Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Ir kai Jonas Kirdėjus, išvydęs Jono Motiejaus Norvaišos veide atslenkantį mirties šešėlį, kurį neklystamai atpažino, nes apsčiai jo buvo prisižiūrėjęs per savo neilgą, bet pavojingą gyvenimą, atsistojo ir pamanė, kad metas pakviesti Elžbietą, ir kai ji įšlamėjo į miegamąjį ir jis tyliai jai už nugaros užvėrė duris, jam pasirodė, kad išgirdo Joną Motiejų be balso sakant „dabar“ ir ją klausiant nepravėrus lūpų „kaip aš be tavęs išgyvensiu?“, ir buvo tikras, kad girdėjo jį atsakant „išgyvensi, juk aš visada būsiu su tavimi“.

O kai nė ketvirčiui valandos nepraėjus Elžbieta vėl atvėrė duris, ir Uršulė su Jonu Kirdėjumi įėjo į alkovą, kurioje sunertomis rankomis gulėjo velionis Jonas Motiejus Norvaiša, jie nustebo pamatę iš kažin kur atklydusį ant palangės tupintį žvirblį, kuris kažką pačirškėjęs, purptelėjo pro langą tolyn ir, nors skrido su pertrūkiais ir nelabai aukštai, stebėtinai gerai viską matė kaip ant delno: ir tai, kad Norvaišų šeima neteko vieno, bet vietoj jo įgijo kitą, ką ten — netgi du naujus narius, nors to dar niekas ir nežino; ir matė ašaras Uršulės akyse ir tai, kaip ji nusišypsojo pro ašaras, vos Jonas Kirdėjus įsikibo jai už rankos tarsi skęstantysis ir išgelbėtojas vienu metu; ir skrisdamas toliau, į pietus, pro langą matė, kaip Antanas Tarvydas savo senu papratimu įremia šlapimo purslais nutaškytą batą Karolinai į pilvą, kad toji jį nuautų, ir toliau, miško gilumoje, kažkur tankmėje, matė jo sūnų Joną Tarvydą besiginčijantį su sėbrais, galvažudžiais ir dezertyrais, dėl kažkokio nepavykusio apiplėšimo; ir matė Eleną Butkutę Stervo ežero pakrantėje prie savo namelio, sukiužusio kaip ir jos nelaimingas gyvenimas, glėbiais skinančią žaliąsias rūtas savo antpilams; o dar toliau į pietus, prie Vilniaus, matė, kaip medžioklės namelyje Žvėryne Dominykas Mikalojus Radvila, jam ausyse tebeskambant ano vakaro muzikai, dosniai seikėja auksinus Andriui Choleckiui, kuriam ką tik užsakė sukurti baletą pasaulio pabaigos tema; ir įskrisdamas į Vilnių virš Bernardinų vartų matė tarsi širšių lizdą ūžiantį klarisių vienuolyną, kuriame tačiau buvo ir kelios taiką su pačiomis savimi atradusios bitelės, ir jų motinėlė, kurią regėjo prie atverstos knygos aprašančią švenčiausiojo paveikslo stebuklus ir kuri, taip paėmus, nebuvo tokia jau bloga moteris, jei tik ne ta jos puikybė ravėti svetimas sielas, betgi ne kas kita, o ta pati puikybė dėl savo vienuolyno ją vertė aprašyti paveikslo stebuklus knygoje, praturtinti Vilnių dar viena šventybe ir taip įsiamžinti istorijoje; ir matė, kaip į laikiną basųjų karmeličių būstą beldžiasi Radvilos antrasis sekretorius Mykolas Kvinta ieškodamas prieglobsčio kažkokiai moteriai, kuriai veide geltonai blėso mėlynės; ir regėjo mieląjį Joną Delamarsą, kuris, pasisodinęs savo jaunąją žmoną, sidabrine šakute su dramblio kaulo rankena ją pratino skanauti gyvenimą ir atrodė stebėtinai laimingas; o betgi matė nerimo debesį virš universiteto, ir jis tarsi juodas ūkas kilo iš rektoriaus kabineto, kur Andriejus Valavičius tylioje lemiamoje žodžių ir valios dvikovoje galynėjosi su vienu iš jėzuitų, gana jaunu, bet jau vystelėjusiu ir išpurtusio veido; ir matė Marijoną Daugėlą Ambraziejaus bursoje ranka perrašinėjantį žodis po žodžio Bironto darbą, po kurio nė vienu žodžiu tasai jau nebepasirašytų; ir matė daugybę čirškiančių Vilniaus žvirblių, bet matė ir lygiai tiek pat daug prietaringai besinešiojančiųjų veidrodėlius apsisaugoti nuo bazilisko; ir žvirblis skrido sau toliau ir matė, jau kirtęs karalystės sieną, karietas su dvidešimties žmonių palyda, ir vienoje jų sėdėjo Kazimieras Norvaiša greta tokio kito laibo berniukėlio ilgomis blakstienomis ir tokiu pat vienatvės ženklu veide, jaunojo Palubinskio, ir jie jau buvo nebe vieniši, nes sėdėjo sau dviese ir kalbėjosi apie Bazelį ir baziliskus, ir žvirblis tai pamatęs čirptelėjo ir šovė kažkur į viršų, ganėtinai ramus — toks ramus, kiek tik apskritai galima turėti ramybės šiame pasaulyje.

Nedidelio prieangio prie kambario.

Miguelis Serveto (1511–1553), ispanų teologas ir medikas, ginčijęs Švč. Trejybės egzistavimą, 1553 m. išleistame teologijos veikale Christianismi Restitutio aprašo plaučių kraujotakos ir deguonies pasisavinimo procesus. Sudegintas kaip eretikas 1553 m. Ženevoje.

Williamas Harvey (1578–1657) — anglų mokslininkas, 1628 m. veikale Exercitatio Ana-tomica de Motu Cordis et Sanguinis in Animalibus paaiškino ir tyrimais įrodė kraujotakos principą.

Laidotuvių kalbą.

Pasaka (lenk.).

Laidotuvių iškilmės (lot.) — sudėtingi iškilmingi ritualai, lydintys XVII a. bajoriškas laidotuves.

Silva rerum (lot.) — „daiktų miškas“, XVI–XVIII a. bajorų šeimose populiari iš kartos į kartą perduodama „šeimos knyga“, į kurią, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai-patarlės, iškilmių metais sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos.

Mokslas teikia atsakymus, o tikėjimas — stiprybės juos pakelti (vulg. lot.).

Jano Kochanowskio (1530–1584) II treno, skirto mirusiai dukrelei Uršulei, fragmentas: „Argi taip […], dar gyvent pasauly / Nepramokus, turėjo mirt ankstyvą vasarą? / Ir nepasidžiaugus saulės šviesumu / Iškeliavo, vargšė, žvelgti į amžinos nakties kraštus! / Taip ir nepabuvus pasauly, taip jo ir nepamačius! / Ką gi daugiau pažinus — vien tik gimimą ir mirtį? / Vietoje džiaugsmų, kuriuos ilgainiui būtų dovanojus / Tėvams savo, vien tik sunkų liūdesį paliko.“

Ivanas Zolotorenka — kazokų atamanas, pagarsėjęs žiaurumu per 1655 m. Vilniaus antpuolį.

Budynėse prie mirusiojo.

Nuo gwahem (lenk.) — per prievartą.

Smulkučių kirmėlaičių.

Kuriam nors iš bažnyčios altorių tikinčiojo užsakomos mišios, kurios turi būti laikomos tam tikrais laiko tarpais priklausomai nuo tam tikslui paaukotų lėšų kiekio.

Alembicus (lot.) — specialus distiliavimo indas, plačiai naudotas XVII–XVIII a. dvaruose farmacijos tikslais.

Galionų, juostų ir galanterijos pirklius.

Gobelenų ir kilimų pirklius.

13 Veidrodžių ir lempų pirklius.

Tinko apdailų.

Puošnių architektūrinių karnizų tipas

Vidutinės kokybės šilko audinys, naudotas ir drabužiams, ir interjero apdailai.

Venecijietiško reljefinio aksomo rūšis (it. alto basso ).

Armoire (pranc.) — prancūziškos spintos tipas.

Lavono ( vulg. lot.).

Ebenistas (pranc. ebenistė) — XVII a. baldininkas, gaminantis prabangius baldus, ypač tam tikro tipo spinteles, gausiai dekoruotas skirtingo medžio, brangiųjų metalų ir kt. medžiagų inkrustacijomis.