Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Ir po kelių dienų Jonas Motiejus susimąstė apie nelaimingus sutapimus, per daug keistus ir stebėtinai panašius veikiau į kokius pasikartojančius prakeiksmus, ištinkančius, vos tik jis sumano ką pats, širdies ir smalsumo vedamas, įrašyti į šeimos silvą, tarsi kiekvienas nerimtas jo įrašas pritrauktų kokią neišvengiamą bėdą, o prieš keletą dienų būsimoms šeimos kartoms įrašytas patiekalo receptas pragaištingai sumažino bet kokią būsimų Norvaišų kartų galimybę apskritai. Mat prieš pat Velykas, kurios tais metais išpuolė neįprastai vėlai, beveik pačioje balandžio pabaigoje, Uršulė pagaliau buvo priimta probacijai į vienuolyną, o Kazimieras atsidūrė taip arti mirties, kad niekas nebesitikėjo, jog jis liks gyvas, ir jau atrodė, kad Norvaišų giminė taip ir pasibaigs — su įpėdine vienuolyne ir su įpėdiniu mirties patale, o Elžbieta ne juokais pasigailėjo savo išdidžiosios priesaikos padaryti viską, kas jos galioje, idant dukra atsiribotų nuo pasaulio.

Iš tiesų Elžbietai tam tereikėjo nueiti vos tris šimtus žingsnių — nuo Delamarso namų Pilies gatvėje iki pastoliais apkaltų Šventojo Mykolo Arkangelo klarisių vienuolyno vartų, kur kitados prie tvoros buvo pasmeigta išniekinta jos antros eilės teta, garbioji motinėlė Dorota iš Siedleščinskių. Elžbietai tereikėjo nueiti tuos tris šimtus žingsnių — ji buvo tikra, kad jos dukrą klarisės priims vien jau iš pagarbos giminystei su nukankintąja motinėle, ką ir kalbėti apie tai, kad Siedleščinskiai visuomet dosniai rėmė vienuolyną ir kad ji pati kitados ten mokėsi rašto, ką ir kalbėti apie tai, kad senoji Norvaišų Ašaka nuo fundatorių Sapiegų Lapino [79] Norvaišų herbas Ašaka (Košciesza) — balta strėlė raudoname fone su skersiniu, smaigaliu nukreipta į viršų — šiek tiek primenantis Sapiegų herbą Lapiną (Lis) — baltą strėlę raudoname fone su dvigubu skersiniu. skyrėsi vos vienu skersiniu ir abi šeimos pagal legendą kildinosi iš to paties nebeatmenamo herbinio protėvio, savo balta strėle grūmojusio priešams dar gerokai iki visų unijų, taigi tatai irgi buvo galima paminėti, nes, nors turtais Norvaišoms iki kunigaikščių buvo labai toli, praeitis yra praeitis, kilmė yra kilmė ir todėl, blogiausiu atveju, visuomet buvo galima prašyti Sapiegų užtarimo, patarimo ar protekcijos. Elžbieta buvo beveik tikra, kad klarisės priims jos dukrą be didesnių atsikalbinėjimų, tačiau vis tiek tuos tris šimtus žingsnių ėjo, tarsi prie kojų jai būtų parišti nematomi svarsčiai, ir tatai nebuvo vien baimė po daugelio metų pirmą kartą pažvelgti į tas kitados krauju nutaškytas sienas, galinčias vėl iš atminties stalčių ištraukti kažkada matytus kraupius vaizdus, tokius kraupius, kad net anuomet pareikalavusius užsimezgusios jos kūdikio gyvybės, — visa tai atrodė dabar kaip tolimas klaikus sapnas, nes per septynerius metus, būdama iš prigimties blaivaus mąstymo moteris, ji įsitikino, kad net baisiausios bėdos gyvenimo vis dėlto nesustabdo, dienos eina kaip ėjusios, ir, jei gebėsi suimti gerai save į rankas, tos viena po kitos plaukiančios dienos gali, didžiai nuostabai, netgi suteikti netikėtų džiaugsmų. Elžbieta ėjo tarsi nesavomis kojomis vien dėl to, kad dabar jai į galvą lindo kuo keisčiausios ir nederamiausios mintys ir abejonės; pavyzdžiui, didžiulis gailestis, kad, nors ir neparodydamas, Jonas Motiejus juk baisiausiai sielojasi atiduodamas Uršulę į vienuoles, nes savo svajonėse visuomet regėjo dukrą ištekančią už kokio padoraus, gerai išauklėto, mokslus baigusio ir tvarkytis mokančio bajoro, su kuriuo susitikus vakarais būtų galima protingai pasišnekėti prie židinio ir malvazijos taurelės ir kuris jų dukrai padarytų sveikų, geros veislės vaikų, kurie augtų ir kuriems būtų galima pasakoti apie kiekvieną augalėlį, apie tai, kaip žmogaus gyslomis ratu sukasi kraujas, apie tai, kodėl kulnas buvo silpniausia graikų didvyrio Achilo kūno vieta, ir apie kitus žinotinus dalykus, ir taip paruošti antrąją savo atskiesto kraujo kartą gyventi pasaulyje, o kartu išbaidyti jam jau ilgus metus ramybės neduodančią mintį, kad iš tiesų anapus mirties nieko nebėra. Einant Elžbietai nerimą kėlė dar viena gėla, bet jau jos pačios, kad — atleisk, Viešpatie, už tokias mintis — galgi yra kur kas daugiau moterų, nei manoma, kurioms iš tiesų geriau dera vienuoliškasis pašaukimas, ir dar neaišku, kaip josios pačios gyvenimas būtų susiklostęs ir ar tik nebūtų buvusi ji laimingesnė, jei anuomet, jaunystėje, pati būtų sumąsčiusi eiti į vienuolyną, nes, nors ir žiauriausiai kankinama, ji niekada nebūtų prisipažinusi balsu, bet turėjo tylomis pasakyti pati sau, kad nei buvimas žmona, nei — dar kartą, Viešpatie, atleisk — netgi savo vaikų motina jai, Elžbietai iš Siedleščinskių Norvaišienei, jei jau ji bus visiškai atvira, jokios laimės jos gyvenimui nesuteikė. Dėl šių šventvagiškų minčių Elžbieta jautėsi didžiausia nusikaltėlė, nusidėjėlė ir nedėkingoji, bet nieko negalėjo sau padaryti — nors Jonas Motiejus buvo puikus žmogus ir visokeriopos pagarbos vertas, ją tikrai nuoširdžiai mylintis vyras, nors po daugelio persileidimų ir mažosios Onos Magdalenos mirties jiems pavyko užauginti dvynius, kurie, dėkui Dievui, dar ne patys blogiausi vaikai ir, jei pasiseks, gal išaugs geri ir garbingi žmonės, iš tiesų, jei reikėtų jai pridėti ranką prie širdies ir prisipažinti tarsi Paskutinio teismo dieną, motinystė jai visą laiką teikė daugiau skausmo nei džiaugsmo. Tie visi persileidimai ir Onos Magdalenos mirtis vien ko Verti, ne žmogaus jėgoms atlaikyti, po jų, atrodo, gyvenime neatsigausi, bet atsigauni ir toliau augini tuos nenustygstančius tarsi gyvas sidabras dvynius, dėl kurių vien nuolatinis, dieną naktį nesibaigiantis, iš proto varantis rūpestis: kad tik jiems nieko bloga nenutiktų, kad tik nieko nestigtų, kad viskas būtų sužiūrėta, užrakinta, nukaista, apsaugota; kad tik nepaskęstų, nenusiplikytų, neužsimuštų, nepasiklystų, nesusirgtų, kad tik viskas, kas jos, Elžbietos, galioje, būtų padaryta ir kad jos vaikams ir jos šeimai nieko nenutiktų. Ir kitų moterų pasakojimai apie visus vargus atperkančią kūdikėlio šypseną jos nėmaž neįtikindavo, nes kai pagaliau tų šypsenų iš dvynių sulaukdavo, jau taip būdavo nusilaksčiusi nuo kojų, kad nuo to jai būdavo, atleisk, Viešpatie, nei šilta, nei šalta, ir apskritai didžiumą šypsenų susirinkdavo Jonas Motiejus, mat tai jis žaisdavo su vaikais ir pasakodavo jiems istorijas, tuo tarpu kai ji beveik nieko nedarė — tik nepaliaujamai ir nepastebimai rūpinosi jais dieną ir naktį, savo gležnose rankose laikydama tris namų kampus. Betgi, gink Dieve, ji negalinti priekaištauti — Jonas Motiejus ją gerbė ir mylėjo, net ir po šitiekos bendro gyvenimo metų vis dar pažvelgdavo į ją ne tik sutuoktinio, bet ir jauno vyriškio akimis, ir ji meluotų sakydama, kad tai jos nė kiek nedžiugino ar neglostė savimeilės; buvo ištikimas, rūpestingas, ūkiškas; padovanojo jai gražius namus, leido tvarkytis savo nuožiūra, samdytis kiek tik reikia tarnų, ir, regis, kitų žmonių akimis žvelgiant, visai pavydėtiname jos gyvenime nieko netrūko. Nieko, išskyrus vieną vienintelį dalyką — kad niekas niekada gyvenime jos nė neklausė, ar ji iš tiesų nori tokio gyvenimo; kad visą savo amželį ji buvo tik svetimų svajonių, svetimų taisyklių ir svetimų sugalvotų pareigų kupinas indas, tiesiog sąžiningai, sandariai ir labai gerai talpinantis tai, ko iš jos, Elžbietos iš Siedleščinskių Norvaišienės, tikėjosi kiti — kad ji būtų klusni dukra, darbšti, meili, neužgožtų pašnekovų, kokia nederama kvailyste neatbaidytų galimų jaunikių, tad geriau daugiau patylėtų nei kalbėtų; būtų paslaugi, įtiktų vyrui, pavydėtinai šeimininkautų, būtų pamaldi ir rodytų kitiems pavyzdį, saugotų savo ir kitų sveikatą, gimdytų sveikus vaikus ir rūpintųsi, kad niekam nieko niekada netrūktų. Darytų tūkstančius gerų ir teisingų darbų, bet tik ne tai, ko geidė jos pačios širdis; o toji keistuolė širdis, reikia pasakyti, kartais užsimanydavo kuo beprotiškiausių dalykų, tarkime, kaip per praėjusias