Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Ir todėl Kazimieras parašė laišką į Milkantus, duodamas suprasti, kaip viskas rimta, ir kad reikia nedelsti, o Jonas Kirdėjus skaitė tą laišką ir šiaip, ir anaip, ir bemaž išmokęs atmintinai ir įtikėjęs tuo, kuo pats norėjo tikėti, nutarė, kad visa tai — slaptas ženklas, ir jis nusprendė paryčiais, nes tas paros metas buvo minimas, pasibelsti į furtą, prieš tai pasiėmęs du kapšus pinigų, mažiuką ir didėlesnį, dėl visa pikta, kad paskui nereikėtų krapštytis ir skaičiuoti, jei ką. Ir jis pabeldė į furtą, vos švintant, ir nežinia, kas jam padėjo, ar kad vilkėjo kelioniniais drabužiais, kuriuos dar papurvino, ar kad žvelgė pro skardoje iškaltas skylutes įžūliai tiesiai užsimiegojusiai seseriai furtininkei į klapsinčias akis, tuo savo žvilgsniu, kurį buvo išmokęs prieš veidrodį dar būdamas paauglys, ar kad toji buvo užklupta iš miegų ir netyčių, bet tasai pratiesė mažąjį kapšelį ir pasisakė esąs iš Tarnovo, kaip niekur nieko. Ir toji suabejojo, ir Jonui Kirdėjui Birontui širdis nusirito į kulnus, ir ji paklausė, kas gi jis toks, ko jis nori, ji jo nepažįstanti, ir kodėl dabar ūmai tokiu neįprastu laiku, bet tasai nesutriko, nes buvo tiek įgudęs meluoti, ir vagims, ir nuodėmklausiams, ir didikams, ir profesoriams, ir profesionaliems apgavikams, kad tokias seseris furtininkes pusryčiams valgyti galėjo, ir rimtai, nusvarinęs tuos savo antakius kuo liūdniau, rimtų rimčiausiai atsakė visiškai negalįs sakyti nuo ko, nes pažadėjęs tam žmogui mirties patale, kad išsaugos jo paslaptį, ir paskutinis jojo noras buvęs, kad už jį būtų uždegta žvakė prie stebuklingojo paveikslo ir užpirktos mišios, ir pasimelsta tuo būdu, kaip jis pratęs melstis. Ir sesuo furtininkė baisingai susigraudino ir ėmė žegnotis, ir iškart pratiesė ranką į kapšą, ir sakė, Viešpatie, kaip gaila, juk vos gruodį buvo atvykęs ir pačiame stiprume tebebuvo, kas galėjo pamanyti, na, ir ji neturėtų teisės taip leisti prašalaitį, bet tiek jau to, kad atvykęs atlikti šventos priesaikos mirštančiajam. Ir sužvangėjo sudžeržgė sklendės, ir furtininkė atvėrė vartus, ir įleido Joną Kirdėjų Birontą pro bažnyčios duris, ir neskubėjo išeiti, ir tasai pratiesė antrąjį kapšą, ir vien nuo jo svorio sesuo furtininkė suminkštėjo ir pasakė, kad galintis gedėti kiek tinkamas, kol visi pradės kilti, svarbiausia, kad spėtų išeiti prieš rytines mišias.

Ir Jonas Kirdėjus, ką tik žodžiais palaidojęs kažin kokį nepažįstamąjį, atsidūrė bažnyčioje, kuri buvo visa vaiskiai žydra ryto brėkšmoj, ir jo širdis plakė taip, kad, jam rodės, pažadins vienuolyno motinėlę, profeses, novicės ir visus tarnus, nes tik patekęs vidun suprato, kad nė nenutuokia, ką jam toliau daryti, ir nė minties neturėjo, kur ieškoti Uršulės: už kelių žingsnių? Už kelių uolekčių? Ar gal dar už užrakintų vartų ir sienų? Ir jautėsi kažkieno stebimas, ir ne be pagrindo, todėl atsisėdo į andainykštį suolą, kuriame jau buvo kartą sėdėjęs, tą lemtingą dieną per įvilktuves, tą dieną, kuri gal geriau niekada nebūtų išaušusi dėl jo šventos ramybės, ir vos prisėdęs išgirdo kažką tyliai šnypščiant, pssst… pssst… šaukėsi tas balsas, ir apsidairęs jis pamatė už šoninių grotelių novicės abitą ir buvo beapsidžiaugiąs akimirkos dalį, bet netruko atpažinti, kad ten ne ji, o ta kita; toji, kurią piršo Andriui, ir ji jam pamojo prieiti ir iškart paklausė, ar ponas ne pas Norvaišaitę būsiąs, ir jei taip, tai tuoj pat ją pašauksianti, ir tyliai tyliai, pasieniais tarsi šešėlis, paknopstom kažkur dingo, o po kelių akimirkų vietoj jos atbėgo jo meilė, visa uždususi, išraudusi, nes prieš bėgdama truputėlį pagnaibė savo žandus ir nusismaukė kaptūrą, kad matytųsi jos jau kiek ataugę plaukai ir kad geriau atrodytų, nes visas tas dienas laiko veltui neleido ir tiek prigrasino, tiek prikurstė, primaldavo ir prijaukino Rozaliją, Prancišką ir Teresėlę, kad dabar tos trys buvo tarsi atskiras mažas vienuolynas vienuolyne, vos ne su Uršule vietoj vyresniosios, ir todėl visos buvo perspėtos ir prisaikdintos jai slapta padėti, ir pastatytos budėti dėl visa pikta, ir pagaliau toji diena išaušo, kai pas ją atėjo jos lauktasis lankytojas, ir dabar jie stovėjo vienas priešais kitą, akis į akį, Uršulė Norvaišaitė ir Jonas Kirdėjus Birontas, teskiriami tik retų geležinių vartelių grotų, kurios tebuvo menka kliūtis, palyginti su ūmai juos užplūdusiu nevilties jausmu, nes dabar nei vienas, nei kitas nebežinojo, nei ką sakyti, nei ką daryti; nes juk niekas taip nebaugina nei netikėtas netikėtai išsipildžiusios labai ilgai godotos svajonės veidas, ypač kai supranti, kad jis dar nepažįstamas ir gąsdinamai svetimas.

Ir pirmiau nei iškalbingasis retorikos meno bakalauras ir busimasis licenciatas Jonas Kirdėjus Birontas ryžosi prasižioti, tylėjimą nutraukė Uršulė Norvaišaitė, nes nebegalėjo daugiau ištverti tos nejaukumu nėščios tylos, ir ji pradėjo kalbėti bet ką, berte užbėrė jį žodžiais ir klausimais, ir ne visai tais, kuriuos iš tiesų norėjo sakyti, bet į kuriuos pati atsakinėjo: ar jis Kazimiero draugas? Ji tai supratusi, ji pamena jį iš įvilktuvių, ar jis padės jai iš čia išeiti? Nes ji būtinai turinti išeiti, ar jis nežino, ar Kazimieras parašė tėvams? Nes jos laiškų iš vienuolyno neišleidžia, ir jos pačios nenori išleisti, nes ji sužinojusi paslaptį, dėl kurio visas vienuolynas galįs turėti nemalonumų, ir rimtų, ar jis žinąs, turbūt žinąs, jei pažįsta jos šeimą, tokį Joną Delamarsą, prancūzą fuzorių? Tai va, to fuzoriaus žmona, Cecilija Delamars, pasirodo, buvusi gyva visą tą laiką, tik kiek pasimaišiusi, nes nebeprisiminė, kas esanti, ir mirė tik prieš Kalėdas, ir mirė iš širdgėlos, nes turbūt atpažino Delamarsą per įvilktuves, ir motinėlė jos nenorėjusi išleisti, nes toji buvusi labai gerai vienuolynui dėl prancūzų kalbos, ir šiaip baisus pažeidimas, kad ją priėmė ne viso proto, tebegaliojant santuokos įžadams, ir ji mirė vien dėl to, kad jos nebenorėjo išleisti it iš kalėjimo iki gyvos galvos, kad nebūtų skandalo, ir Uršulė ją atpažinusi iš apgamo, ir motinėlė žino, kad ji atpažino, ir todėl irgi nebenorinti jos išleisti, ir jos gudrios, jos žino visokių būdų, joms gali pavykti marinant badu ar kaip kitaip palaužti jos valią, kad duotų įžadus, ir tada jau bus viskas, betgi ji turinti išeiti iš čia, ir ji išeis vien dėl to, kad Delamarsas sužinotų tiesą, ji jam pasakys.

Ir Jonas Kirdėjus Birontas buvo šimtus kartų svajojęs, ką pasakys Uršulei vos ją pamatęs, ir buvo prigalvojęs tokių retorikos perlų, tokių gražių žodžių, kurių pynės turėjo jai pažadinti meilę, sugundyti ją kaip rojaus obuoliai, apsvaiginti kaip kvepiančios gėlės, kaip geriausias vynas ir prabangiausi smilkalai, bet, užuot tai pasakęs, jis ištarė visai kitus žodžius, nedaug ką bendra su jais pačiais turinčius, o tačiau kuriuos turėjo jai pasakyti: kad vargu ar Delamarsui verta ką sakyti, vargu ar jam verta ką apskritai žinoti dėl jo paties sielos ramybės, nes Kazimieras sakęs, ir tai niekam nebe paslaptis, kad Jonas Delamarsas veda antrą kartą, tokią padorią jauną miestietę iš geros šeimos, juk žmogus dar nesenas, pasiturintis ir, suprantama, nori savo šeimos, o ne amžino gedulo, ir užsakai jau paskelbti, ir ar yra prasmės tai judinti ir kažką sakyti, nes juk nieko nebepakeisi. Ir pats tuoj pat pasigailėjo tai pasakęs, nes juk buvo nekvailas ir matė, kaip Uršulės akys tvinsta ašaromis, ir teisingai spėjo, ko išsigando ir susigraudino jo jaunutė, vos iš vaikystės išbridusi mylimoji, per metus už vienuolyno sienų prisisvajojusi apie amžiną ir neblėstančią, už mirtį stipresnę meilę, kurios iliuziją jis sudaužė į šipulius vos keliais žodžiais, ir buvo teisus, nes Uršulei kaip tik dabar galvoje tarsi meilės laidotuvių varpai ėmė skambėti motinėlės Konstancijos žodžiai apie vyrų nepastovumą ir apie tai, kad jų meilė — skatiko neverta, ką ir kalbėti apie sielos paaukojimą, ir štai prieš ją stovėjo tasai, dėl kurio ji buvo gatava savo sielą parduoti, ir labai ramiai visa tai liudijo. Ir Jonas Kirdėjus suprato, kad metas nebe retorikai, o tiesai, ir suėmė ją už plonų pirštelių, kuriuos ji buvo sunėrusi ant pinučių, ir stipriai surakino savaisiais, kad ji nepabėgtų, kol jo neišklausys, ir pasakė jai paprastai: „Žinok, kad myliu tave be proto, labiau nei patį save, bet negaliu pažadėti, kad taip bus amžinai, nes myliu tave taip, kad negaliu tau šitaip meluoti.“ Bet pasakė galįs prisiekti, jog padarys viską, kad ją iš čia ištrauktų, prisiekiąs, jog ją iš čia ištrauks, nepaisant nieko, ir ves ją ir laikysis santuokos įžado, duoto prieš Dievą; Dievą, kuriuo jis, beje, nė velnio nepasitiki, tą ji irgi turinti apie jį žinoti, ir geriau tegul žinanti anksčiau nei vėliau; ir negalįs prisiekti mylėsiantis ją amžinai, nes per daug gerai pažįstąs netvirtą žmogiškąją prigimtį, bet galįs prisiekti ir duoti savo žodį niekada jos neišduosiantis ir nenuskriausiantis, ir jei kartais nutiktų taip, kad vieną rytą kuris nors jų atsibus ir ūmai pamatys, kad gyvena tarsi su svetimu ir kad meilė kažkur išskridusi pro langą tarsi pabaidytas paukštis, jis duos jai laisvę gyventi taip, kaip jos širdis geis, ir gerbsiąs ją amžinai, nepaisant nieko, ir ji turinti apsispręsti dabar pat, ar jai to pakanka, nes tik tiek galįs jai pažadėti, o daug tai ar mažai, tesprendžia ji pati, dabar pat. Ir Uršulė iš pradžių klausėsi patempusi lūpą, nes juk visai ne to iš jo tikėjosi, tikėjosi protestacijų apie amžiną meilę, betgi jo miros kvapas ir stiprūs pirštai, sugniaužę jos rankas, ir jo veidas su tom velniškom akim, nuo kurių nebuvo galima žvilgsnio atitraukti, ir jo prikimęs balsas, nuo kurio jai šiurpo plaukeliai ant sprando, dabar buvo taip arti, kad jai visai susisuko galvelė ir ji pagalvojo, jog tiek to, tegul ir neamžina ir laikina, vis tiek visa tai skamba geriau už vienuolyną, o paskui — žiūrės, bus matyti, ir ji dar jam bešnekant nė nepajuto, kaip pati jį užtildė bučiniu, nė nesuprato, kas jai į galvą šovė, ir jie tarsi išprotėję, per skaudžias retas vartelių grotas, kurios velniškai trukdė, bučiavo ir lietė vienas kitą, ir Uršulės rankos buvo plonesnės ir geriau pralindo, tad ji tuo ir naudojosi, ir lietė jo kaklą, ir paniro po marškiniais, ir jis bandė pasiekti ją pro grotas, bet jam prasčiau sekėsi, ir lietė jos plaukus iš po nusmaukto kaptūro, ir bučiavo ją taip, kad ji jau nieko nebesuprato, nei kur esanti, nei kaip laikas eina, tik tos prakeiktos grotos labai trukdė, būtų įmaniusi, būtų jas nugraužusi, bet dabar tik vos nesusižeisdama bandė prakišti rankas ir nė pati nepajuto, kaip jis sulaikė jos ranką savo grotų pusėje, o ji pasakė norinti jį pajusti, nes niekada dar nėra lietusi vyro ir kas, jei numirs, taip ir nesužinojusi? Ir jis ūmai pradėjo kimiai juoktis ir pasakė, kad galinti būti rami, jis jau tikrai ją iš čia ištrauks, ir jų laukia daug smagių valandų, tuo tai jis tikras, kaip ir tikras tuo, kad ji jam skirtoji, nes tokios pasiutusios mergos paieškoti reikia, jis pats tuo negalįs patikėti, bet vis dėlto leido jai paliesti savo švelnų karštį, nes dar niekada jokios moters gyvenime taip nebuvo įkaitintas, pagalvoti juk, kur viskas vyko, ir ką išdarinėjo ta patrakusi septyniolikmetė novicė, bet juos nutraukė atlapnojusi uždususi kita vienuolė, tokia storulė, kuri nieko nesuprato, kas ten vyksta, bet persigandusi pasakė, kad tuoj visi sukils ir reikia skubėti, ir beveik jėga atplėšė Uršulę nuo grotų, ir jis ją dar paskutinį kartą spėjo pabučiuoti, ir ji apsigręžė eiti ir nuėjusi keletą žingsnių ūmai apsisukusi grįžo ir visa raudona kaip rožė, išraudusi ne tik nuo glamonių, bet ir nuo ūmai užplūdusios gėdos, ir dar prigludusi prie grotų susizgribo, kad, Viešpatie, nežinanti gi jo vardo, o ką tik jam pasižadėjusi. Jonas Kirdėjus Birontas, Denhofų herbo, atsakė tasai ir nusitraukė savo signetą nuo piršto, ir pasakė jai, kad paimtų kaip ženklą, kad jo ketinimai rimti, kad davęs jai žodį ir kad greitai ją iš čia paimsiąs, ir ji dar spėjo atsakyti, kad negalinti, nes seserys atras tą žiedą, neturinti kur paslėpti, juk šmirinėjančios po rakandus, po siūlą išnarstančios, čia nieko nėra slapto, geriau, jeigu eis kitą kartą, tegul atneša vyno ar skanumynų, ne jai — joms, ir linktelėjo į Rozaliją, kuri dabar ją galutinai nutempė protekiniais gerokai prašvitusiu pasieniu ir bebėgant dar tarstelėjo Uršulei kaip niekur nieko: „O ko jūs grotų neatsidarėt, jos gi ant snarglių tesilaiko, jis gi galėjo nukelti nuo vyrių.“