Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Kalėdas, visiems taip gražiai išsipuošusiems sėdint prie gausaus stalo gražiuosiuose, jos iš griuvenų prikeltuose Milkantuose, toji širdis ūmai, beveik krauju apsipildama nuo savigraužos dėl tokios šventvagiškos minties, užsimanė, kad nuo jos, Elžbietos, nebebūtų priklausoma jos vyro ir vaikų gerovė, kad nereikėtų prižiūrėti tarnų, besikuičiančių prie šventinių patiekalų virtuvėje, kad nereikėtų atsibusti kitą rytą ir vėl, kaip kasdien, be galo ir be pabaigos rūpintis tais pačiais dalykais — tarnais, kuriems kasdien viską reikia aiškinti iš naujo; išmoningai gardžiais pietumis, kurie vėl bus suvalgyti ir teliks atliekos; švariais patalais, kuriuos vėl reikės skalbti; sidabru ir veidrodžiais, kurie vėl apmūsos ir kuriuos reikės valyti; kambarių kampais, kurie vėl pridulkės. Ji tiesiog ėmė ir užsimanė būti kur nors už tūkstančių mylių nuo čia, kad ir kokiame laivo, plaukiančio į Naująjį pasaulį, denyje, kad ir tarp katorgininkų ar plėšikų, kad ir plaukiančiame į baisių pusnuogių laukinių krantą, ar galų gale pasielgti kaip vyras ir išeiti į karo lauką — kad vietoj to bukinančio nepaliaujamo galynėjimosi su kasdieniu smulkmenų chaosu ir įsismelkusio blogų nuojautų nerimo pajustų tikrą, kraują kaitinantį išlikimo kovos siaubą; ji tiesiog užsimanė nors kartą gyvenime pabūti tuo, kuo dar niekada nebuvo buvusi — tiesiog Elžbieta, Elžbieta be pavardės, be šeimos ir be giminės, ne Siedleščinskių dukra ir ne Norvaišos žmona, Elžbieta be jokių ją tarsi prisisiurbusios dėlės apkibusių pareigų ir be jokio sąžinės graužimo, kad tas pareigas blogai atlieka. Ji nė neabejojo, kad vienuolynai tokioms moterims kaip ji — tinkamiausia vieta dvasios ramybei atrasti, kad juose galima užsidaryti nuo pasaulio, pasiaukoti tik Dievo, bet ne žmonių tarnystei ir atgailauti už tai, kad pristigo jėgų nešti kasdienę krikščioniškų pareigų naštą. Ji tylomis niršo, kad kitados jai pritrūko užsispyrimo ir įžvalgumo pasprukti nuo primestos lemties, bet tų dalykų nepritrūko jos šešiolikmetei Uršulei, kuri ūmai sumanė visiems laikams nusišalinti nuo tos begalinės niekada nesibaigiančios moteriškų pareigų naštos ir užsidaryti vienuolyne, kur garbins Viešpatį, leis dienas dievobaiminguose apmąstymuose, skaitys knygas, šelps pavargėlius ir ramiai sau susens, neatbukinta nesibaigiančios smulkių rūpesčių žinginės, niekada nepajutusi, ką reiškia būti panašiai į nebylų baldą, į kurį kas ką nori, tas tą krauna, kur nori — ten pastumia, ir niekada nepažinusi to pasaulio pabaigai prilygstančio jausmo, kuris apima, kai ant rankų laikai savo mirusį kūdikį; viso to nelemto moteriško likimo, kurio, kol pasaulis bus surėdytas taip, kaip jis surėdytas dabar, neatpirks nė paties geriausio, nė paties kilniausio vyro meilė, ir nieko nuostabaus, kad moterų vienuolynai už tai reikalauja kraičių, nes kitąkart atrodo, kad jokia kaina nėra per didelė, idant išsipirktum moterišką laisvę — kad ir labai ankštą, bet šiokią tokią dvasios laisvę tarp keturių klauzūros sienų.

Šventojo Mykolo Arkangelo klarisių vienuolyno vyresnioji, garbioji motinėlė Konstancija iš Sokolinskių, į moteriškos laisvės dalykus žiūrėjo kur kas paprasčiau: dvasinės laisvės telieka laisvės, bet seserys vienuolyne, pageidautina, turėjo būti kuo labiau užimtos ir, pageidautina, visą laiką — malda, darbais, rankdarbiais ir mokymais, nes duok tik joms laisvę — ir prasideda baisiausia netvarka; nes, niekam ne paslaptis, jos vienuolyne buvo pilna kilmingų panelių iš garsiausių didikų šeimų, tokių, kurios net jo šviesiausiajai didenybei pačiam karaliui prasilenkdamos ne visada kelia duoda, ir kai tos namie lepintos ir popintos panelės pradėdavo rodyti visokius savo nikius ir steigti savo pačių iš namų atsineštą tvarką, tai būdavo ne juokas jas suvaldyti, ir dargi valdant reikėjo atsiminti, kad kai kurios jų, kaip kad Vainaitė ar Chreptavičiūtė, ką ir kalbėti apie pačią panelę Sapiegaitę — nemažų dvarų, iš kurių pajamų vienuolynas gyvena, savininkės, ir pakaktų vieno nelaimingo ašarom palaistyto nusiskundimo, kad šeimos apsigalvotų dėl duotų kraičių, nes šiais laikais su gerais teisininkais bet kokį raštą ar fundaciją galima atšaukti. Ir nors motinėlė Konstancija Sokolinskaitė buvo itin tvirto būdo ir šiaip jau gero ir giedro ūpo vienuolė, kartais ir ji bejėgiškai nuleisdavo rankas, ir kartais, atleisk, Viešpatie, jai pačiai netgi ateidavo į galvą mintis užsinerti kilpą Sint kaklo ir šokti pro bokšto varpinės angą — ypač tomis dienomis, kai prieš kasmėnesinio moteriškojo apsivalymo dienas klarisių vienuolynas primindavo tikrų tikriausią širšių lizdą — tokį pat nevaldomą, įaudrintą ir taip pat pritvinkusį piktif geluonių, mat dėl stebėtino sutapimo, visos seselės kasmėnesinį negalavimą patirdavo tuo pat metu, ir netgi į vienuolyną patekusių naujokių kūnai, iki noviciato gyvenę pagal visai kitokį kalendorių, stebuklingu būdu vos per kelis mėnesius prisitaikydavo prie visuotinio ritmo. Tomis dienomis netgi pati garbioji motinėlė Konstancija Sokolinskaitė vengdavo laikinai išprotėjusių seselių draugijos ir mieliau užsidarydavo savo kabinete prie savojo Dangiškojo lobyno rankraščio, kuriame aprašinėjo vienuolyne saugomo Sapiegų Švenčiausiosios Panelės paveikslo stebuklus, ir nuo knygos lapų atsitraukdavo tik tada, kai pamatydavo, kad nuo skalbinių virvės vienuolyno vidiniame kieme jau dingo ir nebeplevėsuoja išskalbti maži tvarsteliai ir drobulėlės, nes buvo įsitikinusi, kad netgi gražusis stebuklingasis jų vienuolyno paveikslas, išgydantis luošius, neregius, paralitikus ir mirtinai sergančiuosius, yra bejėgis prieš mėnulio pažadinamą gyvulišką moterišką gaivalą, dėl kurio netgi romiausios vienuolės ūmai galėdavo iškeikti viena kitą bjauriausiais žodžiais ar net kibti viena kitai į kaptūrus dėl mažiausio niekniekio; ir netgi parklupdytoms tomis dienomis melstis ir prašyti Švenčiausiosios Panelės atleidimo joms užkliūdavo, atleisk, Viešpatie, patsai spindulingas švento paveikslo grožis, tad reikalai tas kelias dienas būdavo gana beviltiški ir seserų tarsi širšių geriau apskritai reikėdavo nejudinti — ir taip iki kito karto. Vis dėlto sunkiausiai surikiuoti sekėsi tas kelias pusamžes seseles, kurios prieš palikdamos pasaulį gyveno ištekėjusios ir turėjo šeimas, mat tosios seserys buvo kupinos per ilgus metus susitvenkusio kartėlio, amžinai nepatenkintos ir dėl įgimto nesugyvenamo būdo nerado sau vietos nei anapus vienuolyno sienų, nei klauzūroje, išskyrus gal tik vieną jų, bet toji romioji buvo ne visai pilno protelio, priklydusi ir priglausta per karą — tačiau nieko nepadarysi, klarisių vienuolija turėjo į savo tarpą imti ir našles, ir atgailaujančiąsias, bet čia jau nuo vyresniosios priklausė, kiek jų bus, ir ji buvo linkusi priimti jaunas, darbščias, kokių naudingų gebėjimų turinčias paneles iš vidurinio bajorų luomo, nes tosios buvo uolios ir vertino tai, kad pakliuvo į garbingą vienuolyną tarp geriausių šeimų panelių, todėl stengėsi būti klusnios ir kėlė mažiausiai rūpesčių. Lygiai tokios kaip kad štai šioji dabar prieš ją stovinti Uršulė Norvaišaitė, mergaitė iš pažiūros sveika ir skaistaus veido, gerai išauklėta, iš pažiūros guvi ir protinga, ir, pažvelgus į šalia sėdinčius tėvus, matyti, kad šeima padori, ne kokie prakutę išpuikėliai, bet ir tikrai ne elgetos, ką ir kalbėti apie švento atminimo žiauriai nukankintą seserį Dorotą, artimą Norvaišų giminaitę, o tokios istorijos, kai nepaisant giminaitę ištikusios žiaurios lemties šeima vis tiek patiki vienuolynui dukterį, visada labai įkvepia ir gali tapti geru pavyzdžiu kitoms, ką ir kalbėti apie tai, kad tikrai pritraukia naujų novicių. Ir vienuolyno vyresnioji Konstancija Sokolinskaitė, kurios mėsingame, rausvažandžiame veide stigo antakių, bet užtat buvo įsispaudusi nuolatinio geraširdiško džiugesio išraiška, nutarė šeimai mandagiai aprodyti visą vienuolyną, išskyrus, žinoma, pačias klauzūros celes, juk šeima turinti žinoti, kur atiduoda dukrą.