Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Ir tada, Šventojo Martyno dieną [30] Lapkričio 11-ąją. , Norvaišoms visiems kartu gražiai bepietaujant prie stalo Milkantų dvare, Uršulė pareiškė norinti eiti į vienuolyną. Tiesiai ir ūmai vidury gražaus Jono Motiejaus svarstymo, kad gal ne per Kalėdas, o per ateinančias Užgavėnes reikėtų pasikviesti svečių ir surengti sau, aplinkiniams ir tolimesniems kaimynams gražią šventę su pasišokimu ir gal net persirengėlių karnavalu, nes juk pagaliau yra kur žmones priimti ir dvynukams būtų neprošal žmonėms prisistatyti, o Uršulei — pradėti žvalgytis, gal kuris iš kaimynų ar pažįstamų kris į akį, nes tai juk skubos nepakenčiantis ir ne vienos dienos reikalas, vyro juk nesusiras nei po laukus lakstydama, nei per atlaidus bažnyčioje, kur reikia melstis, o ne akim šaudyti, tad linksmas pasibuvimas per Užgavėnes neabejotinai padėtų susipažinti, kas iš rimtesnio jaunimo yra kaimynystėje. Čia Uršulė atsikrenkštė, staltiesės krašteliu nusivalė lūpas ir saldžiu balseliu pranešė tai, ką bemaž jau kelis mėnesius tyliai mintyse įsivaizdavo iškilmingai pranešianti. Kad jei visa tai rezgama būsimiems piršliams pritraukti, tai gal verčiau būtų pataupyti, nes ji jaučiasi esanti pašaukta Dievo tarnystei ir jos apsisprendimo niekas nepakeis. Kad yra regėjusi ženklų, sapnuose ir dienos aky, neklystamai jai nurodžiusių kelią Dievop. Kazimieras net terkštelėjo šakute į alavinę lėkštę, bet ne iš pasipiktinimo, o iš didžios nuostabos, kad toks sesers apsisprendimas taip visiškai jam praslydo pro akis. Elžbieta naujieną priėmė bemaž kaip ir viską, ką iškrėsdavo ar pasakydavo Uršulė — su geru žiupsniu nepasitikėjimo. Jonas Motiejus su jam būdingu įžvalgumu apskritai neskubėjo daryti išvadų ir nutarė palaukti, kol išaiškės, ar gilios tokio ūmaus apsisprendimo priežastys ir ar apskritai jis neišsivadės kaip trumpalaikis mergaitiškas įnoris. Uršulė liko neapsakomai nusivylusi, kad jos didžioji naujiena, kuri turėjo prilygti žaibams ir perkūnui iš giedro dangaus, nepadarė jos šeimai įspūdžio kokio tikėjosi. Tačiau tąvakar Norvaišos savojoje gorėmis įšildytoje lovoje, į kurią nuo priešingos sienos iš paveikslo geidulingai žvelgė Marsas ir Venera, ilgai negalėjo užmigti karštai besiginčydami dėl Uršulės vienuolystės užsidegimo tikrumo. „Palaukim, išblaškykim ją ir gal praeis savaime“, — toks buvo sprendimas Norvaišos, įpratusio stebėti nenumaldomus gamtos ir pasaulio dėsnius savajame sode, ir todėl įsitikinusio, kad kartais gyvenimas pats savaime patvarko iškilusias keblybes, todėl kartkartėmis geriausia palaukti nė nejudinant piršto. Tačiau nors abu savo vaikams nuo kūdikystės diegė pamaldumą ir pagarbą vienuoliškam pašaukimui, Jonui Motiejui ir Elžbietai vienintelės dukters apsisprendimas dabar pasirodė kaip didžiausia, būsimą jų giminės pratęsimo šaką nugnybanti nelaimė.

Tuo tarpu pati Uršulė, kuri jautėsi tarsi po Jonelio išnykimo susidariusiam pūliniui pratrukus, nuo tos dienos ėmė uoliai ruoštis busimajam noviciatui; beveik taip pat uoliai — kaip ir jos tėvai minties apie vienuolystę išmušimui jai iš galvos. Užgavėnių pokylį Milkantuose vis dėlto nuspręsta surengti ir, kol Norvaišos lankydami pamaldas per adventą ir Kalėdas kvietė rinktinius, nepriekaištingo vardo jaunimą auginančius kaimynus net iš tolimiausių apylinkių, Uršulė tykiai, apylankomis domėjosi tomis bažnyčioje sutiktomis šeimomis, kurios buvo išauginusios ne sūnus, o vienuolynan išėjusias dukras. Iš ponios Žebrauskienės pasakojimo susidarė vaizdą, kad pas Krakių kotrynietes geriau nesiprašyti, nes vienuolynas, nors ir skirtas bajoraitėms, yra naujas ir neturtingas, negalintis pasigirti geromis fundacijomis, ir Brigita Žebrauskaitė, pernai tapusi seserimi Potencija, dabar skundžiasi, kad fundatorių pamirštos seserys kotrynietes baisiausiai skursta, pačios turi rinkti žabus miške, vos ne elgetauja pas aplinkinius kaimiečius ir taip šąla nebaigtame rengti vienuolyne, kad žiemos rytais turi pramušti ledą prausimosi dubenyse. Kiti baisiausiai gyrė Kražių benediktines — gerai besitvarkančias, ypatingo pamaldumo ir mokytumo, atgabentas į Žemaitiją tiesiai iš sausakimšai perpildyto Vilniaus vienuolyno ir vos per dvidešimt metų išmokslinusias ne vieną dešimtį aplinkinių bajoraičių, kurių daugybei taip pritinka Kristaus sužadėtinių gyvenimas, kad veržte veržiasi pasilikti Kražiuose, nes būti benediktine — tai tas pat, kas būti pašauktai į Romą pas Šventąjį Tėvą, mat panelės benediktinės, nors jų devizas Ora et labora [31] „Melskis ir dirbk“ (lot.). , beveik nedirba jokio juodo darbo, laisvai kalba lotyniškai, kai kurios ir prancūziškai, o savo dienas leidžia dievobaiminguose apmąstymuose ir prie išmintingų tikėjimo knygų, ką ir kalbėti apie tai, kad vienuolija tokia šlovinga, jog net patys Radvilos, Pacai, Valavičiai ir Glebavičiai didžiausia garbe laiko savo dukras atiduoti vilniškėms benediktinėms. Ir todėl Uršulė, grįžusi į Milkantus ir valandų valandas matuojama ir daigstoma net iš Biržų atvykusio siuvėjo Konrado Pšituleckio, kuriam buvo pavesta pasiūti suaugusiai Norvaišaitei, o kartu ir šeimynai po visiškai naują rūbų rinkinį, motinos itališkame veidrodyje stebėdama save aprengtą nauja melsvo aksomo suknele, kurią Konradas tempė, rišo, kaišė, timpčiojo ir dabino galionais ir nėriniais, tylomis nusprendė, kad jos vertas, nei daugiau, nei mažiau, bet tik vienas patsai Vilniaus benediktinių vienuolynas. Metusi paskutinį žvilgsnį į savo atvaizdą veidrodyje, į švelnų tarsi žilvičio kačiukų pūkas žydrą aksomą, korseto suveržtą liemenį, įrėmintą sidabro skaisgijų galionais, į nėriniais apkraštuotas rankoves, privarstytas gelsvais kaspinais, į voverių kailiukais pamuštą fereziją [32] XVII a. kailiu pamuštas vengriškos kilmės viršutinis rūbas su kilpiniu užsegimu. , šauniai ant peties susegtą iš galiono padaryta sege, kuriai Elžbieta paaukojo penkis ametistus iš savo skrynelės, Uršulė neabejojo — taip ir turi atrodyti būsima šventoji, prie kurios portretų pamaldieji kada nors smilkys mirą, neš gėlių ir kals aukso ir sidabro votus.

Motina, klaidingai supratusi Uršulės ilgesingus žvilgsnius į atspindį, palaikė tai bundančia tuštybe, kurią, esant dabartinėms vienuoliškojo pašaukimo aplinkybėms, jos galva, derėjo kuo labiau skatinti. Tad 1665 metų Kalėdoms abu šešiolikmečiai dvynukai buvo gausiai apdovanoti iš šeimos skrynelės, ta proga dovanas uoliai išvardijant silvoje. Kazimieras gavo du rinkinius (sidabrinį filigraninį ir kitą paauksintą, su mažyčiais granatais) kaltinių guzikų, paauksintą skrybėlės sagtį, kurią buvo galima nešioti ir prie kailinės kepurės, ir signetą su Ašaka [33] Ašaka ( Kosciesza ) — Norvaišų giminės herbas. , kuris, kaip kiek apmaudžiai pastebėjo Jonas Motiejus, buvo kiek didokas laibapirščiam sūnui ir tetiko ant didžiojo piršto, taip pat knygą — Lukašo Gurnickio Lenkų dvariškį [34] Lukaszo Gornickio (1527–1603) 1566 m. išleistas veikalas Dworzanin polski — B. Castigliones II Cortegiano pavyzdžiu dialogo forma parašytas bajorų manierų, retorikos ir etiketo vadovėlis, buvęs itin populiarus ir XVII a. LDK. , į kurią nedelsdamas ir susidomėjęs įbedė nosį. Uršulė gavo dvi poras auskarų, didelę segę su granatais ir gėlavandeniais perlais, penkias filigranines sagteles, kurias buvo galima naudoti vietoj sagų ir svarbiausiąją puošmeną — atveriamą prisegamą medalioną su žaliu smaragdu, po kuriuo tarsi maža lauko kriaušė kabojo tikras Pietų jūrų perlas. Kūčių vakarienei visą šį naują lobyną ji susikrovė tiesiai ant savęs ir, jei tik būtų galėjusi, turbūt būtų įsisegusi ir abi poras auskarų vienu metu. Jonas Motiejus su Elžbieta tik tyliai šypsojosi žiūrėdami į tokį pirklišką dukters perteklių, bet nieko nesakė, abu ūmai užplūsti kažkokio nenusakomai vaiskaus tarsi giedras žiemos vakaras liūdesio. Juolab kad Kalėdos pasitaikė ne mažiau giedros ir gražios. Kūčių vakarą pasnigo, ir sniego prikrito lygiai tiek, kad padengtų užsilikusius rudeninius stagarus ir purvinas nuotirpas Milkantuose, tačiau ne tiek, kad arkliai klimptų ar keliai taptų neišvažiuojami. Besileidžianti saulė dangų nudažė žibuoklių spalva su rausva pašvaiste vakaruose, kurios fone bolavo Milkantų rūmelis su rūkstančiais keturiais kaminais ir pro langus plūstančia veidrodžių atspindima žvakių šviesa. Viduje šventinio šurmulio pagauti dvigubai greičiau sukosi tarnai, baigiantys paskutinius pasiruošimo darbus. Nukloję raštuota kilimine staltiese padengtą stalą lėkštėmis su baravykais įdarytomis ausytėmis, dubenimis su purpuriniais garuojančiais barščiais, grybiene, polmiskais [35] Polmiskas (lenk. polmisek) — didelė ovalo formos lėkštė. su įdarytu karpiu, apibarstytu šafrano dulkėmis, su keptu lynu, kapotais migdolais ir drebučiais užpilta lydeka, pyragais su kopūstais, pyragėliais su grybais, riešutais ir sūdytomis kanapių sėklomis, žieminiais obuoliais, uogienėmis, džiovintais vaisiais ir cukatomis, tarnai skubėjo persirengti šventadienio drabužiais dar prieš įsižiebiant pirmajai žvaigždei. Laukdamas, kol visi susirinks prie stalo, Jonas Motiejus tik spėjo įsitaisyti krėsle ir priešais ūžiančio židinio liepsną ištiesti nuo senstančio kūno nešiojimo vis labiau vargstančias kojas, vos pripylė po taurę malvazijos [36] Saldaus baltojo vyno. sau ir iš Žarėnų atvykusiam kapelionui, kai iš šunų amsėjimo sutemose, švysčiojančio ūkvedžio deglo ir pasipiktinusio jo balso suprato, kad pirmojo kalėdotojo Milkantai sulaukė jau per Kūčias.