Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Ir nuo tos akimirkos visos dienos, pragariškai greitai kas savaitę užsibaigiančios sekmadieniais, Kazimierui virto vienu ilgu kaip gyjantis randas perštinčių laukimu, bergždžių, bet tuo pat metu ir tokiu palaimingu, kad net norėjosi jsižnybti ir įsitikinti, jog nesapnuoja, kad iš tiesų nors mandagią mažumėlę parūpo tam tokiam šauniam, jog net žiūrint į jį skaudėjo akis, nepažįstamajam, kurio net vardo jis nežinojo, bet jautėsi taip, tarsi būtų jį pažinojęs visą gyvenimą nuo neatmenamų laikų. Kol vieną gražią pavakarę, mandagiu metu, po pietų, bet dar tolokai iki vakarienės, maždaug apie penktą valandą vakaro, visa išraudusi Delamarso tarnaitė pranešė, kad atvyko ponas Jonas Kirdėjus Birontas, filosofijos bakalauras, pasiteirauti, kaip sveiksta jaunasis ponaitis.

Lipant laiptais žemyn, dar pirmiau nei išgirdo balsus, dar anksčiau nei nuo laiptų aikštelės pamatė tamsias ant pečių nusidriekusias jo garbanas, Kazimierui apie atvykėlį pranešė jau pažįstamas jo kvapas — saldžiausios miros; miros ir dar kažko, — kuris tarsi nuodėmės ūkas jau buvo nugulęs visą prancūzo namų pirmą aukštą ir nuo kurio linko keliai, o kojos tapo minkštos tarsi pūkinės. Tądien procesijos faunas buvo apsitaisęs pilkai; pilkai, kukliai ir nepriekaištingai, ir ne iš pirmo, o tik iš antro žvilgsnio buvo matyti, kokia brangi jo gerokai nudėvėtų, bet kruopščiai valomų pušnų oda ir kad vien kuklūs kaklaskarės nėriniai verti tiek, jog koks vargeta už juos galėtų maitintis visus metus, ir kaip dailiai jis sėdi, tiesiai, pagarbiai, o tuo pat metu ir laisvai, nė nepalyginsi su kokiu andai Milkantuose viešėjusiu Dominyku Parčevskiu, kuris svarbus tik pats sau ir vis amžinai išsiskėtęs, vis įsisprendęs ranka į šoną, vis besiskeryčiojantis, vis tauškiantis, krutantis ir nerimstantis, ir besisukantis pats apie savo ašį, tas Parčevskis, ir, pardonnez-mou kaip sako Delamarsas, bet tarsi koks šūdas eketėj, tas Dominykas, dievaži. Ne, dievaži, šito svečio būta visai kitokios veislės, ir net Elžbieta ūmai sėdėjo kitaip jo akivaizdoje ir jos balsas skambėjo tarsi gerai suteptas sviestu, ir tėvas, ir Delamarsas kažką itin rimtai šnekėjo su juo kaip su sau lygiu, ir girgžtelėjus laiptams jis atsuko galvą aukštyn į Kazimierą, ir jo antakiai vėl pakilo kaktos vidury, ir lūpos vėl vos šyptelėjo, bet tai buvo nieko gera nelemianti suokalbininko šypsena, ir Kazimieras nebuvo toks visiškai kvailas, kad jo neapniktų nuojauta, jog anaiptol ne samarietiškam gailestingumui turi būti dėkingas už šį apsilankymą. „Jei jau taip sakote, tai esu senamadiškas ir laikausi to seno papročio, kad išgelbėjęs kam nors gyvybę tampi truputėlį už ją atsakingas“, — tęsė tasai pokalbį, kurio pradžios Kazimieras negirdėjo, ir patikino miegosiąs ramiau, matydamas, kad sužeistasis per tą klaikų, sveiku protu nepaaiškinamą gatvės užpuolimą pagaliau atsistojo ant kojų, ir Jonas Kirdėjus Birontas prisistatė pasakydamas savo vardą, ir tas vardas nuskambėjo tarsi trys dūžiai į duris, ir Kazimieras pasakė savąjį, ir Birontas jį pakartojo, ir Kazimierui jo paties vardas iš tų lūpų nuskambėjo tarsi nuosprendis, ir jis nebežinojo, džiaugtis ar verkti, kai jo tėvai sutiko, kad jaunasis Birontas kartkartėmis atsilankytų jų namuose, mat, be kita ko, šis dairąsis licenciatui pageidautinos tutoriaus [89] Asmeninio namų mokytojo, korepetitoriaus. praktikos, tad jei Kazimieras kartais galvotų apie rimtesnius mokslus, ką gali žinoti, jam juk geriau praktikos dėlei mokyti bajoraitį nei skaityti paskaitas ir pamokslus neišmanėliams pavargėliams Žvejų priemiestyje, ką daro kiti jo kolegos. Ir Birontui jau išėjus, po to, kai Delamarsas su Jonu Motiejumi kažkodėl atlapojo svetainės langus ir puolė vėdinti tą miros, o galbūt ir svetimo patino kvapą, ir dar vėliau Kazimiero mintys priminė jo tėvų miegamąjį, iš kurio tą vakarą ilgai netilo pakelti balsai, nes Jonas Motiejus ir Elžbieta ginčijosi dėl tokį retą nesantaikos grūdą tarp jųdviejų pasėjusio svečio: motina sakė, kad tasai iš nepaprastai geros šeimos, puikiai išauklėtas, matyti, kad išsilavinęs, ir jo tokios liūdnos ir gilios akys, tą galima suprasti, juk žmogus, jei tikėsime pasakojimais, turėjęs tokią baisią vaikystę, o Jonas Motiejus sakė, kad jis slidus, nekeliantis pasitikėjimo, ir ko apskritai toks vyresnis norįs, turbūt nieko gera, nes Delamarsas jam pripasakojęs istorijų apie tuos Žakus ir kad visi jie šiais laikais Vilniuje velnio nešti: vien ištisinės tarpusavio muštynės, neramumai, naktiniai valkiojimaisi, vynas, tarnaites, kortos, kauleliai ir abejotinos išdaigos, didžiausias stebuklas, jei kuris apskritai mokslus baigia, nė patys jėzuitai jų nebesuvaldo, visiškas bendras nuopuolis, kurio vien karo paliktais randais žmonių sąmonėje nebepaaiškinsi. Ir tuos tėvo žodžius nusiklausiusiam Kazimierui visi šie dalykai skambėjo tarsi tikras nuotykingo jo laukiančio gyvenimo žavesys, nes niekas, juk tikrai niekas, neturi tokios viliojimo galios kaip kad į šaunumo rūbą įvilktas blogis, ir Kazimieras viltingo drebulio apimtas tik tikėjosi, kad Jonas Kirdėjus Birontas neapsigalvos ir nepamirš pažado jį dar aplankyti. Ir kai po kelių savaičių, pačioje vasaros pradžioje, Birontas iš tiesų apsilankė nešinas keliais dailiais knygų tomeliais, neseniai išleista akademijos studentų poezijos knyga, Gurnickio Dvariškiu, kurį Kazimieras jau buvo skaitęs ir beveik mokėjo atmintinai, ir Cicerono De Amicitia [90] Cicerono veikalas Apie draugystę (44 m. pr. Kr.) — populiarus antikinės literatūros veikalas, dažnas XVII a. LDK bibliotekose. , kurios pirmieji puslapiai pasirodė kiek migloti ir sunkiai įkandami, netgi Jonas Motiejus nieko negalėjo prikišti tam išauklėtam jaunam bakalaurui, juolab kad dirstelėjęs pro langą negalėjo girdėti, kaip Jonas Kirdėjus, kartu su Kazimiera ir knygomis įsitaisęs ant suolelio Delamarso namų kiemo atokaitoje, šypsodamasis pačia meiliausia įmanoma šypsena, bet nieko gera nežadančiu balsu tarė jo sūnui: „Jeigu nori, kad niekas nesužinotų, kas nutiko prie Subačiaus vartų, turėsi mums kai ką padaryti.“

Jonas Kirdėjus Birontas jau kuris laikas gyveno pagal nusistovėjusią dienų tėkmę: sekmadieniais eidavo į pamaldas, ne tiek melstis, kiek veikiau būti matomas bažnyčioje dėl šventos ramybės, paskui, jei tasai gerai jausdavosi, valandai į svečius aplankyti garbiojo Zigmunto Liauksmino, parodyti jam per savaitę parašytų savo opuso puslapių ir pašnekėti su juo apie nieką — apie nepraeinančią jo podagrą, apie retoriką, apie muziką, apie poeziją, apie žlungančią universiteto studentų moralę ir apie vizituojančių ispanų profesorių paskaitas, ir apie tai, kaip po karo sumenkę dvarų ūkiai ir jų teikiamos pajamos, ir kokie pakrikę valstiečiai, kaip viskas šiais laikais eina šuniui po uodega — ar galų gale paskaityti savo gražiuoju balsu vis silpniau reginčiam prokancleriui poros puslapių iš kokios knygos. Būdamas geras retorikas, Jonas Kirdėjus puikiai žinojo, kad profesorius, lygiai kaip ir andai velionis vyskupas Zaviša, mėgo jį ne už gebėjimą kalbėti, o už gebėjimą klausytis nutaisius susidomėjusį veidą, vietoje užduodant vieną kitą neerzinantį klausimą ir neerzinant pašnekovo savo paties tarškėjimu, nemalonia išvaizda ar nemaloniu elgesiu ir kad visuotinio plepesio laikais būtent mokėjimas klausytis tapo didžiausia vertybe, juolab kad profesorius kartais atseikėdavo karčios išminties subrandintų įžvalgų, kurios nepasiekdavo jokių jo knygų puslapių ir paskaitų užrašų. Pirmadienių popietėmis jo laukdavo toks pats susitikimas su išlaikytiniu tapusiu Ksaveru Gurevičiumi, kuris irgi ligojosi, vis labiau seno, diena po dienos darėsi vis kaprizingesnis, užsimanydavo tai cukatų, tai kokio mandro sunkiai gaunamo vyno, tai vos ne gulbės pieno ir kurio nepaliaujamų nusiskundimų sopuliais, skauduliais, maudžiančiais kaulais ir geliančiais klimbančiais dantimis reikėdavo klausytis mažų mažiausiai tris valandas, kol jie sužiūrėdavo Bironto pajamų ir išlaidų popierius, dvarų inventorius, ūkvedžių ir prievaizdų ataskaitas ir laiškus, nes žemių buvo daug, valstiečių — dar daugiau ir, norint, kad mažos paklaidos ilgainiui nevirstų dideliais nuostoliais, reikėjo kiekvieną skaičių stulpelį nuosekliai perbraukti pirštu, o vargšas Gurevičius seno ir buvo nebe toks atidus kaip anksčiau, ir sveiku protu vadovaujantis reikėjo seniausiai atsisakyti jo notarinių paslaugų, tačiau senas zyzlys per daug žinojo apie jaunąjį Birontą ir apie tas, švelniai tariant, ypatingas aplinkybes, kuriomis jis paveldėjo teisėtai priklausančius turtus, tad jį reikėjo popinti, karšinti, kęsti jo nepabaigiamus dejavimus ir laukti savaiminio galo, o kol kas — tyliai mokytis perimti sąskaitybos ir teisės paslaptis, idant paskui pats gebėtų tvarkytis su savo geru. Antradieniais Jonui Kirdėjui reikėdavo tylos ir ramybės ir paprasčiausiai pailsėti nuo tų senatvinių aimanų, kurioms iš burnos dvelkė kapais, todėl visą dienos liekaną po paskaitų jis leisdavo prie knygų, namie ar universiteto bibliotekoje. Trečiadieniais po studijų jis kartais išeidavo į gatves pritaikyti retorikos meno praktikoje, tad pavakare mediniais girgždančiais laiptais į jo butą dažniausiai kopdavo vis kokia nauja retorikos suviliotoji, vienoms jų reikėdavo paknopstom, paskubom, išsitaršius ir išraudus po kelių valandų, išplėštų iš įprasto gyvenimo ir praleistų Stiklių gatvėje, vėl grįžti į savąją kasdienybę, kitos gi klaidingai įtikėdavo, kad jų meilingo afekto sapnas gali tęstis be galo, likdavo nakčiai ir baisingai nustebdavo, ir netgi ašarodavo, o viena ne juokais grasinosi nusižudysianti, kai jas tekdavo pažadinti ir priminti, kad nuotykis baigėsi ir joms metas grįžti ten, iš kur atėjusios. Po tokių ašaringų ekscesų Birontui tapdavo dar mielesnė jo sėbrų draugija, kurioje leisdavo savo ilgąjį savaitgalį, kartais net prasidedantį nuo ketvirtadienio ir besitęsiantį iki sekmadienio paryčių, kai liedavosi vynas, kortomis ir kauleliais buvo lošiamos šimtinės, žiedai, vertingos knygos, mokslų užduotys, fantai ir principiniai įsitikinimai, kartais padaužomi snukiai miesto valkatoms, vidury nakties karstomasi ant miesto paminklų, maudomasi fontanuose, truputėlį paištvirkaujama kurioje nors iš slaptų miesto pirčių, kur meilingos šlapiais apatiniais vilkinčios pirtininkės paduodavo ne tik vantas, vyną ar alų, bet ir savo kūnus, arba einama prie Marijos Magdalietės vartų, kur profesionalios meilės pardavėjos, išvargintos pakeleivių, prašalaičių ir nuolatinių vietinių gašlūnų, būdavo visai nieko prieš paįvairinimo dėlei paišdykauti su jaunais dailiais studenčiokais, kurie palikdavo jų glėbį sekmadienio paryčiais vos pastovintys ant kojų, pavargę nuo lėbavimo ir užkimę nuo dalijimosi įspūdžiais, ir pažeidę visas įmanomas universiteto reguliacijas, draudžiančias jiems išeiti po aštuntos valandos vakaro į miestą, ištvirkauti, lošti ir bendrauti su bastūnais, girtuokliais, miestiečiais ir amatininkais, ir išvengę sindikų [91] Tvarkos stebėtojų, turinčių raportuoti apie nederamą studentų elgesį universiteto prefektui. skundų, nes sindikai juk irgi buvo tokie pat žmogiškieji nusidėjėliai ir įkalbėti patys mielai slapta prisidėdavo prie Bironto gaujos lėbavimų, nes tie lėbavimai buvo patys linksmiausi visame mieste, per juos laisviausiai liejosi vynas, juose buvo gražiausios Vilniaus paleistuvės ir kartais, persirengę miestiečių drabužiais, visiškai slapta apsilankydavo net didžiausi kunigaikštystės didžiūnai, kurių pavardžių geriau net neminėti. Ir taip iki kito savaitgalio, ir taip septynias dienas, nuo sekmadienio iki sekmadienio; bet Jono Kirdėjaus Bironto ir jo draugelių dienas užimdavo dar vienas pastovus ir nesibaigiantis užsiėmimas — gatvės karas, padalijęs ne tik universiteto studentus, bet ir mažne pusę miesto į dvi nuožmias priešiškas stovyklas, nuolatos susiduriančias, nuolatos žalojančias viena kitą ir laistančias skersgatvius krauju, barstančias kiemų pakampes išmuštais dantimis, nuolatos teikiančias darbo žaizdas lopantiems miesto barzdaskučiams ir keliančias siaubą kitiems padoriems miestelėnams.