Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Ir jis sulaukė, kai jie atvažiavo ir dabar pasikeisdami jį slaugė, ir sėdėjo, ir pasakojo kažin ką, kalbėjo apie viską, išskyrus mirtį, ir dabar prie jo buvo Uršulė, visai kitokia, nei jis paminė, stebėtinai suaugusi ir išgražėjusi, ir pasidėjusi siuvinį ant rankų pasakojo jam, o veikiau balsu sau mąstė apie vienuolyną ir kaip vienuolės norėjo su šaknimis išrauti jai visą puikybę, ir kaip ji daug apie tai galvojusi, ir, kas keisčiausia, nepaisant visų skriaudų, ji vis dėlto esanti dėkinga motinėlei, nes toji geriau padėjusi pažinti jai pačią save, ir vis dėlto, ji, gink Dieve, negalinti sakyti, kad gyvenimas vienuolyne — blogas dalykas, nesgi daugybei kitų jis padėjo atrasti sielos ramybę, tik štai bėda, kad ne jai. Betgi dėl tos kovos su puikybės nuodėme ji vis tiek nesanti tikra, nes vienas dalykas yra nuolankumas Dievui, o kitas — jo vardu prisidengusiems žmonėms, ir jai regis, kad tai tiesiog viena didžiulė veidmainystė, nes taip pagalvojus tai labiausiai puikybės nuodėmė juk buvo apsėdusi pačią motinėlę, įtikėjusią, kad turinti galią ir teisę be gailesčio skabyti ir tiesinti seserų sielas ir spręsti už jas, kas joms geriausia, kaip kad nusprendė už vargšę Ceciliją, tarsi būtų buvusi pats Ponas Dievas, tai negi tai — ne pati nuožmiausia ir pavojingiausia puikybė? „Nesu tikra, ar puikybė apskritai įveikiama, gal kartais šiek tiek jos — geras dalykas?“ — balsu mąstė Uršulė, ir Jonas Motiejus mintyse, deja, turėjo sutikti, kad puikybė kartais būna geras dalykas — lygiai kaip ir nuolankumas, nelygu kur link ir į ką juos nukreipsi. Ir Uršulė tęsė, kad esanti įsibaiminusi šiek tiek ir vis prisimenanti tas užpraeitas Kalėdas ir to bepročio pranašystę, kaip jis ten sakė — kad netapsianti vienuole, kad tėvą motiną išduosianti dėl kažkokio šėtono ar dėl juodo kuilio, ir, nagi, tegul tėvas atspėja, kas Birontų Denhofo herbe — ogi juodo šerno galva, tą ji tik dabar pastebėjusi, bekeliaudama su juo į Milkantus, ir apskritai tarsi viskas būtų buvę nelemties ženklais paženklinta — ir lijo per jų vestuves, tarsi dangus raudojęs būtų, ir suknelę ji susiplėšiusi, ir keliaujant juos miegančius karietoje buvo užpuolę kažkokie galvažudžiai, laimei, nieko neatėmė ir gerklės neperrėžė, nes vežikas sakęs, kad tyliai sustabdę iš netyčių, bet paskui taip pat tyliai kažko apsigalvoję atsitraukė nė jiems neprabudus, betgi vis tiek kažkokia pavojinga nelemtis, ir jai baisu pagalvoti, kas jų laukia po tokių nelaimingų ženklų — ar gyvenimas, ar tik virtinė prakeiktų nesėkmių. „Net negalvok taip, nes atsisakysiu tavęs; Norvaišos taip negalvoja, palik tokias mintis tamsioms mužikėms“— nebyliai, nes tik mintyse, dukrai pagrūmojo nejudantis Jonas Motiejus, nors pats visą gyvenimą prietaringai baiminosi kiekvieno Norvaišų silvos įrašo pasekmių, tarsi užburtu būdu kiekvieną kartą jo plunksnai palietus popierių jis būtų pranašavęs savo šeimos likimą. „Nėra jokių pikta lemiančių ženklų, yra tik tamsus galvojimas apie juos, kuris — tarsi rūsio tamsoje gyvenantis baziliskas; išvilk jį į šviesą ir pamatysi, kad jis tėra mažas glitus nelaimingas padarėlis, visų nekenčiamas ir nekenčiantis pats savęs, ir grėsmingas tik tada, kai bijai jam pažvelgti į akis, nes jo vardas — savęs paties baimė ir nešvari sąžinė“— pamanė jis gulėdamas apklostytas lovoje, kurios nė antklodės nejautė, bet užtat jo mintys buvo lengvos lyg pūkas, ir Uršulė, tarsi jį išgirdusi, lyg niekur nieko jam atsakė: „Bet keisčiausia, kad, nepaisant tų visų nelemtų ženklų, man regis, viskas taip ir turi būti; ir jaučiuos begėdiškai laiminga, nors kartais mane ir pagauna didžiulė baimė ir kartais baisu, kad jo visiškai nepažįstu, nors, kita vertus, kartais jaučiuosi, tarsi būčiau jį pažinojusi visą gyvenimą.“ — „Na, jam pažinti turėsi visą gyvenimą“, — mintyse jai atsakė tėvas. — „Kaip manai, ar išmintingai pasielgiau?“ — teiravosi tėvo Uršulė. — „Tikrai ne, — mintyse nusišypsojo Jonas Motiejus, — betgi priešingu atveju būtumei gailėjusis visą gyvenimą, tad gal visgi vertėjo?“ — „Kaip manai, ar mes būsim laimingi?“ Ir Jonas Motiejus jai taip pat mintyse atsakė: „Viešpatie, šitai ir aš norėčiau žinoti labiau už viską.“ — „Ar tu dėl mūsų motinos irgi esi kada nors prikrėtęs kvailysčių?“ — užsisvajojusiai dar paklausė ji. — „Patikėk. Tau net geriau nežinoti“, — mintyse pro ašaras sukikeno Jonas Motiejus, bet tuoj pat truputėlį pyktelėjo, nes jo mažąją Uršulę prie patalo pakeitė tas įsiveržėlis Birontas, kurį dabar turėjo vadinti žentu, ir visas miegamasis ūmai priplūdo to miros kvapo, kuris, tiesą sakant, stebėtinai maloniai ir raminamai veikė, o Jonas Kirdėjus sėdėjo, sūpuodamasis kėdėje tarsi teisėtas Milkantų šeimininkas, ir sėdėjo taip ilgai, kol susimąstęs pratarė: keista, ir koks sutapimas, kaip baigiasi Jono Motiejaus gyvenimas — o jo, Bironto, gyvenimas kaip tik taip ir prasidėjo — gulint paralyžiuotam lovoje, ir, jei tikėsime, pasakojimais, jis taip vaikystėje pragulėjo beveik pusę metų. „Daug tu ten žinai, gal manasis gyvenimas irgi tik prasideda“, — mintyse pyktelėjo Jonas Motiejus ir nustebo, kai Jonas Kirdėjus balsu tarė: „Nors, — ką gali žinoti, — gal jums irgi viskas tik prasideda?“, o dar patylėjęs mąsliai taip pat balsu pridūrė, ir pridūrė vienu metu su Jonu Motiejumi, tą patį sau ištarusiu mintyse: „Hm, vargu, ne, — turbūt vis dėlto ne.“ Ir jis taip sėdėjo ganėtinai ilgai, vėl supdamasis ir tylėdamas, kol pagaliau, pats sau liūdnai nusišypsojęs, tarė: „Žinau, kad mane nelabai pakenčiat, nes manęs nepažįstat, betgi graudžiausia, kad jei geriau pažinotumėt — dar labiau nekęstumėt, nes, nieko nepadarysi, esu daugeliui sutrumpinęs gyvenimą — vieniems netyčia, kitiems truputėlį ir tyčia.“ Ir Jonas Kirdėjus Jonui Motiejui, tarsi nebyliam nuodėmklausiui, kuris turėjo dargi ir tą privalumą, kad negalėjo nei pabėgti iš klausykla virtusios alkovos, nei ekskomunikuoti, nes buvo paralyžiuotas ir bežadis, pradėjo pasakoti tokius dalykus, kurių niekada niekam nebuvo pasakojęs, kalbėti apie tai, apie ką niekada su niekuo nebuvo kalbėjęs, ir antrąkart jautėsi tarsi anuomet, kai turėjo prasižioti ir prabilti, idant nebūtų paskelbtas incapabilis visam gyvenimui, tik skirtumas buvo tas, kad anąkart begėdiškai melavo, o šįkart — pasakojo gryniausią tiesą apie save ir apie savo, švelniai tariant, abejotinos garbės gyvenimą, ir pasakojo, nes norėjo gauti atleidimą iš Uršulės tėvo, nes jam dingojosi, kad be jo, kaip anuomet be Birontų signeto, jis visam gyvenimui liks neveiksnus. „Blogiausia, kad mane nuolatos apninka abejonės, tiek jau esu prisižiūrėjęs, kad viskuo abejoju; kartais netgi abejoju, kad gal Uršulė niekada manęs nepamils, kaip aš ją myliu, gal jos meilė išgaruos, juk ji tokia nenuspėjama, o aš taip nevertas jokios meilės; nors štai tada, kai rašiau tuos skaičius lape, nė truputėlio neabejojau“, — baigęs šyptelėjo jis, ir Jonas Motiejus, jei būtų galėjęs, būtų paplojęs jam per petį ir pasakęs, kad abejoti sveika, neabejoja vien tik kvailiai, betgi kartais būtina vien aklai tikėti. Tačiau, užuot tai pasakęs, jis įsmeigė primygtinį žvilgsnį į Joną Kirdėjų ir taip pat primygtinai nusuko jį į priešingą sieną, tarsi kažką norėdamas pasakyti. Ir tasai stebėtinai mikliai jį suprato, mat buvo gana supratingas, ir irgi pažvelgė ten, kur kabėjo ne itin grabiai kažkokio flamando nutapytas ganėtinai nepadorus paveikslas iš pagoniškos romėnų istorijos, kuriame visas paišinas Marsas laikė suėmęs už spenelio rubuilę Venerą, ir Jonas Motiejus užsimerkė, nes tik taip galėjo patvirtinti, ir kai tasai dar perklausė, ar turįs galvoje paveikslą, vėl užsimerkė, ir tada Jonas Kirdėjus supratęs jį paėmė už rėmo ir nenustebo kitoje pusėje aptikęs kažin ką esant, ir, užkišęs ranką, ištraukė nedidelę, vos dviejų plaštakų dydžio, sidabrinę dėželę, ir vėl mirktelėjimu gavęs leidimą, ją atidarė, ir terado joje pluoštelį sulankstytų popierių ir auksinį laikrodį, stebėtinai tokį pat, kaip kad turėjo jo garbusis profesorius Liauksminas, ir ant jo dangtelio buvo išgraviruota lotyniškai Silentium est aureum [156] Tylėjimas - auksas (lot.). , ir Jonas Kirdėjus, perskaitęs tą sentenciją, pasakė Jonui Motiejui „na, aš tuo nesu tikras, manau, kad ne visada“, ir uošvis jam mintyse atsakė, kad jis irgi anaiptol nėra tuo tikras. Ir Jonas Kirdėjus trumpai pasakojo jam apie savo retorikos darbą, kuris, tik padėjus paskutinį tašką, atrodė neeilinės svarbos, betgi prabėgo kiek — mažiau nei mėnuo — ir viskas taip apsivertę aukštyn kojom, kad dabar jis abejoja, ar pasirašytų nors po vienu to opuso žodžiu, bet ir nedrįstų teigti, kad tylėjimas — auksas. „Ir, be to, kas tas auksas — negi tai didžiausia vertybė gyvenime, ir negi pasaulyje nėra nieko vertesnio?“ — suabejojo Jonas Kirdėjus ir Jonas Motiejus mintyse jam visiškai pritardamas sukikeno, betgi jis jau susidomėjęs vertė sulankstytus popieriaus lapus ir, priėjęs prie paskutinio, net šūktelėjo iš netikėtumo ir vos jo neišmetė iš rankų, nors ten nebuvo nieko daugiau, tiktai į stulpelius surašytos tūkstantis šimtas trisdešimt keturios pavardės ir prie jų skaičiai ar vos kelių žodžių pastabos, ir prie kai kurių pavardžių skaičių nebuvo, o prie kai kurių — jie buvo didžiuliai, ir buvo tam sąraše visi, kas ką nors reiškė kunigaikštystėje, pasauliečiai ir dvasininkai, vyskupai ir jėzuitai, ir iš to sąrašo buvo matyti, kurio parašas kiek kainavo, o kuris — nepaperkamas, ir kurie iš jų išdavikai, vėliau išsigynę savo balso, ir Jono Kirdėjaus širdį sugniaužė švelnus liūdesys ir jis tepasakė, kad kaip gaila, jog jau per vėlu, jog dar prieš septynerius aštuonerius metus, iki paliaubų, paskelbtas jis galbūt būtų nugriaudėjęs kaip perkūno trenksmas ir viską pakeitęs, ir Jonui Motiejui taip pat pasidarė neapsakomai liūdna, nes apie tai jis galvojo nuo pat Onos Magdalenos mirties, ir tatai buvo priežastis, dėl kurios jis įprato kasdien nors kartą pažvelgti savo baziliskui į akis. „Betgi aš jų negalėjau palikti ir apleisti, jiems čia manęs reikėjo labiau, ir aš kasdien klausiau,pats savęs, ar teisingai pasirinkau, o tai, kad tie kiti trys irgi niekada nematė reikalo jo ištraukti, deja, čia nėra joks pasiteisinimas“, — Jonas Motiejus mintyse kalbėjo Jonui Kirdėjui, ir tasai, tarsi būtų jį išgirdęs, atsakė: „Turbūt žinau, ką tai reiškia, pripažinti sau pačiam — tarsi pažvelgti į akis baziliskui“, — ir lovoje gulintis Jonas Motiejus jį be garso paguodė, kad atlaikiusiems jo žvilgsnį beveik niekas nebaisu, juk ką tik galėjęs įsitikinti tuo pats, ir jei būtų galėjęs, būtų jam nusišypsojęs: „Aš ką tik pabuvau tavo bazilisku.“ Bet tik pagalvojo: „Jeigu tu galėtum, būtų gerai, kad pakviestum Elžbietą, gaila, kad taip trumpai pabendravom, mielai dar su tavim pasišnekėčiau, būkit laimingi.“