Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Kai Kazimieras antausio nutvilkytu žandu kaip kulka išlėkė iš Delamarso namų, jam tik norėjosi eiti kur akys veda ir visai nevyriškai balsu verkti ir labiausiai dėl to, kad tą akimirką jam visi aplinkui pasirodė galutinai pablūdę ir jis jautėsi visiškai bejėgis prieš tą visuotinę beprotybę. Iš tiesų tai jam reikėjo skelti antausį Uršulei, kad toji atsipeikėtų ir pagalvotų, ką daranti, pripuolus papurtyti ūmai savo nuostatą pakeitusią motiną už pečių, kad toji vėl prieštarautų ir vėl mėgintų savo moteriškomis gudrybėmis išmušti Uršulei vienuolystę iš galvos, kad ką nors sugalvotų, ir… ir… jis nežinojo, ką būtų turėjęs padaryti tėvui, kad jis atsipeikėtų, tėvui, kurį širdies gilumoje dievino, tad dievinamam tėvui juk neskelsi nei antausio, nei pripuolęs jį supurtysi, jį galima tik besąlygiškai garbinti, ir todėl sulaukti iš jo antausio buvo baisiau nei kad būti vietoje nutrenktam žaibo. Kazimierui gatvės plaukė prieš akis nuo susitvenkusių ašarų, mat tas antausis, jis puikiai žinojo, tebuvo ilgus metus trukusio, įsenėjusio tėvo nusivylimo sūnumi išdava — nusivylimo, kad Kazimieras per lėtas, per vangus, neuolus, neguvus, negabus, niekuo neužsidegantis, nieko neuždegantis, niekada nesugebėsiantis vesti į jokius mūšius paskui save kitų nei pasiaukojamai sekti paskui kitus, toks amžinai viskuo abejojantis, pašaipus, mirties bijantis liulantis drebutis, kurio vienintelė svajonė iš tiesų tebuvo kada nors tapti tokiam kaip jo tėvas, bet juk tai buvo neįmanoma, nes to žmogaus galvoje juk tilpo ištisos enciklopedijos, ką ten enciklopedijos — ištisos enciklopedijų bibliotekos, jis buvo išmintingas ir kilnus visais gyvenimo atvejais, juk vien pakako pažiūrėti, kaip jis tvarkosi su savo žmonėm, ar tai būtų kumečiai, ar lažininkai, — nenuolaidžiaudamas, griežtai, betgi teisingai ir maloningai, taip, kad prieš jį ne iš papročio, o iš nevalingos pagarbos visi nusikeldavo kepures, net tas šlykštynė girtuoklis Tarvydas, kad ir springdamas, lenkėsi jo tėvui ir niekada neleisdavo savo liežuviui atsirišti jo akivaizdoje; arba štai, kai buvo pasikviestas tas beprotis Bonifacas Kūčių vakarienės, tai net ir nevisprotis visą vakarą tėvo akivaizdoje sėdėjo kaip styga ir kaip užsuktas porino savo istorijas, nes jo tėvo tiesiog nebuvo galima negerbti ir jo akivaizdoje derėjo elgtis padoriai netgi bepročiui, toks tatai žmogus yra jo tėvas, kuriam iš tiesų gyvenime nepasisekė tik dėl vieno dalyko — kad įpėdinis nė jo puspadžio nevertas ir niekada jam neprilygs. Jis buvo tikras, kad jei Jonas Motiejus būtų paklausęs, jis būtų gebėjęs paaiškinti, jog bet ko imantis jam rankos nusvyra ne tik dėl to, kad yra tvirtai įsitikinęs, jog stenkis nesistengęs nėra jokios prasmės, vis tiek visus kirmėlės suės, bet ir dėl to, kad, ko besiimtų, jam nusvyra rankos nuo suvokimo, kad ir ką darytų, kad ir kaip stengtųsi, niekada nebus nė perpus toks šaunus ir pagarbos vertas kaip jo tėvas. Kazimieras buvo tikras, kad Jonas Motiejus būtų supratęs, atleidęs, bet ir susirūpinęs, ir ieškojęs būdų, kaip įžiebti sūnui tą neberusenančią ugnelę, tad kištų jam tinkamas ir pamokomas knygas, imtų į nesibaigiančias medžiokles ir naudingas keliones, bandytų jį išmintingai kalbinti ir nuteikti, pradėtų švelniai, nepastebimai brautis į tokius Kazimiero minčių brūzgynus, kuriuose jis ir pats pasiklysdavo ir iš kurių tik jis pats privalėjo rasti kelią lauk, bet pabandyk tai paaiškinti tėvui, žmogui, įsitikinusiam, kad niekada nėra padėties be išeities, kad viską galima įveikti sveiku protu ir kad sudėtingiausiai supainioti dalykai iš tiesų yra labai paprasti. Jis buvo tikras, kad su Jonu Motiejum apie daugybę dalykų nebūtų gebėjęs pasišnekėti — mat tiek daug jo minčių buvo žemos, purvinos ir menkos, nedarančios jokios garbės tokio kilnaus bajoro sūnui, nes negi galėjo, žiūrėdamas į akis, su tėvu pasikalbėti apie tą dalyką, kurį padarė Bilevičiui ir Barauskui prieš išvažiuodamas iš Milkantų, kai vieną sekmadienį Varniuose jų arkliams į kibirą šliūkštelėjo gerą pusbonkį šunobelės nuoviro, tokio stipraus, kad ir arklį paveiktų, negana to, buvo besusitariąs su smuklininko mergaite, kad to paties įpiltų Mikalojui ir Samueliui į alų, nes pamanė, kad būtų geras atpildas, jei visų akivaizdoje miesto aikštėje su trenksmu apsitriestų ir arkliai, ir jų raiteliai, mat buvo girdėjęs, kad šunobelė veikia liuosuojančiai, bet, bėda, neapskaičiavęs nuoviro stiprumo ir dar gerai, kad pats buvo šalia ir pamatė, kai dvesiantys žirgai pradėjo klupti agonijoje, ir tą pratisą graudų žvengimą dar ir dabar kartais prisimindavo, visa laimė, kad spėjo atšaukti savo mažąjį smuklės sąmokslą, tai negi jis galėjo apie šitai kalbėtis su tėvu?

Ir čia apsiašarojęs Kazimieras ūmai įsikniaubė į kažkieno baltus levandomis ir mira kvepiančius marškinius ir į juodu plonu milu aptemptą kietą petį ir nė nespėjo atsitokėti, kaip tas kažkas jį dar ūmiau pastūmė, ir pastūmė taip, kad jis atbulas skriete nuskriejo keletą žingsnių, koja užsikabino už išklibusio medinio šaligatvio lentgalio ir aukštielninkas visu ūgiu plojosi tiesiai į paplavų ravą, apsuptas tiesiog pašėlusio nepažįstamų vyrukų kvatojimo, drebinančio visą jam dar nematytą skersgatvį, kurio viduryje, tiesus tarsi įkaltas, vieną ranką įkišęs į siaurutėlio juodo milo durtinio kišenę, kita pasirėmęs juodmedžio lazda sidabriniu galu, visiškai nesijuokdamas, tik klausiamai pakėlęs antakius vidurkaktyje ir žvelgdamas — nesuprasi, su dygia pašaipa ar su visai nešvelnia užuojauta, — stovėjo vienintelis pažįstamas veidas — procesijos faunas, obuolio valgytojas, filosofijos bakalauras ir busimasis retorikos meno licenciatas [86] XVII a. antroje pusėje Vilniaus universiteto teikiamas mokslinis laipsnis, aukštesnis už bakalauro, bet žemesnis už daktaro, maždaug atitinkantis dabartinį magistrą (magistrais tuo metu vadinti humanitarinių mokslų daktarai). Jonas Kirdėjus Birontas, kuriam savo liūdnų minčių ir miesto gatvių tankmėje pasiklydęs Kazimieras ką tik užsižiopsojęs iš visų jėgų rėžėsi tiesiai į petį. Akimirkos akimirką Kazimieras pagalvojo, kad jei visa tai būtų buvęs sapnas, tai būtų pats metas dabar pabusti; bet ne, tai nebuvo joks sapnas, nes keturi sėbrai toliau sau kvatojosi, Kazimieras jautė, kad kelnių užpakalis persismelkęs paplavų drėgme, o ant kaktos kažkas prilipę, ir plaštaka jis nusibraukė papuvusią ropės lupeną, to obuolio valgytojo lūpų kampučiai pradėjo vieptis į neabejotinai niekinančią šypseną, ir Kazimieras suprato: dabar arba niekada, jis turįs parodyti, kas esąs ir ko vertas, todėl spriegė atgal ant abiejų kojų ir lėtai lėtai, kad net buvo galima girdėti čirpčiojant žvirblius, žvelgdamas į jį graužtus mėčiusiam pašaipūnui tiesiai į akis, kiek drebančiomis rankomis, taip pat tykiai, lėtai ir neatitraukdamas žvilgsnio, vienu truktelėjimu išlupo šaligatvio lentigalį su gale styrančiomis parūdijusiomis vinimis ir, kaip jį Milkantuose buvo mokęs tėvas pratimų metu, iškėlė nei per aukštai, nei per žemai, o kaip tik taip, kad galėtų smogti žaibiškai, netikėtai ir nelauktai, bet nieko nespėjo, nes ūmai į pabaidytų žvirblių čirškesį įsiterpė metalinis caksėjimas, ir iš pašaipūno žvilgsnio bei nutilusio jo bendrų juoko suprato nebesąs pagrindinis veikėjas šitoje paplavų skersgatvio tragikomedijoje. Skersgatvio gale pasirodė kita gauja — tų, jau matytų, plikai skustų, su žiponais, sujuostais keistai išsipūtusiomis juostomis, su riestanosiais metalinėmis pasagėlėmis kaustytais auliniais, ant kaklų užkabintais dideliais rožančiais ir škaplieriais, ir jų buvo vienas, du, keturi, devyni, ir jie visi persižegnojo vienu metu; ir nereikėjo didelio proto suprasti, kad tie devyni yra prieš tuos keturis ir pašaipųjį obuolio graužiką, taigi iš viso — penkis, taigi iš viso — šešis, nes Kazimierui nereikėjo daugiau nė akimirkos suprasti, kad trečio išėjimo iš skersgatvio nėra, yra tik du jo galai, kurių viename — tie besižegnojantys skustagalviai, o kitame — tie besityčiojantys ilgaplaukiai plevėsos, ir dabar jau niekur nesidėsi, čia Vilnius, čia reikia žengti tą vieną žingsnį, anų su rožančiais, aišku, daugiau, bet jis nė nebesvarstė, nes ir taip aišku, kad tegul tieji penki jį apmėto kuo nori, apspjaudo ar išjuokia, bet tą žingsnį jis žengė, nes nė už ką nenorėjo būti toje pačioje pusėje su tais dumblais kaip du dumblo lašai panašiais į Bilevičiuką su Barauskiuku, ir tą žingsnį jis žengė, ir dabar jie buvo jau šešiese. „Dabar saugok galvą“, — tepasakė jam procesijos faunas, ir jo balse, kuris nuskambėjo kimiai, murkiančiai, bet be galo jaudinančiai, Kazimieras išgirdo kažką netgi panašaus į rūpesčio gaidą, bet toliau nebuvo laiko nei grožėtis, nei galvoti, nes Norvaišaitis labai mikliai suprato, kad anaiptol ne dėl mados tiems ilgaplaukiams dabitoms buvo reikalingos lazdos ir kodėl anųjų skustagalvių juostos išsipūtusios, mat klaikiai bliaunant iš po tų juostų buvo ūmai ištraukti tikri geležiniai lenciūgai, kokiais rišamos karvės, ir Kazimieras mintyse padėkojo Dievui turįs tą šaligatvio lentgalį su dviem vinimis, bet ir dėkoti nebuvo daug laiko, nes toliau tereikėjo dairytis, kad kokia iš visų jėgų išsukta grandinė neišmaltų dantų, nes viena jau skaudžiai grybštelėjo jam šoną, bet tieji, kurių pusėn jis stojo, nė nesidairė, o tiesiog meistriškai tvatino lazdom žiponuotuosius, faunas pasišokėdamas spyriais talžė aniems į krūtines, jo draugai neatsiliko, faunas išsisukęs žiebė sidabriniu lazdos galu vienam iš skustųjų tiesiai į galvą ir paleido kraują, bet į jo vietą iškart stojo kitas ir dar vienas iš nugaros, kurio grandinės galas jau skriejo tiesiai į galvą faunui, ir nebuvo čia ko galvoti, Kazimieras apsuko savo lentgalį taip, kad vinys nekliudytų, žiebė tam užnugariniam su lenciūgu ir jį iškart patiesė; išgelbėtas faunas atsisuko ir suokai — biškai mirktelėjo, ir Kazimieras atmušė dar dvi grandines ir vieną spyrį, o trečios nebespėjo, ir paskutinis vaizdas, kurį jis pamatė, buvo nuo visų penkių jo plaštakos pirštų penkiomis taisyklingomis vienodomis srovelėmis tekantis kraujas, ir tik tada suprato, kad tas kraujas plūsta iš praskelto smilkinio ir kartu su juo taip pat greitai išteka paskutinės likusios jėgos.