Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Birontas buvo reikalingas universitete, kur jo susirinkę laukė profesoriai ir oponentai, prie ilgo stalo, su iškilmių togomis, nes tądien, 1667 Viešpaties metų gegužės tryliktąją, penktadienio vidurdienį, filosofijos bakalauras Jonas Kirdėjus Birontas turėjo ginti savo didžiai įdomų licenciato darbą iš retorikos meno srities, nagrinėjantį ne žodinės, bet gesto ir garso retorikos poveikį klausytojui ir žengiantį dar vieną žingsnį toliau nei anglai Pranciškus Beikonas ar Tomas Hobsas, reikalavę atsisakyti tuščių puošmenų ir hiperbolių ir retorikoje susitelkti į esmės svorį, temos vertę, argumentų grynumą, išmonės gyvybę ir sprendimo gelmę, nesgi Birontas savo tezėse teigė, kad netgi žodžius palydintys tinkamai parinkti judesiai ir balso skambesys gali turėti lemiamos reikšmės įtikinėjimo galiai telkiantis retorikos meną, ir tai skambėjo taip beprotiškai, kad profesorius Zigmuntas Liauksminas, kolegų manymu, smarkiai rizikavo imdamasis vadovauti tokiam darbui, o bet kadangi buvo didelis muzikos žinovas ir išmanytojas, įtikėjo Bironto beprotiška mintim, nes puikiai žinojo ir išmanė kerinčią, žmones užburiančią muzikos galią, ir, taip giliau pamąsčius, jaunasis Birontas nebuvo toks beprotis, kaip kad galėjo pasirodyti, ir darbą jis Liauksmino patariamas parašė neeilinį, nes su pateiktais įtikinamais pavyzdžiais ir nepamainomą būsimoms valstybės vyrų, pamokslininkų, visų viešų kalbėtojų studijoms, ir dabar Liauksminas ne juokais niršo, krenkšdamas ir jaudindamasis, ir vis išsitraukdamas savo auksinį laikrodį, nes Birontas vėlavo ketvirtį valandos, pusvalandį, valandą; ir buvo pasiųsta jo ieškoti į Stiklių gatvę, tačiau jo niekur nebuvo: jis paprasčiausiai neatėjo ir nepasirodė.

Nes Jonas Kirdėjus Birontas tą dvigubai bloga lemiančią dieną, nes tryliktąją, Judo skaičiaus, ir penktadienį, Viešpaties nukryžiavimo dieną, trys dienos po sudužusio veidrodžio, tą dieną, kada jam buvo paskirta jo kelerių metų uolaus darbo gynimo ceremonija; taigi, tos dienos vidurdienį sėdėjo priešais klarisių vienuolyno motinėlę Konstanciją Sokolinskaitę, nes tik tą dieną ir tą laiką, puikiai žinodama iš kapeliono apie jo įsipareigojimą universitete, visiškai sąmoningai ir visiškai tyčia ji galėjo pasiūlyti ponui Jonui Kirdėjui Bizrontui, įkyriai jau kelias dienas per savo tarną ją atakuojančiam laiškais su pridėtais Kazimiero Norvaišos įgaliojimais ir protestacij omis dėl susitikimo būtinybės, ir ji buvo tikra, koks čia reikalas; ir “buvo tikra sutvarkysianti tą įsimylėjusį įkyruolį kaip šiltą vilną, jeigu jis apskritai pasirodys. Betgi jis pasirodė, vadinasi, nenuėjo į savo sumauto opuso iškilmes, ir dabar sėdėjo čia, priešais ją, visas nesavas ir išblyškęs, išsikvepinęs, tik pamanykit, brangiausia mira, ir žiūrėjo tiesiai į ją įsmeigęs akis ir nieko nesakydamas, ir ji pa sakė jo klausanti, ir jis nieko neatsakė, tik ranka jai davė ženklą ne skubėti, tuo ją truputėlį sutrikdydamas.

Iš tiesų Jonas Kirdėjus Birontas niekada gyvenime nebuvo jautęs tokios baimės kaip kad dabar, sėdėdamas prieš tą tuktelėjusią moterį vienuolės abitu, raudono veido ir pašaipių nieko gera nelemiančių akių: jis taip nebijojo nė tada, kai buvo užstumtas spintoje, nė tada, kai buvo susidūręs vienas prieš visą valkatų gaują kažkada griuvėsiuose, nė tada, kai plakančia širdim paryčiais įsivogė į vienuolyną, ir tokios stingdančios baimės nejautė nė tada, kai pirmą kartą po ilgos tylos turėjo praverti burną ir rasti žodžius, kad jo nepaskelbtų teisiškai neveiksniu ligoniu visam gyvenimui. Ir dabar jis turėjo rasti žodžius, tokius tikslius, kaip strėlė taiklius žodžius, ku rie pramuštų motinėlės geležinį širdies šarvą, nes jis buvo tikras, ten turi būti mažytis plyšelis, kiekvienas jį turi, tik reikia pataikyti tiesiai į jį, ir iš pat pirmo karto, nes antrojo bandymo jam niekada nebus duota. Ir jam, retorikos meno žinovui, tai turėjo būti lengvas reikalas, juk šitiek žmonių buvo suvystęs žodžiais, netgi žinojo, kokius mostus, kokius judesius galima padaryti, kad žmogus nė pats to nejausdamas būtų įtikintas, ir kaip virpinti balsą, ir kaip žiūrėti į akis, kad tasai būtų užburtas; juk, nepaisant savo jauno amžiaus, buvo senas žmogiškųjų sielų žinovas ir jų nuskausmintojas, ir jis buvo pasiruošęs mintyse bent dešimt skirtingų įtikinėjimo būdų šiai dienai. Betgi viskas buvo prieš jį, šiandien buvo ne jo diena, kaip kad būdavo dienos Gedeonui, kai nekrinta korta; šiandienos diena buvo pilna blogų ženklų — namie nusidegino ranką, įsikando pats sau į žandą, išbėrė druską per pusryčius ir, nelemčiausia, jau prieš pat išeidamas iš namų, skvernu užkliudė ir numetė vienintelį daiktą, menantį jį tokį, koks buvo iki nelemtojo Tvano — Antano Jeronimo olandiškąją dėželę, ir ji nukritusi skilo į daugybę šukių, ir šios negailestingai sugriovė visą stebuklingojo miško su medžiokliais paslaptį, nes, pasirodė, jos viduje tebuvo veidrodėliai, baltai dažytos pjuvenos ir ant sienelių išpaišyti kreivi, ištęsti, iškrypę jokios prasmės neturintys pavidalai, kurie įgaudavo prasmę tik žvelgiant į juos pro mažą plyšelį. Ir tatai jam pasirodė kaip pranašinga alegorija, ir tada jis suprato, kad šiandien — ne jo diena ir kad viskas veikiausiai pasmerkta iš anksto, ir išmetė iš galvos visas iš anksto parengtas kalbas, protestacijas ir argumentus, nes nutarė, kad telieka vienas būdas — lemiamą akimirką veikti savo nuojautos vedamam, ir dabar jis sėdėjo priešais tą motinėlę, ir ji pasakė „klausau jūsų, ponas Birontai, ir patikėkit, teturiu labai nedaug laiko tam klausymui“, ir jis padarė ranka palukėjimo ženklą, kuris, žinojo, truputėlį ją sutrikdys, ir jis išloš kelias akimirkas ir sugalvos, ką sakyti, bet — o siaube, jo galvoj buvo visiškai tuščia, vien tik skaudanti baimė, nes prieš save jis regėjo moteriškę su visiškai aklina, niekada nieko nemylėjusia širdim, su taip švariai daugelio metų atgailos išvalyta beaistre siela, kad net girdėjai joje švilpiant skersvėjus ir aidint aidą tarsi tuščiame vienuolyno koridoriuje. Ir dabar ji jau nerimo, ir reikėjo kažką daryti, reikėjo kažką vėl skubiai sugalvoti, ir Jonas Kirdėjus paskubom tarsi sijodamas rėčiu kratė visus įmanomus būdus ir ūmai paprašė jos kartu su juo pasimelsti, ir ji nelabai noriai sutiko, bet juk negalėjo jam imti ir pasakyti „ne“, kaip tatai būtų atrodę, ir kartu pradėjo melstis, ir Jonas Kirdėjus be garso judindamas lūpas mintyse iš tikrųjų pradėjo melstis, bet meldėsi labai savotiškai, nes savo amžinam priešui dabar siūlė sandėrį, ir to sandėrio dalis buvo jo siela ir jo gebėjimas tikėti, gebėjimas vėl įtikėti, ir viskas tik tam, kad turėtų tą pasiutusią, nenuspėjamą Uršulę, permainingą novicę, kuri rašė su klaidom ir kuri kol kas niekam dar nesuteikė pernelyg didelės laimės, o vien tik rūpesčių ir galvos skausmo. O tada tarsi atsakas į jo maldas jam atėjo vienui viena išganinga mintis, ir jis nebuvo tikras, kad ji nusileido iš jo melstų aukštybių, nes veikiau truputėlį dvelkė pragaro siera, ir ji mažai ką bendra turėjo su retorikos menu, bet jis tą mintį priėmė kaip ženklą.

Todėl kai jie baigė melstis, jis tepasakė, kad veikia su novicės brolio, kuris mirtinai sergant Jonui Motiejui Norvaišai dabar de f acto yra šeimos galva, įgaliojimu ir veikia su jo palaiminimu kaip busimasis Uršulės Norvaišaitės jaunikis, ir paprašė motinėlę popieriaus lapo ir plunksnos, ir, parašęs ten kelis sakinius, kokius dvidešimt žodžių, ne daugiau, suraitė savo parašą, pats pasiėmė nuo stalo lako lazdelę, ją nuvarvinęs savo žiedu įspaudė Birontų Denhofo ženklą ir tą popieriaus lapą padavė motinėlei, ir žiūrėjo, kaip jos ranka virpteli, ir nieko jai dar nespėjus atsakyti, pridūrė: „Ir dar aš pasirūpinsiu, kad ji nešnekėtų ko nereikia.“