldutė..— tarstelėjo jiems nutolus Andrius, kurio praskelta lūpa ir sumuštas raudonas veidas jau pampdamas pastebimai tino, bet Jonas Kirdėjus jį užčiaupė, sakydamas, kad reikia visiems susirinkti ir sutarti, kokios istorijos jie laikysis, mat priešingu atveju gali nutikti taip, kad vienintelis saldus dalykas, kurio jiems teks ragauti, bus kalėjimo rūsio duonelė.

Kitos dvi savaitės, Norvaišoms prarijusios pačias liūdniausias jų gyvenime Velykas — kokia gi gali būti Viešpaties Prisikėlimo stebuklo šventė, kai tavo vaikas nebeatpažįstamai, dvigubai sutinusia sužalota galva guli neprisikeldamas mirties patale, ir koks gi gali būti velykinis džiūgavimas, kai visą laiką reikia klausytis kažkokių šėtonų apnikto vaiko kliedesių ir dejonių, — buvo pačios keisčiausios Kazimiero gyvenime, bet prabėgo labai greitai, tarsi dvi dienos. Keisčiausia, kad Kazimieras viską puikiausiai matė — matė tėvus, matė save Delamarso namų antro aukšto kambaryje, tik kažkaip keistai, tarsi iš palubės, bet užtai nieko nebeskaudėjo; matė gydytoją, kuris pasipiktinęs skeryčiojo rankom, ir matė Delamarsą, kuris, užsijuosęs odinę fuzoriaus prijuostę, kažką labai susijaudinęs kalbėjo prancūziškai, bet Kazimieras galėjo galvą guldyti, kad suprato viską žodis žodin, ką tasai šneka, nors prancūzas skiedė visiškas nesąmones, ak taip, kažką panašaus į „atleisk, vaike, bet sakydamas, kad noriu įdėti šypseną tau veidan, visai ne tai turėjau galvoje“, žodžiu, sapaliones kažkokias ir tiek, ir paskui staiga jam taip dūrė kažkuo į žandą, kad bėgdamas nuo pašėlusio skausmo Kazimieras turėjo kaip žaibas nerti žemyn ir keistai matė, kaip jį kažkas tarsi užsiuva, jis buvo tikras, kad matė sidabrinę adatą ir šilko siūlą, ir toliau liko tiktai nesibaigiantis karštis, tamsa ir skausmas. Ir tada ūmai jis atsibudo, sprendžiant iš šviesos už lango, per patį priešaušrį, nes tik priešaušrio metu Vilniuje būna tokia tanki vaiskuma, kurią tarsi užuolaidą galima skleisti rankomis, atsibudo pažadintas keisto tylaus garso, kuriame pynėsi rupūžės kurkimas ir pratisas varno karkimas, ir pamatė ant praviro lango palangės brėkšmoje tupintį keisčių keisčiausią padarą su varno ar gaidžio sparnais, driežo uodega, šlykščių tarsi kalakuto kaklu ir didžiule pasišiaušusia juoda kaltūnuota galva, kurią tuoj pat atpažino, todėl visai nebijodamas, o veikiau nuoširdžiai nustebęs pašaukė jį Bonifaco vardu. „Esu vardu Brrrrrrrruno, bet kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, visa tai tėra tušti vardai ir vadink mane nors karalaičiu, nors šventuoju vyskupu, vis tiek niekas čia negali man pažiūrėti į akis“, — kurkdamas ir įnirtingai rakinėdamas sau juodai mėlyną posparnį skundėsi padaras. „Smilko, smilko, išrūkyt nori, kiša rūtas, kryžius kiša — man! kryžius! jie! purrrrrr! — ogi tiek nedaug tereikia, kad galėtum pažiūrėt man į akis, gali paklaust savo tėvo, visai nedaug, bet tas tavo draugas tai dar nežiūrėjo, brrrrrrrrr, aš pats bijau jam į akis pažiūrėti!“ — kurksėjo Bruno pats iš savo sąmojo ir pradėjo kišti galvą po sparnu tarsi taisydamasis miegoti ir nė nenorėjo girdėti Kazimiero prašymų, kad leistų jam pažvelgti į akis, vis tiek jau matęs jį ne kartą, ir Kazimieras gi ne toks kvailas ir supranta, kad jis ne šiaip sau čia nutūpė ant palangės. Bruno, Bonifacas, ar koks bebūtų tikrasis jo vardas, dabar jau maivėsi ir kurkčiojo tik dėl akių, todėl paklausė Kazimiero, į kurią jo akį tasai norįs pažvelgti, mat jojo akys — skirtingos ir pro jas matyti skirtingi dalykai, vienoje jis pamatytų, kaip viskas yra, o kitoje — kaip viskas yra iš tikrųjų, ir į pastarąją tikrai geriau nežiūrėti, nes po to, tiesą sakant, galįs visai nebenorėti atsibusti. „Į abi“, — neatlyžo Kazimieras, sakydamas, kad jis toks vienišas, toks beviltiškai vienišas, jog jam nebesvarbu, ir Bruno gynėsi, kad nuo vienatvės tas neišgydys, taip, padės ją suprasti, bet paskui galįs likti visam gyvenimui žvairas, nes kelio atgal jau nebebūna.