Vilis Mainkas - Nuostabios Marko Polo kelionės

O gražiąją Kokečinę su jos rūmų svita jis išsiuntė pas Arguno sūnų, kuris su šešiasdešimt tūkstančių kareivių saugojo Persijos rytų sienas nuo priešo antpuolių.

Venecijiečiai ir Ašima, truputį pailsėję, iškeliavo toliau. Jiems prireikė keturių savaičių, iki pasiekė Trapezundą [47] Trapezundas — uostas Juodosios jūros pietiniame krante, tuo metu buvo Trapenzundo imperijos sostinė. Toji imperija įkurta buvo 1204 metais. prie Juodosios jūros. Uoste stovėjo laivas, kuris juos nustebino drąsiomis linijomis ir naujomis formomis. Tokių jie iki šiol nebuvo matę: nuostabiai grakštus, ilgas, jis panėšėjo į didžiulį ryklį. Kiti laivai ir galeros šalia jo atrodė lyg seni griozdai. Ant šito gražuolio stiebo išdidžiai plazdeno baltos vėliavos su San Marko respublikos liūtu.

Eidami uosto gatve, venecijiečiai sutiko du jūreivius, kurie garsiai kalbėjosi ir gyvai mostagavo. Mafijas Polas staiga sustojo.

— Pasiklausykit! — tarė jis.

Jūreiviai kalbėjosi itališkai, tuo melodingu švelniu dialektu, būdingu venecijiečiams. Sulaikę kvapą, pirkliai godžiai gaudė kiekvieną jūreivių žodį. Uoste stovėjo San Marko respublikos laivas, o gatve vaikštinėjo Venecijos jūreiviai!

— Eikit jūs šen, ponai jūreiviai! — sušuko Mafijas Polas.

Jūreiviai atsainiai nužvelgė prastai apsirengusius vyrus. Iš lėto, nenoromis priėjo jie arčiau.

— Ką jūs pasakysit? — paklausė vienas iš jų.

— Mes matėme uoste Venecijos laivą,— atsakė Markas Polas, — ir juo labai susižavėjome.

— Jūs kalbat kaip venecijietis, — pasakė jūreivis susimąstydamas. — Bet ta jūsų kalba skamba kažkaip keistai… O tą laivą pastatė Džovanis Muranietis. Negirdėjot tokio? Jo laivų statyklą žino visas pasaulis.

— Džovanis Muranietis… — pakartojo Markas Polas.

Jūreiviai linktelėjo patvirtindami ir, pakraipę galvas, nuėjo sau.

— Argi aš nespoksojau į juos lyg į užjūrio keistenybes? — paklausė Mafijas Polas juokdamasis. — O klausytis jų kalbos galėčiau nors ir visą naktį.

Diena aušo pilka, lietinga. Jūra neteko savo spindesio. Įvairių šalių pirkliai su savo raštininkais traukė į uostą. Nešikai krovė laivus. Horizontą uždengė smulkaus lietaus šydas.

Markas Polas tylėdamas stovėjo šalia savo senukų. Jis taip džiaugėsi ir taip nekantravo, kaip ir tuodu. Bičiulio vardas atminty atgaivino vaikystę… Džovanis Muranietis… Katajus nuskendo užmaršties miglose.

Tėvynė jau visai arti.

Vieną gražią vasaros dieną 1295 metais prie San Nikolo uosto artėjo laivas. Ant denio stovėjo trys vyrai padėvėtais kelionės drabužiais ir viena moteris svetimšališku šilko apdaru su įaustomis geltonomis ir raudonomis gėlėmis. Jie juto, kaip gaivinamai dvelkia jūra, ir matė, kaip Lido kranto ruožas vis ryškėja, ryškėja. Iš dangaus saulė žėrė savo spindulius. Bangos tingiai ritosi į geltoną smėlio krantą ir vėl traukėsi atgal. Kažkoks vienuolis nulipo akmeniniais laiptais žemyn ir, matyt, laukė laivo.

Dideliu pusračiu ant vandens sūpavosi dešimt žvejybinių škunų. Žvejai traukė tinklus su spurdančiu, lyg sidabras žvilgančiu laimikiu. Ant kranto degė laužas. Liepsnos laižė suodiną varinį puodą. Dvi moterys virė kažkokį patiekalą. Vėjas sklaidė laužo dūmus.

San Nikolo vaga laivas įčiuožė į lagūną. Venecijiečiai keleiviai vis dar tylėdami stovėjo ant denio. Gondolos šen ir ten mikliai plaukiojo San Marko kanalu. Gondolininkai lengvai sau yrėsi ir laidė vieni kitiems pašaipius sąmojus. Rudeniškai margi San Džordžio sodai sveikino keleivius.

Prieš juos driekėsi Rialto sala su savo namais, rūmais ir lūšnomis. Ant stulpų, rodančių laivams kelią, tupėjo baltos žuvėdros. Dangus nesigailėdamas švaistė savo šviesą į raibuliuojančią lagūną su pasipuošusiomis gondolomis, su žvejų škunomis, su baržomis ir galeromis. Laivas plaukė, iš visų pusių apsuptas rudų, geltonų ir baltų burių. Antai ten Piaceta. Iš vandens kyšojo balti gražūs Dožų rūmai. Ant San Marko bažnyčios kupolų žėrėjo auksiniai kryžiai. Du senatoriai su purpurinėmis mantijomis sekė paskui savo tarnus, skinančius jiems kelią per minią, užplūdusią visą Piacetą. Nuo Kampanilės sklido varpų gausmas.

— Va jinai, Venecija, mieloji Ašima, — pasakė Markas Polas. Akmeninis liūtas žvelgė kažin kur viršum lagūnos. Ir šventasis Teodoras šypsojosi keleiviams nuo savo stulpo.

Tai buvo jų namai.

Džovanis de Pianas Karpinis(1182–1252) 1245–1247 metais, kaip popiežiaus Inocento IV pasiuntinys, atliko kelionę iš Liono į Vidurinę Mongoliją, į chano Gujuko būstinę. Į Mongoliją jis keliavo per Kijevą, Dono ir Pakaspijo stepes, per Chorezmą ir Septynupį. Kelionėje į chano Gujuko būstinę jis sugaišo penkiolika mėnesių.

Piaceta— Venecijos aikštė, kurioje yra garsieji Dožų rūmai.

Iki pasimatymo (ital.).

Labas vakaras (ital.).

Lido— grupė salų ir uostas priešais Venecijos lagūną. Garsus kurortas.

Čia kalbama apie knygą „Mongolų istorija", kurią Pianas Karpinis parašė, sugrįžęs iš kelionės. Marko Polo laikais dar nežinota spaudos ir knygos būdavo perrašomos ranka.

Chanas Chubilajus(1216–1294) — Čingischano anūkas, valdęs Čingischano giminės „pagrindinę jurtą“, tai yra Mongoliją su gretimomis Pabaikalio ir Užbaikalio teritorijomis, o taip pat ir Kiniją. Nuo 1259 metų jis vadinosi didžiuoju chanu ir formaliai buvo laikomas visų mongolų ulusų valdovu nuo pat Didžiojo vandenyno iki Eufrato ir Dniestro upių.

Markas Polas ir jo amžininkai Šiaurės Kiniją vadino Katajum, o Pietų Kiniją — Manzi arba Mangi šalimi.

Labą dieną (ital.).

Ajasas ir Sisas— Kilikijos Armėnijos miestai. Tos šalies kalnų tarpekliais eidavo vilkstinės iš Bagdado ir Damasko į Bosforo krantus ir iš Samarkando, Tbilisio ir Tebrizo į Viduržemio jūros uostus.

XI ir XII amž. per Kilikijos Armėniją ne kartą žygiavo kryžiaus karų dalyviai, ir šitoji šalis pasidarė viena iš atramos bazių kryžiaus karams.

Kilikijos Armėnijos karaliai su mongolais gyveno taikiai. Jie save pripažindavo Irano mongolų chanų vasalais ir tarpininkaudavo Europos karaliams per diplomatinius pasitarimus su mongolų valdovais.

Ponas (ital.).

Kilikijos Armėnija, kaip mongolų ir Vakarų Europos valstybių sąjungininkė, stojo į karą su Egiptu ir, dar prieš atvykstant Markui Polui į Ajasą, buvo nusiaubta Egipto sultono Beibarso (1260–1277).

Mameliukai— viduramžių Egipto vergai ir atleistiniai. XII–XIII amž. Egipto valdovai visur, kur tik galėdami, supirkinėjo vergus savo kariuomenei papildyti. Tarp mameliukų buvo žmonių iš įvairiausių tiurkų genčių, taip pat čerkesų, osetinų, gruzinų ir net iš Kijevo bei Riazanės kilusių vyrų.