Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Pagaliau baigęs parapinę mokyklą ir vyskupo parekomenduotas jaunasis Birontas, kaip ir derėjo bajorui, įstojo į Jėzuitų akademiją įgyti išsilavinimo Filosofijos fakultete ir pasirinko nuodugniau studijuoti — ką gi daugiau, jei ne retorikos, arba, kaip ją vadino pats Jonas Kirdėjus, „dantų užkalbinėjimo“, meną pas patį auksaburnį prokanclerį Zigmuntą Liauksminą [64] Zigmuntas Liauksminas (Sigismundus Liauxmin, apie1597-1670) — filosofas, retorikos ir muzikos teoretikas, Vilniaus akademijos profesorius, 1655–1658 m. vicerektorius, vėliau — prokancleris. . Kaip ir derėjo turtingam, iš žemių ir dvarų rentos be rūpesčių gyvenančiam pilnamečiam studiozui, jis nebegrįžo į jokias bursas, o nusisamdę tarną ir išsinuomojo dailų butą Stiklių gatvėje, prie Rotušės aikštės, visai šalia vaito namų; butą, kuris, be kitų privalumų, turėjo dar ir tą, kad į jį tiesiai iš bromos vedė laiptai su pusiau dengta galerija, kuria buvo patogu niekieno nepastebėtam įsivesti moteris, mat pagrindinis ir dažniausiai naudojamas baldas šio dvidešimt trejų metų Bironto bute dabar buvo didžiulė damasto baldakimu puošta lova, į kurią meilusis bakalauras, šiaip daugiausia laiką leidžiantis arba prie knygų, arba lindynėse, prisiviliodavo dešimtis, ką ten dešimtis — turbūt šimtus moterų, pradedant raudonuojančiomis krizenančiomis jauniklėmis, baigiant nesantuokinio jaudulio ieškančiomis matronomis, neatsispiriančiomis pragaištingam šio švelnialiežuvio žavesiui. Jam patiko jos visos — jaunos ir subrendusios, storos ir plonos, šviesiaplaukės, raudonplaukės ir tamsiaplaukės, šliundros, doruolės, tarnaitės, kaimietukės, miestietės, bajorės ir didikės, stambiakrūtės ir vos prasikalusiomis krūtimis, rubuilės ir lieknutės, — bet patiko trumpai, pamylėdavo keliskart ar vos vieną kartą, nepaisydamas jų graudžių ašarų ir maldavimų, ir to, kad visos norėdavo dar ir dar, ir pats save teisino, kad iš tiesų čia užsiima ne kokiomis meilėmis, o mokslinėmis studijomis, mat laikė profesinės ir akademinės garbės reikalu vos metęs akį, per kelias akimirkas, po kelių persimestų žodžių, rasti raktą į moters širdį ir savo iškalba ją pavergti taip, kad, pamiršusi Dievo baimę, tėvus, vyrus ar vaikus, gėdą, dorą ir sąžinę, ji tarsi šunelis ant nematomo pavadžio nusektų paskui jį į Stiklių gatvę, ir šį savo užsiėmimą pats vadino ars rhetoricae in praxis [65] Retorikos menas praktikoje ( lot .). , taigi tai nieko bendra su jausmais ir afektais [66] Intensyvus meilės jausmas XVII a. dažniausiai vadintas „afektu“. neturėjo, vien tik grynas mokslas ir nieko daugiau. Čia buvo būtini nuoseklūs ir kryptingi metodai, nes jis jautėsi tarsi medikas, iš simptomų turintis nustatyti sergančiojo ligą ir rasti vaistą jam pagydyti, tik gydė jis ne moterų kūnus, o sielas, ir veikiau ne gydė, o tik laikinai nuskausmindavo, nes juk sąmoningai ir nesavanaudiškai daryti kokį nors gėrį buvo visiškai ne Jono Kirdėjaus būdui, mat visiškai nesijautė kam nors ką nors skolingas, o priešingai — visas neteisingas Viešpaties pasaulis buvo skolingas jam. Tad, mediko-retoriko akimi įvertinęs savo pacientę, o veikiau — auką, jis per akimirką rasdavo jai vaistą: vienas reikėjo pavergti be ceremonijų, beveik prievarta, prieš kitas gi, priešingai, apsimesti bejėgiu nuskriaustu kūdikiu, idant sužadintų joms motinišką gailestį, vienas reikėjo sudievinti ir apsimesti nuolankiausia pamina po jų kojomis, kitas — pažeminti, nes tik netekusios valios ir švelniai kankinamos pajusdavo patį tikriausią malonumą; vienas reikėjo vytis ir persekioti, nuo kitų — bėgti ir tapti jų persekiojamuoju. Buvo ir tokių (ir iš savo mokslinių stebėjimų Jonas Kirdėjus galėjo daryti pagrįstą išvadą, kad jei kalbėtume apie luomus, daugiausia tai buvo arba šliundros iš Odminių priemiesčio prie Marijos Magdalietės vartų, arba, neminint garsių pavardžių, pačių didžiausių didikų giminių moterys), prieš kurias beveik nereikėjo niekuo apsimesti ir buvo galima beveik — bet tik beveik, nes jis niekada taip ir nenusiimdavo užsidėtos kaukės — būti tuo, kas esi: nieko šventa nepripažįstančiu, abejingu, bet gerai jas galinčiu išdulkinti išpera. Buvo ir tokių, kurioms tam, kad jas pasiguldytų į lovą, reikėjo kurstyti ne meilinguosius jausmus, o visai kitokius, tarkime, paprasčiausią keršto ir kartėlio jausmą, kaip kad jį sukirtusio profesoriaus labai dorybingai žmonai, kuri jam atsidavė ne iš meilės, ne iš gailesčio ir ne malonumo ieškodama, o tik norėdama įskaudinti mirtinai jai savo neištikimybėmis su prekyvietės pardavėjomis įsiėdusį vyrą, ir dargi padarė tai čia pat, po akademijos stogu, profesoriaus bute Pilies gatvėje, vos už kelių dešimčių žingsnių nuo auditorijos, kurioje šisai savo migdančiu, pilku tarsi dulkės balsu nelaimėliams studentams kaip tik į galvas kalė uždulkėjusias savo mokslo tiesas, tuo tarpu jis, Jonas Kirdėjus Birontas, nepailsdamas kalė poniai profesorienei į tarpkojį ir dulkino ją be jokio pasigailėjimo. Kai viskas buvo baigta ir kerštingoji profesorienė alsiai tvarsėsi lovoje, jis, sėdėdamas ant miegamojo palangės, žvelgdamas pro atvirą langą į pavasarinės gatvės šurmulį ir grauždamas profesoriaus rūsyje išlaikytą žieminį obuolį, tyliai sau davė žodį daugiau niekada su kerštaujančiomis moterimis nesusidėti, nes tai per lengva pergalė ir paprasčiausias ars rhetoricae švaistymas, vis tiek nepranokstantis bet kokiu atveju viršų paimančio įskaudintos moters pykčio. Taip nusprendęs, jis užsimiršęs karčiai metė obuolio graužtą pro langą ir visai pralinksmėjo, pamatęs, kad netyčia pataikė kažkokiam stypsančiam vaikigaliui tiesiai į tarpuakį, o tasai bailys, ūmai mirtinai peršikęs, puolė drebančiomis rankomis rakinti savo bromos vartų.

Elžbieta nė pati nesuprato, kaip čia atsitiko, kad, įtariai žiūrėjusi į dukros pašaukimą būti vienuole, ūmai pati suskato rūpintis kuo greičiau įkišti dukrą į vienuolyną, bet kadangi buvo moteris uoli ir pareiginga, darė tai kaip ir viską, ko imdavosi gyvenime, — visa širdimi ir nuosekliai, nes nemokėjo būti kitokia. Visų pirma, atsisėdusi Delamarso namų svetainėje prie lango ir apsiginklavusi žirklutėmis, gerą pusdienį colis po colio ardė sidabrinius galionus ir kitas pasmanterijas nuo gerosios žydrojo aksomo Uršulės suknelės, kurią toji tebuvo apsivilkusi vos dukart — per Kalėdas ir per liūdnai pagarsėjusias Užgavėnes. Gražusis Konrado Pšytuleckio siuvinys dabar atrodė taip, kaip ir derėjo atrodyti būsimos novicės suknelei — kukliai, nuolankiai, neišsiskiriančiai; tiesą sakant, taip kukliai, kad Elžbieta net tarėsi išgirdusi Uršulės atodūsį, kai šioji apsivilkusi apardytą drabužį žvilgtelėjo į save didžiajame prancūzo veidrodyje, ir taip kukliai, kad galbūt tapo viena priežasčių, kodėl Uršulė nepateko pas Vilniaus benediktines.

Konstancija Tyzenhauzaitė ne tik dėl savo pamaldumo, didžios kilmės ar mokytumo, bet ir, svarbiausia, dėl savo skvarbaus proto, darbštumo ir gebėjimo tvarkytis buvo tapusi Vilniaus benediktinių vienuolyno vyresniąja, ir tai suprato ir ji, ir Vilniaus vyskupas, ir pačios seserys, likusios gyvos po antpuolio, tačiau šąlančios ir šlampančios apgriautose celėse ir suniokotoje bažnyčioje, nesgi kas galėjo pagalvoti, kad 1650 metais su didžiausia pompa konsekruota, gražiausiais altoriais išpuošta ir šventosios Kotrynos globai patikėta šventovė teišstovės nenusiaubta vos penkerius metus. Išvijus niokotojus kazokus, liko seserys — prisižiūrėjusios baisybių, pakrikusios, sušlubavusiu tikėjimu, paliegusios, nuskurusios, išsekusios; ir verkiant reikėjo vyresniosios, kuri galėtų ne tik ant kojų pastatyti seseles, jų sielas nukreipti Dievop, bet ir pasiraitojusi rankoves atstatyti patį vienuolyną, į kurį jau vėl beldėsi viltingos naujos kandidatės, ir jų — našlaičių, bekraičių, suluošintų ir dėl to vargiai beištekėsiančių ar tiesiog prisižiūrėjusių pakankamai pasaulio baisybių, kad jo nuoširdžiai atsižadėtų ir paskirtų savo gyvenimą Viešpačiui, — po antpuolio buvo triskart daugiau nei iki jo; ir nebuvo savaitės, kad vienuolyno nepasiektų kokios pamaldžios šeimos laiškas ar nepasibelstų vienuole norinti tapti panelė. Todėl vieną gražią dieną, giliai įkvėpusi ir persižegnojusi, garbioji motinėlė Konstancija iš Tyzenhauzų nusprendė, kad šventas tikslas pateisina priemones, kad sunkumų išbandyto tikėjimo senbuvės seserys svarbiau nei viltingos novicės, o svarbiausia — kad jai patikėtas vienuolynas apskritai išliktų Vilniaus mieste ir katalikiškojo pasaulio žemėlapyje, ir todėl pasiryžo į noviciatą nuo šiol imti tik kandidates, neklystamai spinduliuojančias dieviškąjį pašaukimą — ir jas reikėjo atpažinti — arba kandidates, atsinešančias tokį stambų kraitį, kad būtų nuodėmė jų nepriimti ir taip nepadėti savajam vienuolynui — ir jas reikėjo atrinkti.