Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Ir niekas nežinojo, nuo ko ir kada tas karas prasidėjo ir dėl ko ir už ką jame buvo kariaujama: miestiečiai kalbėjo, kad ištakos siekia trisdešimt devintuosius metus ir baisiąsias riaušes prie Šventojo Mykolo Arkangelo bažnyčios, kai jėzuitų studentai norėjo išpjauti kalvinistų Žakus ir Vilnioje vos nenuskandino jų rektoriaus Hartliebo, ir kad visas šis gatvių karas tėra senų kalvinistų ir katalikų rietenų atgarsis, ir kad dabar tiesiog vienoje pusėje atsidūrė Švenčiausiosios Panelės sodalicijos [92] Religinė jėzuitų studentų brolija, XVII a. veikusi prie Vilniaus universiteto. nariai, o kitoje — visi likusieji, betgi pats Jonas Kirdėjus Birontas galėjo tvirtai paliudyti, jog tai netiesa, nes tarp anųjų, jo priešų, buvo ne vien katalikai, būta ten ir vieno kito iš kalvinistų šeimų, ir vieno kito stačiatikio, ir unito, ir tokių, kurių šeimos keitė tikėjimą tarsi marškinius, jo, Bironto, pusėje irgi buvo visokių: ir garbiojo profesoriaus Olizarovijaus sūnėnas patrakėlis Gedeonas Margolis, ir uolus katalikas Andrius Choleckis, kuris pats priklausė sodalicijai ir kurio šeima paskutinius pinigus baigia išleisti bažnytinėms fundacijoms, ir liuteronas konvertitas Mykolas Kvinta, ir stačiatikis Jeremijus Bildziukevičius, ir daug kitų; taigi, ne, jis tikrai negalėjo pasakyti, kad gatvių rietenos būtų susijusios su išpažįstamu tikėjimu, griežtai imant, nes jo pusėje būta visai pamaldžių įvairių konfesijų vaikinų, buvo ir tokių, kurie tikėjo nesusimąstydami, taip, kaip kad nesusimąstydami kasryt prausė veidą, bet buvo ir jis pats, švelniai tariant, nelabai Dievą mylintis subjektas. Jis ir pats, tiesą sakant, jeigu jam reikėtų stoti net prieš karo tribunolą, nebūtų galėjęs tiksliai įvardyti, kodėl jie taip žiauriai pjaunasi su tais kitais, bet žinojo, už ką kovoja tose gatvių muštynėse jis pats, kad ir kaip kvailai tai skambėtų ištarus tuos žodžius balsu: jis kovėsi už teisę būti pačiu savimi.

Ir maždaug spėjo, už ką kaunasi tos kitos pusės vadeiva, tas mažytis blyškus sutrauka Marijonas Daugėla, su kuriuo jie vienais metais įstojo į akademiją ir kuris, bent iš pažiūros, buvo pusėtinas vaikis ir pradžioje, tik atvykęs į Vilnių ir įstojęs, graužė knygas, dūko ir lėbavo kaip ir visi kiti; ir žinojo to Daugėlos iš tiesų visai liūdną, kai pagalvoji, istoriją, žinojo ją ir visi tų metų studiozai, nuo jos ir prasidėjo visa ta jo kvailybė: kaip jį atstūmė viena linksmoji panelė iš Odminių priemiesčio, juokingas sutapimas — taip pat vardu Marijona, o ką tik iškeptas pirmų metų studentas Marijonas buvęs taip jos apakintas, kad, kvailelis, netgi buvo pasiryžęs ją vesti, tad beveik paklaiko nuo įžeistos savimeilės; taip labai išgyveno tai, kad net šliundrai pasirodė per prastas, o juk tarėsi labai ją pagerbsiąs savo pasiryžimu paversti padoria moterimi; ir kaip jis pats paskui sumokėjo vienam tokiam vokietukui pirklio parankiniui, kad tą meilės pardavėją tyčia nuėjęs apkrėstų prancūziška liga, kurią nešiojosi, ir kaip nieko iš to neišėjo, nes lyg tyčia tą Marijoną tarsi koks angelas sargas saugojo, ir Marijos Magdalietės priemiestyje nuo vokietuko apsikrėtė trys jos amato draugės, bet ji — ne, ir nors tu ką, ir kaip tada Marijonas Daugėla nusprendė su pasaulio paleistuvyste, o iš tikrųjų — su savo paties beviltišku nepatrauklumu tos vienos priemiesčio kekšelės akyse kovoti didžiai moraliais būdais: pamaldumu, dorybingumu ir šventa misija priversti pasaulį gyventi pagal Dešimtį Dievo įsakymų. Juk jei būtų tykomis nuėjęs ir padegęs tos vargšės Marijonos skurdų medinuką, kuriame ji glaudėsi su dar keliom amato draugėm, tai visas miestas tebūtų kalbėjęs apie apgailėtiną nevykėlio šliundros atstumtojo kerštą, betgi kai jis bene metus palaukė, kai jis prikurstė ir pririnko bendraminčių — tokių pat, tik dėl kitų priežasčių nusivylusių nelaimėlių ar šiaip ramybės nerandančių ir kažko ant viso pasaulio piktų, kurie buvo per daug bailūs išgyventi kas mielą dieną po vieną, bet būriu jautėsi daug drąsiau, — taigi, kai pririnko jų būrį, kai bene metus kapsėjo jiems tarsi nuodus lašą po lašo savo sukauptą kartėlį, kad pasaulis ritasi į nuodėmių liūną ir kad tik jie, ir tik jie galį padaryti jame tvarką, ir tik būriu, tik visi kartu, tik vienybėje, ir kad pradėti reikia nuo kurvų priemiesčio, kad reikia išvalyti miestą, ir kad tik jie — Jėzuitų akademijos studentai, šviesiausioji, moraliausioji jos dalis, kunigaikštystės ateitis ir viltis, galį tą padaryti, kad reikia su visom šaknim išrauti tą nuodėmės piktžolę; kai jie visi susirinko su deglais vidury nakties, kai jis rėžė kalbą pasilypėjęs ant kažkokio apversto kubilo, kai jie užsikabino ant kaklų škaplierius ir visi vienu metu persižegnojo, ir Daugėla pernelyg stipriu tokiam išgverusiam kūnui balsu suriko „pirmyn, už dorybę ir dangiškąjį teisingumą žemėje!“, ir kai jų kokios dvi dešimtys pasileido bėgte siaubti tų kelių namiūkščių, kuriuose glaudėsi skurstančios meilės pardavėjos, ir keletą jų padegė, o tos vargšės, pusnuogės ir cypiančios, puolė gesinti su kibirais vandens, ir keli jo sėbrai pasigavę jas duonriekiais peiliais nurėžė joms trumpai plaukus, tarp jų ir Marijonai; ir kai raudančias parklupdė ir liepė atgailauti; tą akimirką Marijonas Daugėla, stebėdamas visą incidentą iš saugios nuošalės, pajuto, kad jo vyriškumas, lig tol karojęs tarp kojų it šlapia mazgotėlė, iš to pasididžiavimo, kad visa tai jis sumąstė, visus sukėlė ant kojų ir įgyvendino savo kerštą, suteikdamas jam tokį kilnų kovos už šventą dorą pavidalą, pritvinko kraujo ir šovė į viršų — tarsi andai, kai užtekdavo pagalvoti apie Marijoną, kuri dabar štai ten verkė kruvinom ašarom, nukirpta ir apgailėtina; ir jis suprato, jog jam gyvenime nebereikės jokių moterų, kad galėtų pasijusti tikru vyru. Reikėjo tik priešų, prieš kuriuos buvo galima telktis ir kovoti už geresnį pasaulį, o jų pasistengus visada buvo galima rasti: turčiai išsipuošę miestelėnai (nes, nesunku spėti, skęstantys apsirijime ir godulyje, o tai juk didžiosios ydos), stačiatikiai (nes neteisingai žegnojasi), ispanai teisininkai (nes sukti ir švepli), Vokiečių kvartalo gyventojai (nes liuteronai ir kalvinistai išperos), Lukiškių priemiesčio totoriai (nes kur tai matyta, šitiek metų ten gyvena, o vis tebegyvena ir tebevilki pagal savo papročius), studentai atvykėliai (nes rengiasi pagal kitą madą ir augina ilgus plaukus) ir jiems prijaučiantys (nes visi dori, šventos tvarkos paisantieji turėjo būti Daugėlos pusėje), ir net nereikia pradėti apie žydus, kurių dabar vis daugėja (nes smirdi, nes turtingi, nes gyvena apskritai pagal savo tvarką ir dar skelbiasi Dievo išrinktaisiais).

Gerai pagalvojęs, dėl ko gi vyksta tas gatvių karas, Jonas Kirdėjus Birontas tiksliausiai būtų galėjęs apibūdinti būtent taip: Marijonas Daugėla kovojo už teisę visus paversti lygiais — lygiai taip pat apgailėtinai nelaimingais kaip ir pats Marijonas Daugėla. Tuo tarpu jis, Jonas Kirdėjus Birontas, gynė savo teisę būti pačiu savimi — tokiu niekšu, koks nori būti jis pats; teisę už savo nusikaltimus atsakyti universiteto ar magistrato teismui, o už savo nuodėmes — Dievui, o ne gaujai su šliundromis kovojančių sifilitinių nuopisų, paskendusių visiškai klaidingoje saviapgaulėje ir įsivaizduojančių esant Kristaus kariais. Taip jis ir pasakė Marijonui, kai tasai prieš ketverius metus, neilgai trukus po to įvykio prie Marijos Magdalietės vartų, ūmai per pertrauką patykojęs po universiteto kiemo skliautais čiupo Joną Kirdėjų už rankos ir karštligiškai kuždėdamas pradėjo įkalbinėti prisidėti prie jų, pasitelkdamas labai svarius argumentus: Viešpats jų pusėje ir tvarką jie darys su jo vardu lūpose, ir jis puikiai viską apgalvojęs, ir todėl niekas negalės žodžio prieš pasakyti, nė pats rektorius Butvilas [93] Danielius Butvilas — Vilniaus universiteto rektorius 1663–1666 m. , nes negi galima pastoti kelią kovojantiems už Dešimties Dievo įsakymų vykdymą, čia labai geras kazusas — pastok kelią ir priversi suabejoti savo paties tikėjimo nuoširdumu; taigi dėl to bus daugiau mažiau ramu, ir jie įves tvarką visame mieste, ir jų bus galia, ir miestietis pagalvos dukart prieš eidamas į smuklę linksmintis ar svetimauti, ir tuštybės apnikta miestietė pagalvos dukart prieš apsikarstydama nederamai brangiais papuošalais, ir prekyvietės pardavėja bijos Dievo, užuot laidžiusi nepadorius juokelius ir rodžiusi krūtis pro iškirptę, ir liuteronai pirkliai, ir ispanai advokatai, ir totoriai, ir žydai — visi žinos savo vietą ir, vos pamatę juos, nulenkę galvas baimingai trauksis jiems iš kelio; bet tam jiems būtinai reikia jo, Jono Kirdėjaus Bironto, nes jis iš garsios giminės, paties velionio vyskupo užaugintas, pasiturintis, išvaizdus ir turi dievišką iškalbos dovaną, turi gebėjimą vesti paskui save žmones, ir žmones sužavėti net jiems patiems to nenorint, tik jam štai truputėlį trūksta tikėjimo uolumo, bet, kita vertus, nors visa ko, ką čia išvardijo, jam, Marijonui, ir stinga, ir jis pats tai suprantąs, suprantąs, kad, dievaži, niekad nebūsiąs toks šaunus kaip Birontas, nes to jam gimstant neduota, užtat jis, Marijonas Daugėla, turįs tą tikėjimą ir turįs planą, kaip įvesti Dievo prisakytą tvarką, teisingumą ir visus priversti gyventi dorai krikščioniškai, ir jie abu, kartu, tik abu kartu su Bironto žavesiu ir su jo, Daugėlos, tikėjimu galį sukurti visa tai pakeisiančią jėgą, sutelkti universiteto vyriją, nes tokių, ieškančių tikro tikslo gyvenime, yra ir daugiau, galį suburti broliją, ir jie bus kaip viena šeima, ir jų bus galia ir jėga; ir mažyčiai seilių pursliukai tiško Marijonui Daugėlai iš burnos, ir jo paprastai blyškios pilkos akys dabar žėrėjo, ir jis abiem delnais suspaudęs kratė įtikinėdamas Jono Kirdėjaus ranką, ir Jonas Kirdėjus nė nepajuto, kaip ta jo kratoma ranka susigniaužė į špygą, ir jis pats pradėjo kvatotis, ir jo juokas vaiduokliškai nuaidėjo po skliautais, net tolėliau šnekučiavęsi keli profesoriai atsisuko, betgi tai buvo tikrai juokinga, ką tas cholera Daugėla jam siūlė — tapti dorovės militia [94] Milicija (lot.) ir kumščiu bauginti miestiečius, ir dargi siūlėsi tapti jo broliu — jo broliu! — šitas apgailėtinas kerštingas šliužas, mokėjęs pinigus pirklio parankiniui, kad paskleistų prancūzišką ligą; ne, dievaži, šito jau buvo taip per daug, kad liko tik juoktis. Ir tada ūmai surimtėjęs ir išvydęs, kaip Daugėla sutriko, ir nutaisęs susirūpinusį, apsimestinio nuoširdumo ir švelnumo kupiną veidą, Jonas Kirdėjus tarė „nori būti mano šeima? nori būti man brolis?“ ir kelias akimirkas pasigėrėjo uoliai galvą linksinčiu Marijonu Daugėla, palaukė, kol tojo akyse suspindo viltis, kad tasai pasigirdęs juokas buvo gal iš didelio džiaugsmo, ir tada taip žiebė jam kumščiu į veidą, jog tas plojosi aukštielninkas ant akmeninių alma mater grindų, ir pasilenkęs dar spjovė jam į veidą ir sušnypštė „nori būti mano šeima? nori būti man brolis? mano šeima — po antkapio plokšte, mano brolis — suknežinta galva; bet nei grabe, nei suknežinus tavo idiotišką galvą tu man broliu netapsi“, ir, nusibraukęs ant akių užkritusius plaukus, atsitiesė ir ramių ramiausiai nuėjo ta savo siūbuojančia besimaivančia eisena, tiesiai link pasipiktinusių profesorių, o šie paklausė, kas čia ką tik įvyko ir ar norįs už tokius dalykus atsidurti pas rektorių, ir jis jų karštai atsiprašė ir pasakė pasiruošęs būti teisingai nubaustas, bet tiesiog neišlaikęs, nes tas bjaurybė leido sau nepaprastai šlykščiai įžeisti Birontų šeimos atminimą.