Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Bonifacas Durnelis nepaisant mažybinės pravardės iš tiesų buvo senas beprotis valkata, jau kuris laikas klajojantis po kunigaikštystės pavietus, o jo paties tikinimu — ir po beveik pusę svieto, nuo pat Kijevo iki Bohemijos, nuo Liubeko iki Romos. Sudžiūvęs kaip šakalys, išsprogusiomis, paklaikusiomis akimis ir į kietus kaltūnus sušokusių ilgų juodų plaukų dešromis, jis veikiau panėšėjo į atgijusią sudžiūvusią Šventojo Simono Stulpininko [37] Iš Kilikijos kilęs V a. gyvenęs šventasis asketas, garsėjęs nežmonišku pasninkavimu ir tuo, kad siekdamas atsiskirti nuo pasaulio pasirinko gyvenimą stulpo viršūnėje. mumiją nei į šio pasaulio gyventoją, tačiau patsai anaiptol jokia šventybe nedvelkė. Priešingai, iš jo burnos tarsi nepaliaujamas srutų srautas liejosi keiksmažodžiai ir blevyzgos, paįvairinamos šaižaus kudakavimo, čirpavimo, ūbavimo, ulbėjimo, kleketavimo, mat tasai įspūdingas idiotas turėjo nepaaiškinamą įprotį savo šneką ūmai pertraukti tikroviškais paukščių balsų mėgdžiojimais. „Bus tikros Kūčios su paukštiena“, — mestelėjo Kazimieras, kai Jonas Motiejus, nepaisydamas nei jo vaipymosi, nei aukštai pakeltų Elžbietos antakių, liepė ant stalo padėti dar vieną lėkštę užklydusiam klajūnui, idant ir tasai galėtų pasitikti Viešpaties gimimo stebuklą su ponais. Labiau nei šeimyna raukėsi tarnai, o šešiametė ūkvedžio Marcytė, išvydusi Bonifacą Durnelį, iš išgąsčio apsiašarojo ir pradėjo žviegti it pjaunama. Vis dėl to, prie stalo pasodintas beprotis elgėsi beveik pavyzdingai; tik štai, kad užsižiūrėjęs į išsipuošusios Uršulės iškirptę džiugiai sukudakavo „papai, papai, papukai, nerodyk, bo įkiš kas birką tarp jų“, visą vakarą šeimyną linksmino čirpimo, čiulbėjimo ir muistymosi pertraukiamomis istorijomis iš savo klajonių, kuriose keistai ir klampiai pynėsi amžiai, šalys, miestai, karai, popiežių ir karalių valdymai. Net užgniaužę kvapą visi klausėsi istorijų, kaip, pabėgęs iš Rudolfo II burtininko dirbtuvės, nes tasai norėjęs nuo jo gyvo nudirti odą ir panaudoti ją filosofinio akmens paieškoms, Bonifacas Durnelis žygiavo paskui Leopoldo I markitantus palei Reiną, tada — pasakojimo, kaip jis slėpėsi nuo Chmelnickio kazokų įlindęs į mūšio lauke besivoliojančios arklio dvėselienos pilvą, ir tame pilve tvyrojusi smarvė buvo baisesnė už andainykščio Moravijos maro smarsą. Norvaišos ir jų namiškiai klausėsi tų su kliedesiu besiribojančių spalvingų ir baisių pasakų, kartkartėmis smagiai pasiduodami jų stringančiai ir žiauriai tėkmei, tokiai nederančiai prie gausiai bemėsiais skanėstais nukrauto stalo, ūžiančio židinio ir vyno skatinamo malonaus virškinimo; prie palaimos, dar malonesnės šventos Kūčių nakties šaltyje, už lango godžiai amsint šunims. Tik Jonui Motiejui kažkodėl vienu metu į galvą atėjo mintis, kad Bonifacas Durnelis galbūt iš tiesų visa tai patyrė, nes joks beprotis negalėtų sugalvoti šitiekos nereikšmingų, bet tikrų atrodančių smulkmenų — pavyzdžiui, sugebėti nupasakoti, kaip kvepia rožių laukai Vengrijoje, kaip įstabiausiais paveikslais ištapytame popiežiaus priimamajame girdėti gaudžiant Romos varpus už lango, kokios plačios jį besivijusių pečenegų kelnės ir kaip kvepia imbieru įmantriai suraityti riestainiai Magdeburge. Paklaustas, kokie vėjai jį atpūtė į Žemaitiją, Bonifacas Durnelis mįslingai tarė „laikas yra kaip popieriaus lapas, bet tik su viena puse“, ir pridūrė norėjęs pažiūrėti, kas yra anoje pusėje laiko, bet Dievas jį už tai nubaudęs paklaidindamas ir jo klajonių ratą apsukdamas taip, kad jis atsidurtų vienui vienoje vietoje, į kurią niekados nebūtų norėjęs grįžti, ir kad jis verčiau jau likusį gyvenimą praleistų arklio dvėselienoje, nes iš dvėselienos anksčiau ar vėliau galima išlįsti, o tačiau nuo čionykščio apninkančio tamsybės gaivalo, kurio vardas Peklus [38] Aliuzija į M. Stryjkowskio Kronikoje minimą pagonių būtybę Poklus — pragaro, debesų, užtemimų ir skrajojančių velnių dvasią. , išsigelbėjimo nėra. „Baisiausia, kad tas gaivalas į kiekvieną gali įsiskverbti, gali apsėsti vieną brolį, užtemdyti protą, o kito pasigailėti, šššfffffffiiii, Viešpats sako, jei kvailas gaivalas trenkia per veidą, atsuk kitą skruostą, bet kaip jį atsuksi: kai paskutinį kartą čia buvau, žemaitiškas gaivalas nukirto man galvą ir įmetė į upę, į aitrią upęęę, su visais mano skruostais… Tai ką ten paskui beatsuksi?“ — ir pats nuoširdžiai pradėjo kvatotis iš savo sąmojo. „Ponas nuo to gaivalo atsitvėrėt sodu ir knygom, ponia — veidrodžiais, o šiuodu nabagai — vienas kitu, bet visa tai — neilgai“, — pridūrė mosteldamas į Kazimierą su Uršule ir, linksmai sušvilpęs tarsi dagilis, pareiškė, kad, jo galva, jei nenori prarasti galvos arba bent jau sveiko proto joje, geriau čia ilgai neužsibūti, tuo kapelioną priversdamas persižegnoti, o visus namiškius ūmai nevalingai krūptelėti ir pasigailėti jį pasikvietus prie stalo.

Negelbėjo nė tai, kad po trumpų mišių, kurias koplytėlėje paaukojo kapelionas, Uršulė kartu su Kazimieru ir kitais dvaro vaikiais nutarė užsiimti būrimais. Susirinkusios kumečių mergiotės, net pačios negražiausios — ir tos jaudulingai krizendamos mėtė kurpes per virtuvės slenkstį, traukė šiaudus, glėbė žabus ir į pasiskolintą didžiulį alavinį dvaro dubenį varvino vašką, stebint Norvaišoms, kapelionui, namiškiams ir aplinkui linksmai kleketuojant Bonifacui Durneliui. Kai atėjo Uršulės eilė burtis ateitį, šioji buvo itin rami, nes savąja buvo tikra — jos neišvengiamai laukė vienuolynas ir šventybė, tad tik norėjo įsitikinti, kokiais pavidalais jai tą patvirtins vandenyje išsiliejęs vaškas. Gumulas išėjo beformis, panašus į špygą ir raguotas. „Panelė ištekės už velnio, ištekės už velnio, tprrrrrrrrr, ne, už kiaulino, už juodo veislinio kiaulino!“ — kratydamas išskėstas plaštakas klykavo Bonifacas. Uršulė, ūmai net išraudusi nuo įsiūčio, rėžė raganiumi apsimetančiam silpnapročiui, kad panelė pasirinko būti Viešpaties sužadėtine, tad jai tas niekaip negresia. „Išduos Jėzusėlį nemirktelėjusi, išduos dėl juodo kuilio, išduooosssss ir išsižadės, tėvą motiną išduossss dėl velnio, pamatysit, nebus šitoj giminėj nė vienos vienuolės, fiiiiissssffff, nė velnio, sakau jums, tai jau tikrai, bus tik Dievo netikintis kunigas, kurio kapą sutryps kazokai, daug ko bus, bet jau vienuolės tai nė vienos, nesitikėkit, patikėkit senu vyskupu!“ — visa žinančiai kvatojosi aiškiaregis kretinas, kurio lūpų kampučiuose po truputį ėmė kauptis putos. Jonui Motiejui mostelėjus, kad bernai nuvestų besiskeryčiojantį Bonifacą už dvaro kiemo, į klojimą, kur benamiui ant šiaudų pėdų buvo paklotas patalas, tasai staiga bedė pirštu jam tiesiai į krūtinę „šviesiausias ponas peri tuščią kiaušinį, kiaušinis tuščias, ponas tuščiai peri, ar verta buvo šitiek gyvenimo atiduoti dėl kažkokio supuvusio tuščio kiaušinio“, ir, jau tempiamas link klojimo, persisukęs su pašaipa metė iš siaubo suakmenėjusiam Kazimierui „kic kic, kac kac, kac, kirmėliukai, ne kirmėliukai, tikra mirtis visai ne ten — pats pamatysi, jei tik pasižiūrėsi į akis!“, ir suokalbiškai draugiškai mirktelėjo nepaliaudamas gašliai kaišioti ilgėliausio virpančio liežuvio.

Nors nei Jonas Motiejus, nei Elžbieta nebuvo itin prietaringi, bet neprašytos Bonifaco Durnelio pranašystės juos gerokai išmušė iš vėžių, ką ir kalbėti apie dvynius, kurių vienos nė kiek neviliojo tapti šėtono nuotaka, o kitas, nepaisant jo išdidaus veido ir šmaikščių juokavimų visą vakarą, buvo ne mažiau persigandęs nei tada, kai prieš šešerius metus atkasė padvėsusio katino kapelį, tarsi užklydėlis beprotis būtų ir anuomet slapčia žvairavęs jam per petį. Tačiau naktį Norvaišos miegojo stebėtinai ramiai, kiek buvo galima tikėtis po nevispročio kliedesių sudrumstų Kūčių, ir kitą rytą Bonifacas jau buvo dingęs taip pat netikėtai, kaip ir atsirado, tiesa, net per užrakintas duris, kažkokiu stebuklingu būdu beveik švariai nušlavęs ant stalo nakties vėlėms paliktas gausias Kūčių vakarienės liekanas. Kalėdos praėjo kaip ir daugybė kitų Kalėdų — su kepsniais ir valgiais, su pamaldomis, su srautu kalėdotojų, šūkalojančių, avikailiais, medinėmis kaukėmis apsitaisiusių ir barškalais kleketuojančių mužikų, kumečių ir jų vaikų, kurie mynė per sniegą į dvarą kas pinigėlio, kas dešros rinkės, kas cukatų, cukruotų riešutų ar riestainių. Tik per Šventąjį Tomą [39] Gruodžio 29-ąją. užsukęs tebekalėdojantis Žarėnų klebonas papasakojo kraupų nutikimą su vargeta, vadintu Bonifacu Durneliu, kuris, patraukęs į pietus ir vos pusmylį nukeliavęs, už Tverų buvo žiauriai pamiškėje užpultas girtų tenykščių mužikų, klajūną apkaltinusių užbūrus gyvulius kažkuriame iš kaimų ir padegus dvaro kluoną, nors vargšas beprotis veikiausiai nė nebuvo ėjęs pro tą kaimą, o kluoną netyčia padegė patys girtuokliai ir kaltę nutarė suversti prašalaičiui, baimindamiesi savo pono bausmės. Paukščių balsais nepaliaujamai giedantį Bonifacą jie be gailesčio kūlė spragilais iki atvirų žaizdų ir atvirų lūžių, o vėliau taip nevykusiai pastūmė, kad tasai krito ant kažkieno atremto dalgio taip, kad aštrus įnagis vienu ypu nurėžė nelaimėliui galvą, ir persigandę piktadariai nesumanė nieko geresnio, kaip atsikratyti kūno — įmetė jį ir ilgaplaukę kaltūnuotą po mirties tebesišypsančią galvą į greta tekančią Aitros upę. Keistas dalykas: galva pradėjo šviesti tarsi jonvabalis ir nuplaukė prieš srovę tiesiai į Tverus, ten ją radę prievaizdo Leono Palubinskio žmonės išgriebė ir Bonifaco Durnelio kūną ir jį krikščioniškai palaidojo. Tai girdint Kazimierui nugara nuėjo pagaugais tarsi išgirdus patvirtinimą, kad klajūnas Bonifacas apsuko ratą vienpusiu laiko lapu ir tarsi antrą sulaukė lemties, apie kurią jau kartą pasakojo, ir pasakojo taip mįslingai tiksliai, net paminėdamas aitrią upę. „Tesuteikia Viešpats ramybę jo sielai“, — susimąstęs tarė Jonas Motiejus, tačiau labiau nei dvasios ar keisti sutapimai jam iš tiesų rūpėjo, kad apkvaitę netolimos apylinkės piktadariai būtų kuo griežčiau nubausti už tokius dalykus, nes kur tai matyta imti ir užpulti niekam nieko pikta nedarantį kvailelį.