Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Ir kai jie skubotai, nes vis dar lijo, išsiskyrė prie šoninių Katedros durų, nes buvo jau vėlu ir niekam nė nekilo mintis švęsti, nes rytoj ir Birontų, ir jaunojo Norvaišos laukė kelionės į priešingas puses, vienų — į šiaurę, kito — į pietus, Jonas Kirdėjus atsisveikindamas Kazimierą paklausė tik vieno dalyko: kodėl Bazelis? „Nes tai irgi bazilisko miestas, ir kalbama, kad ten su juo gyvenama visiškoje taikoje, noriu įsitikinti pats“, — mįslingai atsakė Kazimieras ir savo ruožtu kai ko paklausė Bironto: kam tasai visada kvėpinasi mira, juk tai kančios ir mirties kvapas [152] Mira — sakų pavidalo aromatinė medžiaga, gaunama iš augalo Commiphora myrrha, turinti balzamuojančių savybių, naudota palaikams konservuoti ir laidotuvių smilkalams; krikščioniškoje ikonografijoje mira — viena iš Trijų Karalių Kūdikėliui atneštų dovanų, simbolizuojanti jo laukiančią kančią ir mirtį; mira buvo naudojama paskutinio patepimo aliejui ir tradiciniams Velykų dienos smilkalams. ? „Mira? — nuoširdžiai nustebo Jonas Kirdėjus. — Niekada iš to nenaudėlio kanauninko nesu pirkęs miros, tik opoponaksą [153] Opoponcuc arba „saldžioji mira“ — sakų pavidalo aromatinė medžiaga, gaunama iš augalo Opoponax chironium, turinti stiprių aromaterapinių raminamųjų savybių, XVII a. laikyta vaistu nuo isterijos ir hipochondrijos. , o tai visiškai skirtingas dalykas.“ Ir Uršulė, kažkodėl prisiminusi silpną saldžiosios miros kvapą kitą rytą po įvilktuvių Šventojo Mykolo Arkangelo bažnyčioje ir pažvelgusi į to kvapo skleidėją, kuris dabar ją laikė už rankos temstančioje patvinusioje aikštėje, pridūrė, kad jai tai patinka, tenesugalvojąs ko nors keisti, ir ji apkabino atsisveikindama Kazimierą ir pagalvojo, kad štai jie ir vėl išsiskiria, ir iš tiesų aplinkybės labai liūdnos, bet ji kur kas mažiau liūdėjo negu anąkart, kai jis nenorėjo jos išleisti į probaciją. „Ar atsimeni, kokie buvo tavo pirmi žodžiai, kai susitikom?“ — paklausė Kazimieras Bironto ir tasai gūžtelėjo pečiais, nes, tiesą sakant, nors užmušk negalėjo prisiminti. „Pasakei man „saugok galvą“; tu — irgi saugok“, — nusišypsojo Kazimieras Norvaiša ir tai buvo viskas, ir taip jie be didelių ašarų ir glėbesčiavimųsi išsiskyrė, ir vienas nuėjo krautis likusios mantos, o kiti du — savo kuklios cukrinės vakarienės [154] Cukrinė vakarienė — XVII a. paprotys, jaunųjų apartamentuose vestuvių vakarą prieš pirmąją naktį rengiamos nedidelės vaišės su vynu ir saldumynais. , kurioje buvo tik du svečiai — jie patys.

O pirmosios jų santuokos nakties paryčiais, vos spėjus sudėti bluostą, juos pažadino garsus beldimas į duris, ir užsimiegojęs tarnas kažką garsiai aiškino, ir už jų girdėjosi moteriškas balsas, ir Jonas Kirdėjus paskubom puolė rengtis ir eiti žiūrėti, kas ten, ir Uršulė irgi pradėjo dairytis, ką čia būtų galima užsimesti, ir kol surado Bironto kambarinį apsiaustą, nes juk atėjo pas jį be jokio kraičio, ir kol išėjo į kitą kambarį, kuriame girdėjosi pakelti balsai, ji pamatė vaizdą, nuo kurio jai pakirto kojas — jos ką tik iškeptas vyras laikė apkabinęs kažin kokią moterį, ir kai jie užklupti atsisuko, ji tepamatė, kad toji moteris verkia, ir Uršulė negalėjo suprasti, ar toji moteris graži ar ne, jauna ar subrendusi, kilminga ar prasčiokė, nes josios veidas buvo taip sumuštas, kad buvo sunku pasakyti, ir ji tik kūkčiodama kartojo „išdaviau tave, Jonai Kirdėjau, išdaviau dukart, ir nebūtų dalykų jiems pripasakojau, bet jis grįžo, kas galėjo pagalvoti, Viešpatie, kas galėjo pagalvoti po šitiekos metų, ir dabar mane teis bažnytinis teismas, ir jie mums visiems norės pripaišyti nebūtų dalykų, žiūrėk, kad tau nesibaigtų banicija“, ir pamačiusi Uršulę kiek nurimo ir pradėjo valytis ašaras, tekančias per ištinusias mėlynes paakiuose, ir paklausė „ar čia ji?“, o Uršulė stovėjo netekusi žado, nes negalėjo patikėti tuo, ką mato, ir nebežinojo, ką jai dabar daryti, tai tiesiog buvo per daug baisu, bet Jonas Kirdėjus lyg niekur nieko tai moteriai, kurią pavadino Eufemija, pasakė, kad eitų, nusiramintų ir saugotų save, ir atmintų, kad nieko nusikalstamo niekada nevyko, jie tik norį ją palaužti, ir kad duotų į teismą geriau tą savo pirmąjį vyrą už baisų sumušimą, kuris ją privertė išpažinti nebūtus dalykus, ir kad geriausiai jai galintis padėti dabar Mykolas Kvinta, ar ji žinanti, kaip jį rasti? Kai ji išėjo, jis apkabino vis dar be žado stovinčią Uršulę ir pasakė, kad viskas ne taip baisu, kaip atrodo, banicijos jokios jam negresia, teismai jo irgi nenuteis, bet jis turįs negerą įtarimą, kuo čia kvepia, ir jiems geriau paskubėti su kelione į Milkantus, kad nebūtų kam įteikti šaukimų tuščiuose namuose, ir važiuoti dabar pat; jis jai kelionėj viską papasakosiąs, tik tegul ji nebijanti, viskas ne taip baisu, kaip atrodė, ir ne taip blogai, ir jis švelniai pabučiavo ją į kaktą, kaip vaiką, ir jai nieko daugiau neliko, kaip tik juo patikėti ir pasitikėti, nors sveikas protas jai sakė visai ką kita ir ji pyko ant savęs, kad negali juo netikėti.

O kai Eufemija išėjo, jos čia pat, už skersgatvio kampo, laukė du vyrai, ir vienas jų, jaunesnis, su ilgu žiponu, jos paklausė, kaip sekėsi, ir ji pasakė „gerai sekėsi, pasakiau, ką prašėt, būkit jūs prakeikti“, ir spjovė tam jaunesniajam po kojomis, o jis pasakė „žiūrėk, kad nereikėtų išlaižyti, tu, supista šliundra“, ir norėjo ją pačiupti už sprando, bet kitas, vyresnis, toks nedidelio ūgio, labiau subrendęs, senstelėjęs netgi, kiek paburkęs ir smarkiai išplikęs, bet visiškai nenusakomo veido, mostelėjo jam sulaikydamas, ir tasai pakluso, o kai Eufemijos nebesimatė, Marijonas Daugėla pasakė tam kitam, vyresniam, kad vis tiek nesupranta iki galo, kam visa tai, ir gaila, kad tada į jį pro langą nepataikė, bet tasai kitas atšovė, kad jam ir nereikia suprasti, jam tereikia vykdyti, ir kad viskas kaip tik labai švariai ir gerai išėjo, išvažiuos kuo greičiau ir galės savo retoriką deklamuoti kaime, karvėms, ožkoms ir avims, neliks nei jo, nei jo neapginto opuso, kuris, atrodo, pasimetė katedroje, niekas jo neranda, a, ir, beje, jis ponui Marijonui turįs nedidelę dovaną, jam spręsti, ką su ja daryti — sudeginti ar išmokti atmintinai, nors šioj o vietoje tai iškaltų atmintinai ir pritaikytų praktikoje, savo kovai. Ir Marijonas Daugėla išvyniojęs į tymo atraižą susuktus popieriaus lapus iškart suprato, ką laiko rankose, o vos supratęs — net sudrebėjo iš laimės ir pajuto, kaip kraujas plūsta į jo vyriškumą. Jis jau žinojo, ką padarys — žinoma, ir atmintinai išmoks, ir pritaikys, bet sugalvojo dar geriau — palauks, kol Liauksminas ir dar tie kiti du, kurie skaitė viską iki galo, užsiries, o tada truputėlį kai ką pakeis, kai ką perstumdys vietom ir pateiks kaip savo, su Marijono Daugėlos pavarde didelėm raidėm tituliniame puslapyje, ir tai bus jo saldžiausias kerštas Birontui.

Jonas Motiejus merdėjo ir labai kankinosi, bet ne dėl to, kad ką nors skaudėtų, priešingai — dėl to, kad po apopleksijos smūgio visai nieko nebeskaudėjo, jis visiškai nebevaldė savo kūno ir jautėsi bejėgis tarsi kūdikis, kurį reikėjo valgydinti, valyti, perrengti, judinti; ir nors buvo perskaitęs daugybę knygų apie ars moriendi [155] Meną mirti — turimi galvoje teologiniai tekstai, kalbantys apie moralinį pasiruošimą mirčiai. , koks čia gali būti mirties menas ir kilnaus pavyzdžio rodymas, kai darai po savim ir vos įstengi nuryti tyrelę, kuria maitina tavo ištikima žmona? Ir jis būtų mieliausiai paleidęs savo paties gyvastį, kaip kad iš rankų paleidžiamas skersinis, už kurio laikomasi pakibus, bet netgi to negalėjo padaryti, nes tam, kad paleistų gyvasties skersinį, jam reikėjo atlenkti pirštus, o tai jau buvo judesys, kurio jis negalėjo atlikti, nes negalėjo pajudėti nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Ir mieliausiai jis būtų paprašęs Elžbietos pagalbos, nes mirtį iš mylimos moters rankų būtų su dėkingumu priėmęs kaip gražiausią dovaną, ir tai būtų buvę verta mirties meno vardo, bet netgi šito jis jos negalėjo paprašyti, nes negalėjo kalbėti, o jo siunčiamų minčių ji užsispyrusi nenorėjo girdėti, nors ir jautė, ir suprato, ko jis nori, tuo jis buvo tikras, nes pirma jie bendravo žodžiais, paskui bendravo tyla, o dabar jau buvo pasiekę tokį artumą, kai galėjo bendrauti vien mintimis. Betgi ne, ji nerodė liūdesio, kalbėjo su juo žodžiais ir netgi puošėsi kuo dailiau — vien tam, kad jam būtų malonu žiūrėti jai taip šalia sėdint ir pasakojant, kas vyksta ir ką ten neprižiūrimi išdarinėjo jų vaikai, kurių laišką ką tik gavo, tarsi jau dabar likę našlaičiai, pagalvoti tik, Kazimieras išvažiavo į svečius kraštus mokytis, bet gal ir gerai, juk matyti buvo, kad jam ir Milkantuose buvo ankšta, ir Vilniuj, pasirodo, ankšta, o Uršulė išėjo iš vienuolyno ir ištekėjo už to Bironto — ir kaip, ir kada jie sugebėjo susikukuoti, Jonui Motiejui buvo visiškai neaišku, bet tai jo nė velnio nenustebino, turint galvoje dvynių prigimties paslaptis ir tai, kokiom šunelio akim Kazimieras į tą nevidoną visada žiūrėdavo, tai Jonas Motiejus tada ir pamanęs, jog gerai, kad nors Uršulė jau vienuolyne, betgi va kaip viskas pasisuko, nes meilė — tai laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas. Ir kam gi, jei ne Jonui Motiejui, tai buvo geriau sakyti, juk jis tai žinojo, iš kur tas apopleksijos smūgis jį trinktelėjo — visiškai kvailai, bet drebančia ranka truputį neapskaičiavo ispaniškosios muselės miltelių; ir viskas tik dėl to, kad pratęstų savo silpstančias vyriškas jėgas Elžbietos džiaugsmui, betgi ir ne tik jos, ir savo paties pirmiausia, ir jis jokiu būdu dėl to nesigailėjo, priešingai, jis viską būtų paaukojęs, kad vėl būtų vyru šalia savo mylimosios, ir taip, štai, va, kas nutiko.