Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Ilgainiui Jonas Kirdėjus sustiprėjo ir išaugo iš savo klišumo — mat buvo tikras, kad to būtų norėjusi jo motina, todėl stengėsi pagal išgales maitinti savo kūną ir tvirtinti jį kaip įmanydamas, net jei tai ir reiškė, kad kartą kitą, būdamas stipresnis, vogčiomis atimdavo kokį kąsnį iš Martyno ir Lauryno. Išsliūkinęs iš dėdės namų, jis karstydavosi stačiausiomis namų griuvėsių atbrailomis; galėjo tik rankomis laikydamasis už kokios apgriuvusio stogo sijos pereiti per visą jos ilgį; galėjo apsivertęs žemyn galva žingsniuoti rankomis ir vienu kojos spyriu paguldyti suaugusį vyrą — tuo pats ne kartą įsitikino, nes Vilniaus griuvėsiai anaiptol nebuvo pati saugiausia vieta, o juose įsikūrę valkatos, elgetos ir kiti žmogiško pavidalo padarai anaiptol nebuvo draugiškiausi miesto gyventojai. Teodoro namuose, į kuriuos Jonas Kirdėjus pareidavo tik nakvoti, niekas neskaičiavo ir netvarstė vis daugėjančių randų ant augančio ir tarsi akmuo tvirtėjančio paauglio kūno, ir turbūt neypatingai būtų nuliūdę, jei kurį vakarą jis apskritai nebūtų grįžęs, kad tik būtų patikimų įrodymų, jog nebylys vaikis kur prisiplojo ar buvo nuknekcintas kokioje landynėje, nes dingimo be žinios atveju de iure būtų tekę laukti mažiausiai septynerius metus, idant jis būtų paskelbtas teisiškai mirusiu.

Būtent teisiniai dalykai, o veikiau — laimingas atsitiktinumas, kad notaras Ksaveras Gurevičius buvo žmogus kruopštus ir skrupulingai besilaikantis įstatymo raidės, lėmė, kad Jonas Kirdėjus Birontas vieną gražią dieną pagaliau atgavo amą. Garbusis notaras Gurevičius buvo įpratęs, kad įstatymuose reikia vadovautis ne sveiku protu, o pačiais surašytais įstatymais, net jei jie sveikam protui ir prieštarauja. Todėl Ksaveras Gurevičius ir pareikalavo, kad globos aktas, pagal kurį Teodoras Birontas, nesant daugiau jokių tiesioginių giminaičių, taptų įgaliotu savo nepilnamečio sūnėno Jono Kirdėjaus Bironto turto valdytoju iri loco parentis [57] Vietoj tėvų (lot.). , o šisai, sulaukęs pilnametystės, savo ruožtu būtų paskelbtas incapabilis [58] Neveiksniu (lot.). , mat visiškai akivaizdu, kad net ir tapęs pilnamečiu dėl savo nebylumo ir, atleisk jam, Viešpatie, pakrikusio proto nebus tinkamas valdyti šitokį turtą, vis tiek turi būti pasirašytas pačiam Jonui Kirdėjui defacto et in corpore [59] Betarpiškai ir tiesiogiai (lot.). dalyvaujant, kaip reikalauja įstatymo raidė. Vos nebyliajam neįgaliajam įpėdiniui pražiojus burną — ant pykčio Teodorui ir nes taip tikrai būtų norėjęs jo miręs tėvas — taigi, vos Jonui Kirdėjui pražiojus burną ir iš jos lūžinėjančiu, kiek spigiu ir mergiotišku balsu pagaliau pradėjus veržtis kelerius metus užsigulėjusiems priplėkusiems žodžiams, ir notaras su dviem liudininkais, ir, savo didžiausiam apmaudui, pats Teodoras Birontas turėjo pripažinti, kad įpėdinis gal ir indocilis [60] Nesutramdomas, sunkiai auklėjamas, neklusnus (lot.). , bet anaiptol ne joks incapabilis , nes kreipėsi į susirinkusiuosius sklandžiai, su pagraudenimais — išdėstė savo varganą likimą ir pasiryžimą vos sulaukęs pilnametystės pats rūpintis šeimos palikimu bei sugrąžinti giminei šlovę ir prašė garbiojo notaro bei garbiųjų liudininkų užtarimo, mat jo tėvas būtų norėjęs, kad ligi įpėdinis taps pilnamečiu, turtu pasirūpintų patikėtinių taryba, o ne tarpusavio nesutarimais su broliu pagarsėjęs Teodoras Kirdėjus, ir tam pagrįsti jis, Jonas Kirdėjus Birontas, turįs tai įrodantį velionio tėvo ranka rašytą raštą.

Rašto paminėjimas sukėlė nuostabą ne tik Teodorui, kuris pats, savo rankomis buvo sudeginęs maždaug tokio paties turinio brolio testamentą, rastą slėptuvėje už spintos, bet ir pačiam Jonui Kirdėjui, kuris, žinoma, jokio rašto ne tik neturėjo, bet ir nė akyse nebuvo matęs ir vos prieš akimirką nė nesiruošė nieko apie jį sakyti, jei ne kažkoks velnias, timptelėjęs jį už liežuvio. Prasitaręs apie raštą, pats persigando, ir persigando dvigubai, kai ir jaunajam suplikantui [61] Nuolankus prašytojas, čia — nuolankus ieškovas (lot.). čia pat pasišovęs atstovauti notaras Gurevičius, ir liudininkai sutarė, kad šį reikalą gali išspręsti tik teismas. Kartą išsižiojus, Jonui Kirdėjui Birontui jau nebebuvo kelio atgal ir nebebuvo būdo sugrįžti prie palaimingų savo tylos įžadų, mat įvykiai klostėsi taip, kad tik jo liežuvio miklumas, gebėjimas užkalbėti dantis, dovana stebėtinai nuoširdžiai meluoti, graudulingai, liūdnai ar, priklausomai nuo aplinkybių, susižavėjusiai, žvelgiant į akis ir be paliovos beriant tinkamai parinktus žodžius, priversti pašnekovą patikėti jo tiesa tapo jo didžiausiu ginklu, geriau už bet kokius spyrius paguldančiu jo priešininkus ant menčių. Vos tik tas besistiebiantis paauglys įbesdavo savo pilkai žalias akis su plačiais, į vidurį kaktos gailiai kylančiais antakiais ir praverdavo plonas drebančias lūpas, pro kurias pradėdavo lietis jo balsas, pagaliau atsikratęs tylos rūdžių, švelnus nelyginant šilkas, virpantis tarsi rasos lašas ant žolės stiebelio, džeržgiantis iš gėlos, lūžtantis nuo nepelnytų nuoskaudų ir gaudžiantis švento teisingumo reikalavimais, pašnekovas galėdavo taupydamas laiką pasiduoti iš karto, nes visa kita buvo tik klausimas — per kiek laiko žmogelis bus neišvengiamai užburtas, sugraudintas, užliūliuotas ir įtikintas, mat vaikigalis turėjo įstabų sugebėjimą persikūnyti ir kalbėti būtent tai, ką pašnekovas ir norėjo girdėti; o paskui viską imti ir nepastebimai apsukti savo naudai taip, tarsi pašnekovas pats būtų savo noru priėjęs tokią išvadą. Pirmąja šviežiai prabilusio Jono Kirdėjaus auka tapo vienos griuvėsių landynės gyventojas Petras, pravarde Mašna, mikliarankis valkata, praeityje teistas ir Rotušės aikštės gėdos stulpą dažniau nei savo paties žmoną glėbesčiavęs dokumentų klastotojas, kurį, pats dusdamas iš baimės ir spigindamas akimis, tas įžūlus vaikigalis įtikino surašyti tikrų tikriausią, išlikusį ir išsaugotą savo tėvo testamentą — testamentą, kuris, gerai jį patepliojus, užlašinus keletą taukų lašų bei pradurto piršto kraujo ir apskrudinus jo kraštą liepsna, atrodė tarsi tikrai ištrauktas iš mirusio Bironto vyresniojo rankos, dargi užantspauduotas raudonu laku ir tikru Birontų žiedu, kurį sūnėnas mikliai pasiskolino kassavaitinių dėdės Teodoro maudynių metu. Kiek sunkiau ėjosi su Ksaveru Gurevičiumi, mat tasai buvo tvirtų įsitikinimų žmogus ir papirkinėjantys pažadai ar grasinimai nelabai jį veikė, tačiau paveikė graudus puolimas ant kelių, besąlygiškas ir pavojingas prisipažinimas apie padirbtą testamentą, nuoširdi atgaila, sielvarto kupinas veidas, beviltiškas maldavimas padėti grąžinti teisingumą Dievo ir įstatymo akyse vargšo našlaičio naudai ir patikinimas, kad tik su garbiojo notaro pagalba, tik jam tėviškai globojant jaunasis suplikantas gali likti doros kelyje — o tokiam prašymui ir pasitikėjimui žmogus su įsitikinimais negalėjo juk atsispirti, nes kas gi gali būti atsakingiau, nei laikyti jauną gyvenimą visiškai savo rankose ir rūpintis jo ateitimi? Lygiai kaip negalėjo neigiamai atsakyti ir garbusis Vilniaus vyskupas Zaviša, į kurį jaunasis Birontas kreipėsi padedamas Gurevičiaus, nes negi juk galima atsakyti neigiamai, kai vargšas našlaitis taip nuolankiai prašo tapti jo globėju ir patikėtiniu ir dargi žada, kad įsigalėjus teisingumui funduos tris altarijas šeimos atminimui pagal jo ekscelencijos šviesiausiojo vyskupo nuožiūrą ir skirs vieno iš dvarų rentą šviesiajam vyskupui iki gyvos galvos, nes juk tai mažiausia, ką gali padaryti jo ekscelencijai, jei šis sutiktų tapti jo dvasios tėvu. Tarpuose tarp nuolankių suplikacijų Jonas Kirdėjus uoliai darbavosi — prieš veidrodį, meistriškai tarsi pirštines mainydamas veido išraiškas, virpindamas šnerves, mokydamasis bet kurią akimirką išspausti ašaras, žvelgti nekalto ėriuko, kvailo veršiuko ar mušamo šuns akimis; ir atokiame Kreivojo kalno šlaite prie Vilnios, kur niekas jo negalėjo nei matyti, nei, šniokščiant tėkmei, girdėti ir kur jis tobulindavo savo graudžias prakalbas bei mankštindavo savo virpinantį širdis balsą. Nereikia nė sakyti, kad šitai veidmainei daugiaveidei ir daugiabalsei šėtono išperai be jokios sąžinės ir skrupulų stebėtinai gerai sekėsi ir dar nesulaukęs penkiolikos jis, kaip ir siekė, tapo visateisiu ir vieninteliu Birontų turto paveldėtoju ir pavedė jį administruoti iki to laiko visiškai užvaldytam principingajam Gurevičiui, ir vienu metu įsivažiavęs netgi pradėjo svarstyti, ar nereikėtų ko nors sumanyti, kad, saldžiam užsigardžiavimui kerštu, paskelbtų teismų nutampytą ir nupešiotą Teodorą incapabilis> tačiau galiausiai kilniaširdiškai nusprendė, kad tiek jau to, ir pasitenkino dėdei paskyręs tikrai žeminančią menkutę rentą, leisiančią vos vos pragyventi ant skurdo ribos, ir atėmęs iš jo Birontų signetą. Angelišku nuolankumu apkerėjęs vyskupą Zavišą, paniro į apsimestinį pamaldumą, mat ne tik jautė galįs išpešti iš to naudos dvasiškojo tėvelio akyse, bet ir juto piktą pasitenkinimą sėdėdamas per antpuolį apgriautoje savo didžiojo priešo tvirtovėje, Katedroje, ir dargi garbioje vietoje kaip paties vyskupo globotinis, tarsi vilkas ėriuko kailyje nieko nenutuokiančių Viešpaties avelių bandoje, tarsi šėtono žvalgas, prasibrovęs į krikščionių kariuomenę. Kartais visgi jausdavosi beviltiškai kaltas ir nelaimingas — ypač kai grįžęs į savo kambarį Valerijono bursoje [62] 1577 m. vyskupo Valerijono Protasevičiaus Bernardinų gatvėje įkurtas bendrabutis vargingiems studentams, tebeveikęs ir 1666 m. , kur vyskupo nurodymu asmeniškai prižiūrimas prefekto [63] Bursos komendanto. glaudėsi, kol baigs parapinę mokyklą, valandų valandas žiūrėdavo į Antano Jeronimo olandišką dėželę su medžiokliais žiemos miške, nes tai buvo bene vienintelis daiktas, išlikęs iš jo ankstesnio gyvenimo; gyvenimo, kuriame nereikėjo nuolatos meluoti ir kovoti, kur buvo tėvas ir motina, ir brolis, prie kurių buvo galima prisiglausti ir būti tuo, kuo jam ir derėjo būti — tiesiog sau kaip augalas augančiu vaiku, o ne meluojančiu, Dievo ir žmonių nekenčiančiu pabaisa. Taip begalvojant jam pradėdavo tvenktis ašaros ir prieš akis plaukti olandiškos dėželės viduje elnią persekiojantys medžiotojai, tarnai ir skalikai, kurių vienas juokingai kėlė koją prie medžio kamieno, ir kažkur tolumoje brūzgynuose pasiklydusi mažytė vos įžiūrima raita figūrėlė, tokia pat vieniša, nuošali, pasiklydusi ir visų užmiršta kaip ir jis, ir kartais Jonas Kirdėjus tyliai tyliai, inkšdamas tarsi pašautas skalikas, paraudodavo, bet laikui bėgant taip nutikdavo vis rečiau ir rečiau.