Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

O tada motinėlė Konstancija Sokolinskaitė tepasakė aštuonis žodžius „ar ponas Birontas dabar pat ją norės pasiimti?“, ir jis tik linktelėjo galva, nes visi žodžiai buvo užstrigę kažkur išdžiūvusios burnos galugerklyje, ir tik žiūrėjo, kaip ji dėjo tą popieriaus lapą į stalčių, užrakino jį dukart pasukdama raktą, ėmė varpelį, juo skambino, liepė atvesti panelę Norvaišaitę ir siūlė jam palaukti šventoriuje, bet jis nesutiko, pasakė palauksiąs čia, nes nė velnio nepasitikėjo ta motinėle, ir neprireikė nė ketvirčio valandos, ir Uršulė Norvaišaitė atėjo, ji vilkėjo nebe abitu, o andainykšte paprasta probantės suknele, tik jau be nuometo ir šydo, ataugančius plaukus paskubom susukusi į sprūstantį kuodelį, ir turėjo nedidelį ryšulį po pažastim, ir įėjusi į motinėlės kabinetą tą ryšulėlį padėjo ant stalo, ir, netarusi nė žodžio, žaibuojančiomis akimis priėjo prie Jono Kirdėjaus Bironto ir užsimojusi žiebė jam tokį tvilkinantį antausį, kad tas net atšlijo, o tada pasakė „kur tu taip ilgai buvai, ar nežinai, kiek prisikentėjau?“, ir jis ją paėmė gana šiurkščiai už žasto, nes buvo mirtinai įsiutęs, ir išsivedė pro duris, motinėlei juokiantis ir palydint juos žodžiais: „Pratinkis prie savo laimės, Uršule, žiūrėk tik, kad neatbėgtum atgal verkdama, bet kurgi, neleis tavo puikybė, verčiau nugyvensi gyvenimą nelaiminga.“

Ir kai jie išėjo pro vartus ir vartai pagaliau užsitrenkė jiems už nugaros, jis supykęs atsisuko ir pasakė jai, kad ji turinti pažadėti, jog tokie pokštai — paskutinis kartas, nes jei ji taip jau norinti žinoti, jie laukę laiško iš Milkantų, tada jis laidojęs savo globėją, tada laidojęs savo trejų metų darbą akademijoje, o tada traukęs ją iš vienuolyno, ir geriau jai nežinoti, kiek dėl jos paaukojęs, ir kad ji turinti pažadėti, jog niekada gyvenime neguls su juo į lovą supykusi, nes jis mirtinai negali pakęsti įniršusių moterų, tegul atsimena tai visiems laikams arba eina dabar tuoj pat pas Kazimierą, o jį palieka ramybėj, visiems laikams. Ir ji taip pat supykusi atrėžė, kad jis apskritai ją matys kaip savo ausis, jeigu dar kada nors, nors vieną vienintelį kartelį, drįs jai prikišti, kiek dėl jos paaukojęs, nes ji tikėjosi, kad jis padarė tai pats ir dėl savęs, ir puiku, jeigu jis nenori — nereikia, ir jie taip susibarė, kad aidėjo visa Šventojo Mykolo Arkangelo gatvė, ir tik staigus griausmas ir pasipylę didžiuliai lietaus lašai juos truputėlį atvėsino, ir tada jis paklausė, kurgi ji eis — į Delamarso namus ar su juo, ir ji apsisukusi, išdidi ir vis dar įniršusi žengė link Pilies gatvės, bet nespėjo nueiti ir dešimties žingsnių, kai jis pasivijęs ją tvirtai čiupo už rankos ir nusivedė su savim, ir jis matė, kad jai palengvėjo, ir kai jie bėgo aukštyn trumpiausiu keliu, stačiatikių skersgatviais, nuo baisios gegužės liūties dengdamiesi Bironto apsiaustu, nė vienas jau nebepyko, tik Jonas Kirdėjus dar pagalvojo, kad laimėti meilę — vienas dalykas, bet išmokti su ja gyventi — visai kas kita, bet jis tikėjo, kad jam pavyks, nes jam nieko daugiau nebeliko, kaip tik karštai tuo tikėti, nes visi sveiko proto argumentai tam prieštaravo.

Dar tos pačios dienos vakare Birontas nusiuntė savo tarną su laišku Kazimierui, kad viskas pasisekė, ji pas jį, ir tegul geriau neklausia, kaip jam pavyko, jis tepasakysiąs, kad kartais skaitmenys iškalbingesni už visus žodžius kartu sudėjus, bet Uršulė to niekada neturinti sužinoti, ir jis prašąs tik vieno — leisti jam pačiam pasakyti apie Joną Motiejų, vos tik ji bus pasiruošusi tai išgirsti, nes norįs pabūti su ja, netemdoma liūdesio, dar kelias dienas. Ir jie tas kelias dienas, kurias kaip iš kibiro pylė gatves užtvindęs lietus su perkūnija, tad apie jokias keliones apskritai negalėjo būti nė kalbos, neišėjo iš jo buto Stiklių gatvėje, ką ten buto — nė neišėjo iš jo miegamojo, tiesą sakant — ir iš alkovos, ir tik paskui, kiek aprimus liūčiai ir atėjus Kazimierui, jie abu jai pasakė apie mirštantį tėvą, ir Jonas Kirdėjus pritarė, kad reikia važiuoti atsisveikinti, juolab kad jis norįs pats asmeniškai gauti jo palaiminimą, o tai nebus lengva, nes Jonas Motiejus ne itin jį mėgstąs, tą jis žino, ir susituokti gal vertėtų visgi dabar, nes kaip jau ir viskas defacto, vis tiek. Ir čia Kazimieras juos pritrenkė, pasakęs, kad pabus jiems liudininku, bet į Milkantus nevažiuos, nes už dviejų dienų išvykstąs kartu su jaunuoju kunigaikščiu Palubinskiu, Dominyko Mikalojaus Radvilos sūnėnu iš žmonos pusės, tasai padėjęs susitarti, — per Varšuvą, Vroclavą, toliau per vokiečių žemes, aplenkdami kariaujančius kraštus, ir kunigaikštis toliau keliaus į Boloniją, o jis, Kazimieras, nusuks į Bazelio miestą, nes tenykštis universitetas, nors ir protestantiškas, užtat garsėja civilinės teisės žinovais, o čia mokslo metai baigiasi, ir viską, ką galėjęs išmokti, jis jau išmoko, ir, deja, jis nebeturįs kantrybės laukti, kol Skovydas pririnks naujų profesorių, esant dabartinėms aplinkybėms, tatai būtų laiko švaistymas, o jis daug laiko neturįs, jie turį tai suprasti, ir jis manąs grįžti kuo greičiau, vėliausiai — po kokių dvejų metų, ne vėliau; tėvas turbūt tai supras, bet Jonas Kirdėjus turįs pabandyti tai paaiškinti motinai, kad Kazimieras darąs tai nelengva širdimi, bet viską — dėl jų ateities, ir Uršulė turėsianti atsisveikinti už juos abu, ir ji kūkčiodama linktelėjo galva. „Ar tau nereikia pinigų?“ — dar paklausė Jonas Kirdėjus, ir Kazimieras atsakęs, kad to, ką išlošęs, turėtų užtekti kelionei ir visiems metams pernelyg netaupant, vėliau gal pavyks susirasti kokią mokytojo vietą, bet jei pristigsiąs — parašysiąs, bet dėl jo nereikėtų rūpintis, jis pasirūpins savimi pats.

Kazimieras savo žodį ištesėjo kitą dieną, kai liudijo tuokiantis Jonui Kirdėjui ir Uršulei: pusiau slapta, nes nebuvo laiko nei užsakams, nei iškilmėms, ir Uršulė griežtai atsisakė eiti į bet kurio vienuolyno bažnyčią, kad jos koja daugiau neperžengtų jokio vienuolyno slenksčio, todėl apvesdinti juos teko andainykščiam mirą iš po skverno pardavinėjusiam Katedros kanauninkui, senam Bironto pažįstamui, ir jis juos labai tyliai sutuokė vis dar neatstatytoje šventojo Kazimiero koplyčioje, tarp griuvėsių, Salvadoro [151] Johanas Vincentas Salvadoras — austrų architektas, vadovavęs 1666 m. pradėtai Šv. Kazimiero koplyčios rekonstrukcijai. apraizgytų pastolių ir gausybės kibirų, į kuriuos aidžiai pro kiauro kupolo aukštybes tiško rimstančio lietaus lašai, nuo sienų gabalais luposi ir tyliai biro tinkas nuo maskvėnų suniokotų Peterio Dankertso freskų, į kurias giliai susimąstęs žiūrėjo sėdėdamas ceremonijoje jo buvęs bičiulis Jonas Delamarsas, mat tai jo naujajai sužadėtinei teko liudyti kartu su Kazimieru, kadangi susigriebus gana gėdingai paaiškėjo, kad nei jaunasis, nei jaunosios brolis Vilniuje neturi nė vienos moteriškosios lyties pažįstamos, neminint busimosios Delamarsienės, kuri nebūtų paleistuvė ar su kuria Jonas Kirdėjus nebūtų turėjęs nuodėmingų ryšių, o visos nuotakos pažįstamos moterys buvo už vienuolyno mūrų; taigi atsakinga liudininkės pareiga teko Delamarso išrinktajai, kuri buvo visai maloni moteriškė, nors Uršulės akyse ji dar neseniai buvo tarsi Cecilijos graudžios lemties antkapis. Bet Uršulė dabar jau nieko nebežinojo ir nieko nebesuprato, ir buvo atsargi ką nors smerkdama, nes ir savo vestuvių dienos niekada neįsivaizdavo, o jei ir įsivaizdavo, tai tikrai ne taip: tikrai ne griuvėsiuose, ne vėlų vakarą ir ne tarp kibirų su lašančiu vandeniu, o vis tiek jautėsi stebėtinai laiminga ir rami, nors šalia nebuvo nei motinos, nei tėvo, kuris gulėjo mirties patale, nors žengdama prie altoriaus užkliuvusi už pastolių gerokai įsiplėšė savo raudonosios įvilktuvių suknelės palanką, nes tai ją išsinešė ryšulyje išeidama iš vienuolyno, ir kai tai nutiko, ir Delamarsas, ir Gedeonas, kuris čia irgi buvo su kitais draugeliais, pradėjo truputėlį šnibždėtis dėl tokio blogo ženklo, juolab kad ir suknelė buvo vilkima nebe pirmą kartą, ką sunerimęs paliudijo ir Andrius. Bet Uršulei ir Jonui Kirdėjui viskas buvo nė motais — nei kad žvakės buvo tik kelios, nei kad vietoj vargonų grojo tik kapsintis vanduo, nei kad nebuvo jokių gėlių, išskyrus paskubom nurėkštą šlapių jazminų šakelę Uršulės rankose, užtat žvakių šviesoje blausiai blizgėjo sugrąžintas šventojo Kazimiero sidabrinis karstas ir jo statula su tokiomis neįtikėtinai ilgomis rankomis, tarsi jis norėtų apkabinti visą pasaulį, ir ore tvyrojo svaiginamai saldus miros kvapas, ir Jonui Kirdėjui nerūpėjo nei pastoliai, nei kapsėjimas, nes pagaliau jautėsi taip, tarsi jį su pergale prieš viso pasaulio kazokus sveikintų ir šlovintų viso pasaulio vargonai.