Vilis Mainkas: Nuostabios Marko Polo kelionės

Markas Polas žūt būt norėjo grįžti tėvynėn per Indiją. Siaubas jį apėmė, pamačius, kaip per tuos trejetą metų suseno imperatorius. Visos gyduolės ir eliksyrai nepajėgė jam sugrąžinti nei jėgų, nei sveikatos. Kadaise apvalus jo veidas sukrito, atsirado daugybė gilių raukšlių, nugara susikūprino, krūtinė įdubo, tik akys po senovei vis gudriai ir suktai žybčiojo pro apdribusius vokus.

Venecijiečiai dabar sutarė nebeprašyti imperatoriaus leidimo grįžti į tėvynę. Jie baiminosi, kad tada netektų imperatoriaus malonės ir dar sunkiau pasidarytų kada nors išsiveržti iš Chanbalyko. Dabar jiems šovė į galvą planas. Jie sumanė po kurio laiko prašyti didįjį chaną leidimo prekybinei kelionei į Indiją, tik šį kartą be rūmininkų ir kariuomenės palydos. Iš šios kelionės — prisiekė jie — niekados nebegrįšią į Katajų.

Venecijiečiai dabar nieko daugiau negalvojo, kaip tik sugrįžti į tėvynę. Ta svajonė apsėdo juos it kokia liga nuo to meto, kai jie parsigavo į Chanbalyką. Seniams magėjo praleisti savo gyvenimo vakarą Venecijoje kaip garbingiems jos piliečiams, o Markas Polas svajojo papasakoti Savo tautiečiams apie nuostabias savo keliones ir nusidavimus, idant šie aiškiau praregėtų, įgytų daugiau žinių apie pasaulį. Jie turėjo pagrindo didžiuodamiesi teigti, kad joks kitas jų amžininkas, vis tiek, ar jis būtų krikščionis ar saracėnas, totorius ar pagonis, nebuvo buvęs tokiose tolimose kelionėse, nebuvo aplankęs tiek daug nuostabių šalių.

Sykį popiečio metu pas Marką Polą atėjo vyras iš karaliaus Arguno pasiuntinių palydos ir pareiškė, kad jo ponai Ulatajus, Apuška ir Kodža prašą skirti truputį laiko tik jiems vieniems žinotinam pokalbiui. Markas Polas liepė pasakyti, kad jis laikysiąs sau garbe matyti tuos kilnius ponus kukliuose savo namuose. Fan Gun-du turėjo tuoj atlikti pasiruošimus svečiams priimti.

Ulatajus, Apuška ir Kodža nuoširdžiai pasisveikino su venecijiečiais. Po įprastinių abipusiškų mandagumo pareiškimų visa draugė susėdo už stalo. Kodža, vyriausias iš rūmininkų, netrukus užmezgė kalbą apie venecijiečių kelionę Indijon ir paprašė Marką Polą nupasakoti, kaip jiems sekėsi plaukti per Didįjį okeaną. Kadangi ponai kalbėjosi mongoliškai, tai smalsioji Ju, kuri, aptarnaudama svečius, bėginėjo šen ir ten, didžiai apgailestavo, negalėdama suprasti nė žodžio.

— Tad jūs manote, kad jūrų keliu galima lengvai nusigauti iš Katajaus iki Ormuzo?

Venecijiečiai sukluso. Nors jie kelis kartus buvo sutikę didžiojo chano rūmuose Persijos karaliaus pasiuntinius, bet gerai nežinojo, ko jie čia atvyko ir kodėl taip ilgai gaišta Chanbalyke. Markas greitomis susižvelgė su savo senukais.

— Lengvai? — klausiamai atsakė jis. — Ne, tai yra pavojinga kelionė, bet, mūsų patyrimu, daug patikimesnė, negu sausuma.

— Atleiskit, garbieji ponai, — įsiterpė Nikolas Polas. — Jūs, rodos, norėjote kalbėtis su mumis ne visiems žinotinais reikalais?

Tuomet Kodža pasiryžo iškloti venecijiečiams slaptus savo sumanymus.

— Imperatorius nežino, kad mes čia apsilankėme, — pasakė jisai. — Mus čia atsiuntė Kokečinė, busimoji Persijos ir Chorasano karalienė. Jai prailgo gyvenimas čia ir nori keliauti į Persiją. Jūs žinot, kad begaliniai karai vakaruose mums užkirto sausumos kelius… Todėl mes atėjome pasiteirauti, ar yra koks kelias į Persiją jūromis? Atleiskit, kad mes ne tuojau ryžomės jums atskleisti savo sumanymą.

Kodža klausiamai žiūrėjo į venecijiečius.

— Jūs norėtumėt, kad mes jus lydėtume iki Ormuzo?

— Taip, toks yra mūsų karalienės troškimas, — atsakė Kodža.

— Ir mūsų taip pat, — paskubėjo pridėti Ulatajus. — Jau treji metai, kaip mes laukiame progos sugrįžti į tėvynę.

„Treji metai“, — pagalvojo Markas Polas ir, pažvelgęs į tėvą ir dėdę, tuojau suprato, kokie jausmai juos dabar jaudrina.

Bet svetimšaliai pasiuntiniai nieko negalėjo išskaityti iš ramios jų elgsenos ir, patys jaudindamiesi, laukė jų atsakymo.

— Mes jau dvidešimt metų kaip nebuvome tėvynėje, — tarė Markas Polas. — Imperatorius tuoj supyksta, kai tik jį paprašome leisti mus namo.

— Tad jūs sutinkate? — paklausė Kodža.

— Pakalbėkit su jo didenybe. Mes būtume laimingi…

Kai pasiuntiniai išėjo, Mafijas Polas sudribo ant savo krėslo ir vis murmėjo: „Aš tuo netikiu… Tuo aš netikiu…“

— Nebekalbėkim apie tai bent šiuo tarpu, — tarė Nikolas Polas.

Pirmą sykį gyvenime Markas Polas matė savo senukus tokius nusiminusius.

Sekantį vakarą vėl susitikę, jie kalbėjosi apie šį bei tą, bet visi jie matė, koks kirminas juos graužia. Mafijaus Polo žvalumo kaip nebūta, o Nikolo bruožai atrodė griežtesni, kaip niekados iki šiol. Jau dvi savaitės praėjo, ir vis nieko naujo. Fan Gun-du ir Ju vaikštinėjo labai apdairiai ir atsargiai. Mat, jie iškart pamatė, kad jų ponai greitai suirzta, o čia, nors galus darykis, nei vienas, nei antras negali ištirti to jų gižlumo priežasties.

Penkioliktą dieną pagaliau atėjo žmogus ir pranešė, kad norįs apsilankyti pasiuntinys Kodža. Jau užgesusi viltis supleveno iš naujo.

Kodža papasakojo, kad jie su jaunąja karaliene buvę pas imperatorių ir nuolankiausiai išklostę jam savo prašymą. Iš pradžių jis ir klausytis nenorėjęs, bet pagaliau jį paveikę jų įrodinėjimai ir galop sutikęs priimti venecijiečius, jeigu jie paprašysią audiencijos.

Jau sekantį rytą Nikolas, Mafijas ir Markas Polai nuėjo į imperatoriaus rūmus ir pasiprašė priimami.

Imperatorius nesiskubino ir privertė juos palaukti iki vakaro. Tada jis pakvietė juos pas save. Priėmė savo privačiuose kambariuose. Pas jį buvo tik Esen-Timuras, po Siu Siano mirties tapęs pirmuoju didžiojo chano patarėju.

Chanas Chubilajus pradėjo su jais kalbą apie pastarąją kelionę Indijon ir labai susidomėjęs klausinėjo apie visas kelionės smulkmenas. Tarpais jis probėgšmais pažvelgdavo į savo pašnekovus, o paskui jo akys vėl pasislėpdavo po sunkiais vokais, ir štai jis sėdėjo prieš juos mažas ir senas senutėlis aštraus ir praktinio proto. Esen-Timuras šiame pokalby nedalyvavo.

Venecijiečiai stengėsi neparodyti jokio nekantrumo ir išsamiai atsakinėjo į visus imperatoriaus klausimus. Jie suprato, kad jų likimas greitai bus nulemtas.

Pagaliau didysis chanas pareiškė:

— Ulatajus, Apuška ir Kodža drauge su Kokečine buvo pas mane. Vadinasi, jūs norite juos lydėti į karaliaus Arguno šalį… Vargšelė Kokečinė tiesiog sunyko iš ilgesio. Labai nenorėjau jūsų paleisti, bet Esen-Timuras sako man: „Kam tu juos verti čia būti? Ar tu nematai, kad jie nori grįžti namo? Paleisk juos.“ Jūs man tarnavote ištikimai, todėl aš noriu patenkinti jūsų prašymą. Nulydėkit Kokečinę į karaliaus Arguno rūmus, o paskui keliaukit namo. Aš jums duosiu laivus.

Imperatorius kalbėjo draugiškai ir atlaidžiai. Venecijiečiai puolė prieš jį ant kelių, nežinodami, kaip ir berodyti savo dėkingumą už tokią didžią malonę.

Ju ir Fan Gun-du tuoj pat pastebėjo, kad bus įvykę kažkas labai džiaugsminga. Ponų nė atpažinti negalėjai. Jie juokėsi, išdaigas krėtė, visas namas buvo pilnas linksmų jų balsų. Ju viską sužinojo iš Ašimos ir tuoj pat nunešė žinią Fanui. Vadinasi, ponai grįžta namo. Bet kaipgi bus su jais? Faną ėmė siaubas, pagalvojus apie kelionę jūromis. Jis nemėgo nei jūros, nei tokio linguojančio gyvenimo laive.

— Ak, Ju, aš tikriausiai numirčiau, jei vėl išplaukčiau į karštuosius kraštus, — dūsavo jisai. — Aš galėčiau nusipirkti namuką ir dar žemės sklypą prie jo… Kiaulei ir buivolui taip pat užtekčiau pinigo… Kad taip tu, Ju, sutiktum, aš pakalbėčiau su ponais… Bet tau, tur būt, maloniau, jei aš numirčiau.