Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

O jis, joms išnykus, kuo ramiau susitvarkė rūbus ir linkstančiais pakinkliais išėjo iš bažnyčios, tiesiai pro apsimiegojusią furtininkę, kuri dar paklausė, kaip sekėsi melstis už pono sielos ramybę, ir Jonas Kirdėjus Birontas atsakė, kad dar gyvenime taip karštai nebuvo meldęsis, teatleidžia jam Viešpats, ir, kas keisčiausia, šįkart nuoširdžiai širdies gilumoje jautė, kad jam labai praverstų atleidimas už šventvagystę.

Kazimieras rankose laikė motinos laišką, pagaliau, skaičiuojant neįsivaizduojamai lėtai bėgančias dienas, lauktą daugiau nei mėnesį, galiausiai pristatytą ir prieš dvi savaites datuotą Milkantuose, ir jo rankos drebėjo, ir jis tiesiog negalėjo patikėti savo akimis tuo, ką perskaitė, nes dalykiški žodžiai, išmarginti Viešpaties malonės šaukimosi intarpais ir raginimais pasimelsti, gulė į liūdną žinią: tėvą neseniai ištikęs apopleksijos smūgis, jis gulintis mirties patale, ir jo dienos suskaičiuotos, ir ji jau parašiusi į vienuolyną ir gavusi stebėtinai greitą motinėlės atsakymą, teigiantį, kad jų dukra Uršulė Norvaišaitė nerodanti jokių ženklų, kad norėtų nutraukti noviciatą, o tokiais precedentais reikalaujama, kad aiškiai pareikštas tvirtas noras eitų iš pačios novicės, o ne iš jos šeimos, deja. Ir ji, Elžbieta Norvaišienė, negalinti palikti jų tėvo, kurį pati slaugo, o apie tai, kad tasai galėtų būti judinamas ir galėtų keliauti, nėra nė kalbos, todėl ne, ji negalinti atvykti į Vilnių ir išspręsti to nelemto reikalo su vienuolynu, bet meldžiasi už juos ir siunčia savo mylimam sūnui, Milkantų įpėdiniui Kazimierui Norvaišai, visą savo motinišką palaiminimą pasielgti taip, kaip jam atrodys geriausia, ir meldžiasi už Uršulę, kad viskas laimingai susiklostytų, ir karščiausiai meldžiasi, kad jie kokiu nors būdu dar spėtų atsisveikinti su tėvu, kurio ji negalinti apleisti tokioje nelaimėje, prirakinto prie patalo, nes tai mažiausia, ką galinti padaryti dėl jų gerojo tėvo ir — tepadeda jiems visiems Dievas. Ir dar labiau žeidė neparašytos motinos mintys, kurios nematomai badėsi tarp eilučių, ir tos mintys buvo, Kazimieras tai jauste jautė, žiaurios, bet teisingos: norėjot laisvės, norėjot į vienuolynus ir universitetus, prašom, atėjo metas dorotis su savo pasirinkimais, jūsų motina turi atiduoti savo skolą tėvui, ir jūs jai tai leisit, jūs jai tai skolingi, o jeigu to nesuprantat — suaukit, po galais, pats metas jums imti ir suaugti. Ir Kazimierui drebėjo rankos dėl to, kad kaip niekada aiškiai suvokė pats savo mirtingumą, tai, kad dabar jis — kitas eilėje; Viešpatie, jo protingasis, išmintingasis tėvas gęsta, nyksta ir tirpsta, o Kazimieras dar norėjo juo pasiremti ir tikėjosi, kad jis ims ir viską sutvarkys, kad užteks menkiausio jo išmintingo judesio, vieno jo laiško užteks, tuo tarpu tėvui pačiam reikia paskutinės pagalbos, ir jis teturi tik motiną šalia, kuri pasiklydusi ir išsigandusi tarsi mažas vaikas, ir Kazimieras pajuto, tarsi visas pasaulis ūmai būtų apsivertęs aukštyn kojom, ir jis per tas kelias akimirkas nuo tos, kai atlupo raudoną antspaudo laką, iki tos, kol priėjo datum in Milkond [150] Datuota Milkantuose ( vulg. lot.). , būtų keistai, vos septyniolikos, tapęs savo tėvų tėvu, o jie — jo vaikais, ir dargi reikėjo nepamiršti Uršulės, kurią taip pat reikėjo gelbėti.

Ir jis nieko geresnio nesugalvojo, bet nuėjo su tuo laišku rankoje pas Joną Kirdėjų į Stiklių gatvę ir rado jį kažkodėl keistai besikraunantį baltinius į nedidelį kelionmaišį, ir Kazimieras žinojo, kad jam pavyko pasimatyti su Uršule ir su ja kalbėtis ir kad tikrai ji norinti išeiti, ir, negana to, kad Jonas Kirdėjus jai pritikęs, kiek galima buvo suprasti iš jo šykščių žodžių, nes tasai buvo kažkodėl labai nešnekus ir nieko daug nepasakojo, nors buvo galima spėti, kad kalbėjosi jie ten gana ilgai. O todėl Kazimieras pratiesė jam tą laišką ir pasakė, kad skaitytų pats — sveikas atvykęs į jų šeimą, jeigu dar neapsigalvojo, nes Uršulė dabar tarsi ir jo rūpestis, tegul pratinasi, ir, po velniais, kaip viskas sutapo, lyg tyčia; ir Kazimieras iš tiesų vos neverkė iš apmaudo ir bejėgiškumo, juolab kad Jono Kirdėjaus kaktą kirto nieko gera nežadanti susirūpinimo raukšlė, ir pats jis buvo mirtinai išblyškęs, pajuodusiais paakiais, atrodė visai nekaip, betgi nuramino Kazimierą — pasakė viską sutvarkysiąs, tik, niūriai pajuokavo, pirma turįs numarinti savo notarą, ir, baigęs krautis baltinių pamainą, nieko nepaaiškinęs išėjo pro duris.

Ir jį žinant tai skambėjo grėsmingai, nors iš tiesų viskas buvo nekalta, kaip tik gali būti nekalta kalbant apie Joną Kirdėjų Birontą, nes Ksaveras Gurevičius merdėjo, ir jo globotinis kažkada seniai jam buvo davęs žodį nepalikti jo vieno mirties valandą, bet nė nesitikėjo, kad ta mirties valanda ateis pačiu netinkamiausiu metu, tarsi mirčiai apskritai kada nors būtų tinkamas metas, todėl dabar sėdėjo jo bute Trakų gatvėje, tarp nudulkėjusių stirtų odos aplankų su apšiurusiais popierių kampais, greta naujų Gurevičiaus lovos užuolaidų, kurias kartu su patalais jam buvo įtaisęs vos prieš mėnesį, bet į kurias jau nenumarinamai buvo įsigėrusi vaistų ir notaro katino šlapimo smarvė, mat tasai juodas neišauklėtas nenaudėlis, vardu Apeliacijus, turėjo įprotį pakėlęs uodegą myžčioti kur pakliūva, o dabar priekaištingai ir visai nedraugiškai, kiek buvo galima spręsti iš grindis piktai šluojančios jo uodegos, stebėjo, kaip Jonas Kirdėjus apykurčiam, demencijos ir pneumonijos kamuojamam, paskutinį sakramentą jau priėmusiam Gurevičiui kantriai ir tuščiai atsakinėja dvidešimtą kartą į tuos pačius jo klausimus „a? tai kaip studentas gyvena? aaa? mokslai gerai? a? tai gerai, kad gerai… tai dar kartą primink, apie ką ten tas tavo opusas? a? gestai ir retorika? a? nu, aš nesuprantu, bet turbūt labai geras, ką paties profesorius mano? sakai, mergaitė… ar ta mergaitė iš geros šeimos? a? saugokis biedniokių, aš tau pasakysiu, nes joms tik pinigai rūpės… išmėtys tavo visą gerą… bet ar tikrai nenori likti akademijoj, gi toks protingas, profesorius galėtum būti, gal net rektorius… tai apie ką ten vis dėlto tas tavo darbas, a? o ką paties profesorius sako?“ Ir Jonas Kirdėjus kantriai, nors kantrybe anaiptol negarsėjo, kalbėjosi su Gurevičium tarsi su mažu vaiku ir pasakojo jam bet ką — apie savo opusą, kuris iš tiesų buvo jau baigtas ir tiesiog genialus savo naujumu, nes nagrinėjo retorikos meną, bet ne žodžių retorikos, o retorinių gestų ir retorinio balso poveikio atžvilgiu, ir pasakojo apie Uršulę ir apie jos brolį, ir apie tai, kad ji išeis iš vienuolyno ir jis ketinąs ją vesti; ir stengėsi iš paskutiniųjų tas kelias valandas iki pabaigos būti geras tam seniokui, kuriam kažkada buvo padovanojęs savo globėjo iliuziją, bet kurį iš tiesų pats visą gyvenimą tampė už pavadėlių kaip norėjo ir apskritai težiūrėjo kaip vien į savo tikslų įnagį, o pastaruoju metu — vien kaip į seną uždulkėjusį pamirštą baldą.

Jis kantriai kankinosi prie Gurevičiaus patalo, nes kai kas buvo atsitikę po to karto vienuolyne su Uršule, ir tas kai kas ne juokais nugąsdino Joną Kirdėjų, nors, kai pagalvoji, tai tiesiog tebuvo kažkoks keistas jam pasivaidenęs monas, mat kai, grįžęs tąkart iš vienuolyno, jau savo namuose prausėsi, ūmai pakėlęs akis į veidrodį net išsigando savo atspindžio — ten buvo jis ir kartu ne jis, nes kažkoks baisus nežmoniškas padaras, tik su žmogišku jo pavidalu, ir kuo jis ilgiau į save žiūrėjo, tuo tas atvaizdas labiau kito; tuo labiau atspindyje nuo žiūrėjimo šuto jo akys, kol liko be antakių ir be blakstienų, tarsi panašios į kalakuto, tuo labiau kumpo ir džiūvo jo nosis, plonėjo lūpos ir sviro žemyn jų kampučiai, ir rėžėsi pykčio raukšlės, kol tapo panašus į kažkokią nuplikytą, kraupią būtybę, ir ta būtybė buvo neabejotinai jis, ir jis nuo savęs tokio nebegalėjo atitraukti akių, nes kiekviena raukšlė, rievė ir paburkimas tebuvo jo sukelto blogio pėdsakai, vajėzau, ir vien ilgametės Gurevičiaus nuoskaudos buvo neblogai pripėdavusios jo veidą, ir opomis žiojėjo dėdė Teodoras su visa savo sumauta šeimyna, ką ir kalbėti apie visus kitus: valkatas ir vyskupus, profesorius, profesoriaus žmoną, Eufemiją, tą merginą, kuri grasinosi nusižudyti, sukčius, kurių vardų jau nebeatsiminė, Kazimierą; visi ten buvo palikę savo pėdsaką, stebėtinai — netgi ir Daugėla ten buvo įsirėžęs neabejotinos paniekos raukšle, ir Uršulė, ten buvo ir Uršulė, visur ir niekur, ir kaip suvedžiotoji, ir kaip jį suvedžiojusi idėja, ir ką gi jis toks galėjo jai pasiūlyti? Nieko, išskyrus štai tokį save, išsigimėlį, kuriam nėra nieko šventa, turėjo sau tai pripažinti žvelgdamas į akis; ir jis nė pats nesuprato, kada ir kaip ūmai skilo jo prausyklos veidrodis, tarsi kas būtų šovęs į jį kulką ar akmenį paleidęs, ir tarsi nebūtų pakakę tos klaikios akistatos, dabar dar ir skilęs veidrodis, jei tikėsime prietarais, turėjo reikšti septynerius metus nesėkmių ir nelaimių, o jam juk reikėjo ištraukti Uršulę, ir ko buvo galima tikėtis po tokio pikta lemiančio ženklo — tik nelaimių, sklindančių ratilais tarsi sudužusio veidrodžio šukės, ir nelaimės jau prasidėjo, nes kitą dieną ir Gurevičiaus tarnas atbėgo su žinia, kad jau galas, jau iškvietę kunigą, ir Kazimieras su laišku apie Joną Motiejų, ir Jonas Kirdėjus dabar štai sėdėjo jau kelios dienos iš eilės prie patalo, nes žinojo, kad turi grąžinti šiam seniui skolą, nes nebenori dar vieno pėdsako savo veide. Ir jie jau seniai su Gurevičiumi buvo surūšiavę nuosavybės popierius, ir štai jis sėdėjo, pilnametis, protingas, tvarkingas ir pakankamai turtingas, mokslus baigiantis paveldėtojas, kuriam tik pradėti savo gyvenimą, atstatyti namus, vesti, valdyti savo gerą ir būti laimingam, bet iš tiesų jautėsi tarsi pikta lemiantis sudužęs veidrodis. „Tai ar ta mergaitė iš geros šeimos? a?“ — jį vėl nutraukė mirštantysis, ir Jonas Kirdėjus vėl buvo septynioliktą kartą besakąs tą patį, bet senasis Gurevičius jam šįkart pamojo pasilenkti arčiau ir visai netikėtai savo gelsvai melsva sudžiūvusią ranka su kiek per ilgais nagais pabraukė jam per žandą ir ūmai pasakė „ačiū tau, vaikeli, dabar eik, ir tepadeda tau Dievas, tu tik atsimink, kad niekada nevėlu…“, ir nebespėjo užbaigti, palikdamas Joną Kirdėjų amžinai spėlioti, kas gi niekada nevėlu, ir jis užspaudė seniui akis, ir paskambino varpeliu tarnui, ir paliko jį rūpintis mirusiojo kūnu, o Apeliacijų — pasitraukiančia siela, nes tasai, švelniai brūkštelėjęs šonu palei blauzdas Birontui, užšoko ant patalo ir susirangęs galvūgalyje pradėjo tyliai murkti savo gedulingą atsisveikinimą, ir Birontas čia jau buvo nebereikalingas.