Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Atsibudęs Kazimieras žinojo tik viena — jo vienatvė baigsis tik tuomet, kai atsiras nors viena gyva būtybė, kuriai jis galės papasakoti, ką matęs ir supratęs to padaro su Bonifaco galva, Bruno, ar kaip jis ten vadinasi, akyse, o matė jis tokius dalykus, kad buvo tikrų tikriausias — jo vienatvė bus amžina. Ir buvo tikras, kad jo tėvas, jei ir kada žvelgė tam padarui į vieną ar abi akis, tai išvydo ten visiškai kitokius dalykus nei tieji, kuriuos matė Kazimieras, tuo tai jis buvo tikras visiškai ir be jokių abejonių. Kaip ir buvo visiškai tikras, kad po tos akistatos neliko žvairas, nes tą patvirtino jam veidrodis, kai jis įdėmiai apžiūrėjo gyjantį savo veidą, kuris mainėsi vaivorykštės spalvomis, kuriame raukėsi pavojingai, visai visai ties smilkiniu, grandinės prakirstas antakis ir kairiajame skruoste puikavosi gana didelis, gana riestas šilko siūlais susiūtas randas, atrodantis visai kaip pašaipios kreivos šypsenos duobutė. Tai ją apžiūrėjo Delamarsas, sveikstančiam Kazimierui paaiškinęs, kad nejuokais susikivirčijo su gydytoju, siūliusiu laukti, kol žaizda sugis savaime, kadangi buvo pavojingai atvira ir nesusiūta grėsė užkratu ir karštine, tad jis susiuvęs, kaip kad siūlo tokiais atvejais daryti karaliaus kariuomenės medikai, o ne tas šundaktaris barzdaskutys, ir, ačiū Dievui, Kazimieras galįs manyti laimėjęs savo pirmąjį mūšį. „Gal papasakosi, dėl ko susimušei?“ — paklausė Jonas Motiejus ir vėl Kazimieras jam negalėjo to papasakoti, nes balsu ištarus žodžius viskas būtų nuskambėję pernelyg kvailai — atsitrenkimas į nepažįstamą bajorą, gėdingas krytis į paplavas, dvi gaujos, kurių vienos pusėn jis stojo be jokios protingos priežasties, tik norėdamas padaryti tuščią įspūdį, ir žiaurios muštynės lazdomis ir grandinėmis, kurių pabaigos jis neatsimena, — tai negi tatai protingo suaugusio bajoro elgesys ir negi jis tai galėjo papasakoti tėvui? Todėl pasitenkino pasakęs, kad, užklydęs į nepažįstamą skersgatvį, visai netyčia pateko į kilusias muštynes, kliuvo ne tik jam, bet ir keliems kitiems niekuo dėtiems praeiviams, ir toliau nieko nebepamenąs, tik tiek ir nieko daugiau, kaip Dievą myli. „Kodėl gi tau nepapasakojus, kaip viskas buvo iš tikrųjų“, — neatlyžo tėvas, ir čia Kazimieras kažkodėl įsiuto, užsiplieskė ir atrėžė, kad kodėl gi tėvui verčiau nepapasakojus apie tą padarą ant palangės, tą pusiau paukštį, pusiau driežą su durnelio Bonifaco galva, nes jei jau norisi atvirauti, tai labai prašom, galima paatvirauti ir apie tai. „ Une rencontre [88] Pažintis, akistata (pranc.). su bazilisku… tokiame amžiuje… ankstokai…“ — sumurmėjo Delamarsas, o Jonas Motiejus pastebimai sunerimęs susimuistė, bet tuoj pat atgavo savitvardą ir pasakė, kad visa tai tėra pramanai, baisi pasaka mažiems vaikams gąsdinti apie gaidžiui ir gyvatei susikergus iš kiaušinio išsiritusį baisuoklį, neva gyvenantį Vilniaus rūsiuose ir požemiuose ir žvilgsniu galintį nužudyti žmogų, bet tai, kaip minėta, tėra pasaka, nes bazilisko egzistavimas mokslu neįrodytas, o pasakojimai apie tai, kaip eidamas pro kokio rūsio angą kažkas ūmai neva kritęs negyvas nuo to bazilisko žvilgsnio, yra veikiausiai lengvai paaiškinami kokiais susikaupusiais nuodingais garais, atsilupusiomis šaligatvio plytomis, už kurių žmonės užkliuvę prasiskelia galvas, įsisenėjusiom ligom, staigiais apopleksijos smūgiais ar galybe kitų sveiku protu paaiškinamų priežasčių, tik jau ne žudančiais nesamų baidyklių žvilgsniais, tikrai ne, dėl to galįs būti ramus. Juokingiausias dalykas, kad tamsuomenė ne tik tiki baziliską esant, bet ir kad jį galima nubaidyti aitriu rūtų kvapu, kad kaip visos šėtono išperos jis bijosi kryžiaus ir kad sunaikinti jį galima atkišus veidrodėlį, mat tada jis pats nugaiš nuo pragaištingo savo paties žvilgsnio, ir jis, Jonas Motiejus, pamena, kad kitados jo jaunystėje netgi būta mados, jog mirtinai bazilisko įsibaiminę vilniečiai nešiojosi kur prie rūbo — prie apykaklės, rankogalio ar juostos — prisisiuvę po mažytį veidrodėlį ar bent jau jo šukę dėl visa pikta, kad reikalui esant galėtų jį kyštelti baziliskui, arba kaip perstatant bastėją prie Subačiaus vartų prietaringi darbininkai į rūsius virvėmis leido rūtų ryšelius; vienas juokas tokie mužikiški prietarai, ir nieko daugiau. Čia nebeištvėrė Delamarsas ir pertarė, kad štai pulkininkas Fridrichas Getkantas pats tikėjo bazilisku, nes neva patsai buvo jį matęs savo akimis ir todėl perstatydamas bastėjos fortifikacijas neva net atidavė jam duoklę ir įrengė ten visiškai atskirą rūsį, kad tasai padaras nesupyktų trukdomas prašalaičių, nes visiems žinoma, jog to padaro buveinė kažkur ten ir yra, tik niekas nežino tiksliai kur — ar bastėjoje, ar prie Subačiaus vartų, ar, kaip kai kurie mano, miesto budelio namo rūsyje, bet sprendžiant iš liūdno pulkininko galo — tik pamanykit, mirė vienui vienas kažkur skurdžiame bute Lvove, apleistas, sudegus jo viso gyvenimo darbams, opusams ir traktatams, bemaž išprotėjęs iš liūdesio, — tai baziliskas nemėgsta būti trukdomas, ir galima manyti ką sau nori, bet sutapimų šitoje istorijoje tikrai per daug. „Jei baziliskas ir gyvena, tai jis gyvena tiktai čia ir niekur daugiau“, — pertarė jį Jonas Motiejus, pabaksnodamas pirštu sau į kaktą, ir pridūrė, kad tam padarui geriausia terpė veistis — ne rūsio, o žmogaus minčių tamsa, ir minta jis ne kokiais nekaltais praeiviais, o tik vienu dalyku — įsisenėjusiais nešvarios sąžinės priekaištais, kas tik patvirtintų ir liūdną pulkininko Getkanto galą, nesgi, nors jam atleido ir karalius, ir žmonės, jis pats sau iki gyvenimo pabaigos niekada nebeatleido to laikino perbėgimo į švedų pusę, mat šie jį apmovė, apsuko ir gudriai išnaudojo pasiglemždami jo patrankų paslaptį, ir kaipgi paskui jis pats sau galėjo atleisti, kai baisingos, neišvengiamą mirtį spjaudančios, baisiausiais sprogmenimis, net po septyniasdešimt sviedinių iš karto, užtaisytos armotos buvo atgręžtos į jo tėvynainius, nes Getkantas tai nors ir vokietis, bet juk visą sąmoningą gyvenimą praleido čia, naujojoje savo tėvynėje, ir kaip jam reikėjo jaustis, kai tos tėvynės sūnų kūnai jo paties išradimu buvo draskomi į gabalus per jo minkštakūnystę? „Aš nelaikyčiau bazilisko vien alegorija“, — paprieštaravo Delamarsas, įdėmiai žvelgdamas Kazimierui į akis, ir šiam paklausus, ar pats kada matęs baziliską, kostelėjęs ir atsidūsėjęs atsakė, kad ne, ir ačiū Dievui, nes, matyt, gebėjimas regėti tą padarą duotas tik vilniečiams ir, matyt, reikia būti gimus Šiame mieste, kad galėtum atlaikyti jo žvilgsnį, tad visiems kitiems verčiau nešiotis po veidrodėlį — dėl visa ko. Kazimieras į tai atšovė, kad jis — gyvas įrodymas, jog nuo to mažiuko, bet dėl to nė kiek ne mažiau šlykštaus, bazilisko žvilgsnio nemirštama, ir paklausė tėvo, o kaipgi jis, ar, būdamas gimęs ne Vilniuje, o Norvaišiuose, Upytės paviete, matęs kada tą vištos ir gyvatės išperą, kaip kad Bonifacas tikino jį sapne? „Mano mielas sūnau, esu įpratęs baziliskui pažvelgti į akis bent kartą kiekvieną dieną, mat jau daugelį metų esu jį visiškai prisijaukinęs“, — atsakė tas neįprastai švelniai ir liūdnai, ranka duodamas ženklą Delamarsui daugiau šio pašnekesio nebetęsti, nes į kambarį įėjo Elžbieta, nešina kvapios garuojančios sriubos lėkšte, pasiryžusi pamaitinti savo vargšelį, savo gražuolį, savo kaip obuolėlis krituolis sumuštą vaiką, kurio veidas dabar amžinai bus paženklintas randu, ir tas randas bjauroja jos vargšą berniuką, bet negalima nepripažinti, kad ir teikia jam kažkokio niūraus nebevaikiško grožio, ir, ak, taip, beje, kalbant apie nebe vaikus, prieš dvi dienas, kai Kazimieras dar tebebuvo be sąmonės, į namus buvo užsukęs tas vyrukas, kuris jį anuomet rado ir kilniaširdiškai atgabeno, teiravosi, kaip Kazimieras sveikstąs, ir žadėjo dar aplankyti progai pasitaikius, nes tikįs, kad šis pasveiks anksčiau ar vėliau, ir, beje, Uršulė jau buvo susiruošusi viską mesti ir grįžti brolio bent aplankyti, bet, laimei, dabar, kai jau aišku, kad pavojus praėjo, jai nebereikės nutraukti savo probacijos.