Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Bet ir iš ten Uršulė puikiausiai matė Pranciškos ir Rozalijos šliūbus, kurie nė truputėlio nieko bendra neturėjo su dangiškų vestuvių nuotaika kaip kad per jos įvilktuves; ne, profesijos ceremonija veikiau priminė laidotuves ir tikrą mirtį. Abi vyresniosios novicės iškilmingai perskaitė lape įrašytus įžadus, ir jų vienodai dudenantys balsai buvo panašūs į testamento skaitymą pas notarą, ir jos pasiaukojo amžinam neturtui, skaistybei ir nuolankumui ir teigė atiduodančios save vien tik Viešpaties meilei ir vienuoliškajai regulai, ir amžinajam gyvenimui, ir kapelionas atsakinėjo Jėzaus ir Pono Dievo vardu ir šventino jų jau tikrus vienuoliškus šydus — juodus, o nebe baltus, ir tada abi gulė kryžiumi ant katafalkų ir ant jų abiejų užtraukė po juodą calūną [148] Juodas uždangalas su baltu kryžiumi, katalikiškų įkapių dalis. , o jų kampuose uždegė po keturias storas grabnyčias ir giedojo laidotuvių giesmes, idant simbolizuotų jas mirus, o tada kapelionas iškilmingai tarė: Surge, ąui dormis, et exsurge a mortuis, et illuminabit te Christus! [149] Atsibusk, miegančioji, ir pakilk iš mirusiųjų, ir teapšviečia tave Kristus! (lot.). Ir jos abi pakilo iš po calūnų ir atsistojo, ir prisikėlė jau kaip nebe šio, nebe žemiškojo, pasaulio gyventojos, o amžinosios Viešpaties sužadėtinės, ir priėmė Viešpaties kūną, ir Uršulė, stebėdama, kaip jos abi praveria lūpas komunijai, pajuto, kad ją krečia pats tikriausias siaubo drebulys, nes pati žinojo tikrai negalėsianti pakelti kelionės per vienuolyno prieangį į dangiškąjį gyvenimą, nes tasai prieangis jai tebus neįveikiama daugiamečio bobiško pragaro amžinybė, kurios vienintelis paįvairinimas tebus peštynės dėl geresnio kąsnio ir apkartęs jaunesnių novicių ujimas.

Todėl kai pasibaigus įžadų ceremonijai ir visoms iškilmingoms kalboms ją ir Teresėlę išvedė į šventorių, kur jos abi nuolankumo ženklan visų susirinkusių maldininkų akivaizdoje turėjo Velykų proga nuplauti kojas pavargėliams ir elgetoms, kiekviena — tris nelaimėlius, ji nė nebejautė klaikaus jų skurdo dvoko, nė nebežiūrėjo į tas mazgojamas elgetų kojas, kurios buvo tikrai baisios — purvinos, kruvinos, suskirdusios, suragėjusios, užsirietusiais geltono grybo suėstais nagais, su votimis ir gintariniais pūliais užgargažėjusiomis opomis, o tik akies krašteliu bandė susirasti kur minioje stovintį Kazimierą ir duoti jam kokį ženklą, bet jo niekur nebesimatė, nors tu ką, ir ji niršo, vos neverkė, nes kaip tik buvo bebaigianti mazgoti savo antrojo pavargėlio kojas, ir jau laikas seko, ir ji vilkino tas akimirkas ir vėlinosi, ir neskubėjo, ir vis dairėsi Kazimiero, kurio nebematė. Ir štai jau artėjo paskutinė pora elgetiškų kojų, ir šitos buvo baisiausiai apskretusios, sakytum, po kokį purvyną, sakus ir mėšlą braidžiojusios, bet pradėjus jas mazgoti pasimatė, kad stebėtinai sveikos, didelės ir taisyklingos, netgi beveik be jokių nuospaudų, ir ji iš to netikėtumo pakėlė akis į viršų ir ne iškart tarp purvo, skarmalų, draiskalų ir kažko panašaus į sustirusį nuo nešvaros gobtuvą atpažino tą apšepusį veidą su didžiule nosimi ir pilkom tarsi plienas akim, kurios dabar vos vos krustelėjo duodamos ženklą jai tylėti ir šiukštu neišsiduoti, bet kurių žvilgsnis buvo lygiai toks pat, kaip ji atminė, kaip anąkart per jos įvilktuves: toks pat kenčiantis ir kankinantis, ir toks pat glamonėjantis kaip kad dabar, ir nuo to saldumo šlapi jos pirštai atsakydami jai pačiai to nė nesuprantant pradėjo glamonėti tą didžiulę pėdą jos rankose.

Jonas Kirdėjus Birontas žinojo, kad teturi labai mažai laiko, ir žinojo, kad pradėjo pavojingą pokštą šitaip persirengdamas, bet kadangi tai buvo taip nesuvokiamai įžūlu, tai ir pavyko, ir nesukėlė įtarimo vienuolėms, kurios iš anksto buvo atrinkusios pavargėlius, tad teliko su vienu valkata, pažįstamu dar iš griuvėsių laikų, apsikeisti skarmalais už kelis auksinus, betgi jis turėjo ją pamatyti ir turėjo kažkaip sužinoti, ką ji mano, ar ji nori išeiti, kaip kad Kazimieras tikino. Ir buvo keista dabar ją matyti iš taip arti, vos per keletą sprindžių nuo savęs, ir kiek kitokią, nei kad atminė nuo ano karto — labiau sulysusią, atšiauresnę, išsikankinusią, šiek tiek sulaukėjusią, tarsi alkaną gatvių katę; bet matė kiekvieną jos odos porą, matė šešėlius, metamus jos sulipusių nuo ašarų blakstienų, ir matė, kaip vos virpa nuo prastai slepiamo pasišlykštėjimo patempta jos apatinė lūpa, ir keistai pagavo save galvojant, kokius nešvankius dalykus su ja norėtų išdarinėti, bet ji pakėlė į jį akis ir, akivaizdu, atpažino, ir neišsidavė, tarsi būtų jo laukusi, tarsi suprantamas dalykas, kad anksčiau ar vėliau jis pas ją turėjo ateiti, pas tą mažą nenaudėlę. Betgi laiko buvo visai nedaug, negalėjo jie čia grožėtis vienas kitu be galo ir valandų valandas kojas mazgoti, ir jis negalėjo čia vystyti didelės retorikos mandagiems prisistatymams ir jos įkalbinėjimams viso vienuolyno ir bažnyčios akyloje akivaizdoje, ir reikėjo rasti, ką jai pasakyti, greitai, kuo greičiau, tuoj pat, dabar; ir sudėti į tuos žodžius viską, visut viską, kad viskas jai būtų aišku, ir ką jai jaučia, ir kad ji juo patikėtų, o ji kaip tyčia dar lietė jo koją ir jis jau jautė, kaip nuo tų prisilietimų visos protingos mintys kartu su krauju palieka galvą ir bėga į kitas kūno vietas, po galais, dar truputis ir jis taip baigs, ir Jonas Kirdėjus Birontas nieko geresnio nesugalvojo, kaip vos girdimai ir gana kvailokai išlementi vos du žodžius: „Esu tavo.“

Ir ji vos nusišypsojo, tarsi linktelėjo, nes nieko negalėjo pasakyti vienuolėms stebint, ir jis taip pat tyliai pridūrė, kad ją iš čia paimsiąs, nepaisant nieko, kad būtų budri ir lauktų, ir nieko daugiau nespėjo, nes priėjo sesuo Barbora ir velykinės labdaros maudynės buvo baigtos, ir ji pakildama tik suėmė abiem delnais jam už rankos tarsi palaimindama, ir sesuo Barbora susirūpinusi paklausė, ką ten tas vargeta šnekėjo, ir Uršulė nė nemirktelėjusi atsakė, kad nabagas prašė už jį pasimelsti, tik tiek, na, bet ir dvokė jisai, Dieve, atleisk, fu, ir sesuo Barbora dar kartą atsigręžė pažiūrėti į tą valkatą, nes pasirodė kažkoks lyg nematytas ir įtartinas, bet tasai jau buvo dingęs minioje, jau už kampo, jau stačiatikių kvartale, gniauždamas saujoje mažutį sušlapusį laiškelį, skystančiu rašalu užrašytą šviesiausiajam ponui Kazimierui Norvaišai į rankas, asmeniškai, jam sumokant įteikus. O ten Uršulė viską buvo išdėjusi, rašė ilgai, pasverdama kiekvieną žodį; rašė taip, kad Kazimieras suprastų, bet prašalaičiui nedaug tebūtų prie ko prikibti, jei tasai laiškas ne tam pakliūtų į rankas, ir ji rašė nežinanti, ar šis laiškas pasieks jos brolį, bet pakeitusi savo apsisprendimą, nelaimei, yra komplikacijų ir jai palikti noviciatą gali būti sunkiau, nei kad galima numanyti, bet tegul tik sako tėvams, tegul tik parašo jiems laišką, kad ją reikia iš ten pasiimti, taip bus geriau, nes įeiti yra lengviau negu išeiti — nesvarbu kokia kaina, nes už viską reikia mokėti savo kainą, ir šiuos paskutinius žodžius ji parašė didesnėm raidėm, ir ji kasdien meldžiasi stebuklingajam paveikslui, kad viskas gerai pavyktų, ir jis labai stebuklingas ir garsėja savo malonėmis, ir yra žmonių, kurie prie jo melstis atvyksta net iš labai labai toli, net iš paties Tarnovo, ir tokiam maldininkui netgi furta atsidaro, ir net paryčiais. Ir Jonas Kirdėjus keistai jautėsi rankoje laikydamas tą savo mylimosios laišką, parašytą velniškai negrabia tarsi girtos vištos rašysena, dargi su dviem kvailom nedovanotinom klaidom, ir pusė to laiško buvo kažkokie nesusiję ir pasimaišę kliedesiai apie šventą paveikslą ir Tarnovo maldininkus, ir jam truputėlį šiurpu buvo dėl to, kad taip visiškai jos nepažįsta, tik iš dviejų pamatymų, iš šykščių brolio pasakojimų ir iš to apykvailio laiško, o vos ne susiruošęs ją išvogti iš vienuolyno ir vesti, ir kas tada? Bet po akimirkos jos ir vėl ilgėjosi, ir ilgėjosi tokios, kokią matė paskutinį kartą — sulysusios ir išvargusios, ir užsimiršusiai glamonėjančios mazgojamą jo koją, ir įžūliai besišypsančios savaime suprantama šypsena, ir tikėjo Kazimieru, kai tas paskaitęs nutarė, kad apie tą paveikslą tai ji bando kažką pasakyti, nes norėjo tuo tikėti labiau už viską, nepaisant nieko.