Vilis Mainkas: Nuostabios Marko Polo kelionės

Užtakis buvo tylut tylutėlis — nė jokio vėjelio! Burės karojo ant savo stiebų, ir jūreiviams teko sėsti prie irklų, po keturis vyrus ant kiekvieno suolo, ir laivus irti į plyną jūrą, kur dvilksnojo kad ir lengvi brizai. Jie pasuko į pietus. Ėjo savaitės, slinko mėnesiai, ir tarp padykusių rūmininkų ne kartą kilo visokių vaidų, priedo dar įsimetė ligos.

Markui Polui nebuvo kada nuobodžiauti. Net ir vėlų vakarą pas jį ateidavo ponai rūmininkai pasiskųsti vienas kitu arba pasiklausti patarimo. Jis ramiausiai sprendė visus tokius reikalus ir visų keleivių tarpe įgijo didelį autoritetą. Jo sprendimai būdavo galutiniai, kadangi visados juos rėmė penki šimtai imperatoriaus kareivių. Prireikus Markas nebijodavo ir pagrasinti, kartais net griebtis prievartos. Pavyzdžiui, sykį jis uždraudė dviem rūmininkams dvikovą, ir kai šie, nepaklausę, stojo prieš viens kitą, išsitraukę kalavijus, jis kareiviams įsakė juos nuginkluoti ir uždarius laikyti kajutėse tol, kol jiems atvės kovos karštis.

— Jis viešpatauja kaip išmintingas kunigaikštis, — tarė Mafijas Polas savo broliui. Nikolas kažką burbtelėjo patenkintas. Jis didžiavosi savo Marku. Tiesa, senukai tarpais pagalvodavo apie grįžimą į tėvynę, bet apskritai jie buvo patenkinti ir šia kelione, nes jautė, kad čia galės gerokai uždirbti. Zaitone jie nepražiopsojo progos prisipirkti prekių ir rezervuoti laive sau geroką sandėlį.

Šitoje ilgoje kelionėje Markui Polui sekėsi išlaikyti laivuose griežtą drausmę, bet jis pasirodė bejėgis prieš kilusią epidemiją. Kažin kodėl tos ligos puolė tik vyrus ir keletą jų jau nusinešė į amžinatvę. Ligonius krėtė karštis, jiems gelto oda, o dar labiau — akių baltymai. Netrukus žmonės taip nusilpdavo, kad vos begalėdavo paeiti. Gydytojai nežinojo, kaip gydyti šią ligą, duodavo visokių vaistų, kurie betgi nieko nepadėdavo. Kiekvieną rytą Markas, įėjęs į kajutę pas savo senukus, susirūpinęs žiūrėdavo jiems į akis, ar kartais nepamatys šios paslaptingos ligos pėdsakų. Bet tėvas ir dėdė vis buvo sveiki. Pats Markas Polas ir Ašima taip pat lengvai pakėlė kepinantį atogrąžų karštį. Tačiau ligonių vis daugėjo, ir tai labai jaudino Marką.

Vieną rytą, kai Ju ėjo į Fan Gun-du kajutę gauti jo nurodymų, pamatė jį sergantį ir gulintį lovoje. Ji išsigando baisiausiai, pasilenkė prie jo ir tarė: „Fanai, kas tau?“

Fanas tik murmėjo nesuprantamus žodžius. Ju drebančiomis rankomis šluostė jam nuo veido prakaitą. Ji pamatė jo rankoje savo dantų ovalą. Išgąsčio pagauta, ji verkdama nubėgo pas Ašimą.

— Aš įkandau jam į ranką,— šaukė ji nusiminusi. — Buvau ant jo tokia pikta. Matyt, jį kas apnuodijo. Dabar jis serga, gerasis Fanas.

Ašima mėgino Ju nuraminti, nes šioji buvo tvirtai įsitikinusi, kad kaltas jos įkandimas.

Markas, kuris tyliai sėdėjo kertėje, atsiliepė, geraširdiškai pajuokdamas:

— O kiti ligoniai, Ju! Negi visiems tu įkandai?

Apstulbinta Ju pakėlė akis. Ašaros bemat jai nudžiūvo.

— Eik ir slaugyk jį,— pasakė Ašima. — Iki Fanas pasveiks, aš tau duodu laisvę.

Markas pasišaukė visus gydytojus, kiek tik jų čia buvo, ir paklausė, ar jau taip nėra jokio vaisto nuo šios prakeiktos ligos.

Vienas Katajaus gydytojas, ne sykį jau buvęs Indijoje, pasakė:

— Niekas čia nepadės, maloningasis pone. Ligoniai pasveiks tik tuomet, kai mes priplauksim prie kranto ir galėsim jiems duoti šviežių vaisių.

Papūtė palankus vėjas krantų linkui. Jau trys mėnesiai, kaip jie paliko Čiambo krantus. Per tą laiką nuplaukė tūkstantį penkis šimtus mylių ir per visą kelionę nematė nieko, tik jūrą ir dangų, nieko nejautė, tik slogų nerimastį, juos gainiojusį nuo vieno laivo galo iki kito, nieko negirdėjo, tik jūros ūžesį ir bangų šniokštimą. Kelis kartus jie nesustodami praplaukė pro nedideles salas.

Saulė iškilo iš jūros. Dangus ir vanduo atrodė raudonai įkaitę. Jie plaukė — jiems taip atrodė — per patį vidurį didžiulio, horizonto linijos apibrėžto žemės skritulio į kažkokį naują žemyną, tolumoje kylantį iš vandenų su gražiais savo kalnais, miškais ir uolomis. Apie vidurdienį jie priplaukė didelę ir turtingą Javos salą. Markas Polas įsakė sergančius išgabenti į krantą, kur augo galybė visokių vaisių. Ju labai rūpinosi savo ligoniu. Ji atvilko į laivą tiek pagalvių ir antklodžių, kad jis galėjo ilsėtis it koks princas.

Javoje [44] Javoje Markas Polas nebuvo. Nuo Tiampos krantų per Malakos sąsiaurį jis pasuko į Sumatrą ir Ceiloną, o Javą aprašė pagal tas žinias, kurias jam pavyko surankioti Tiampoje ir Sumatroje. Tuo metu Java buvo stipri valstybė, ir 1293 metais javiečiai sėkmingai atrėmė mongolų laivyną, kurį chanas Chubilajus buvo pasiuntęs salos užkariauti. viešpatavo karalius, niekam nemokėjęs jokių duoklių. Čiabuviai varė gyvą prekybą su Manzio ir Zaitono pirkliais. Tokia prekyba pirkliams duodavo nemaža pelno, jei tik jiems pavykdavo laimingai sugrįžti iš tos pavojingos ir tolimos jūrų kelionės. Javoje augo brangių specijų ir prieskonių, kaip antai gvazdikų, juodųjų pipirų, imbiero, cinamono, muskato riešutų. Čiabuviai rasdavo ir nemaža aukso.

Katajaus gydytojo spėjimas pasitvirtino. Gavę vaisių, ligoniai greit ėmė taisytis. Karštis nukrito, silpnumas iš lėto mažėjo. Po keturių savaičių Markas Polas įsakė kilti į kelionę. Jie pasiėmė į laivus daug šviežių vaisių, kad turėtų kuo gintis nuo šios ligos.

Savaitę paplaukę, jie išvydo Mažąją Javą [45] Dabar Sumatra. , aštuonių karalysčių salą. Jie išmetė inkarus, o po kelių dienų prasidėjo liūčių ir smarkių vėjų laikotarpis. Markui Polui norom nenorom teko ten ilgiau užtrukti. Sala buvo labai didelė ir visokių lobių turėjo su kaupu. Čia augo įvairiausių prieskonių augalų, ištisi miškai alijošiaus medžių, juodmedžių ir kvepiančių sandalmedžių. Salos džiunglėse veisėsi dramblių, raganosių, beždžionių ir kitokių žvėrių.

Tos salos karaliai savo valdovu pripažino didįjį chaną, bet jokių duoklių jam nemokėjo. Jie žinojo, kad kelias iki jų labai tolimas, ir imperatorius neatsiųs į jų žemę savo kariuomenės.

Savo priverstinio sustojimo metu Markas Polas aplankė šešias karalystes ir iš jų karalių gavo imperatoriui visokių vertingų ir retų dovanų. Basmos karalius įteikė jam dvi medines dėžes, kuriose, pasak jo, esą užbalzamuoti mažiausi pasaulio žmonės. Venecijiečiai priėmė tą dovaną chanui nė kiek nenusigandę, net šypsodami, kadangi iš kitų kelionių žinojo, kas yra tie „mažiausi žmonės“. Iš tikrųjų tai buvo žmoginės bėždžionės, kurias vietiniai verteivos gaudydavo ir tam tikru būdu apdorodavo. Negyvoms beždžionėms nuskusdavo plaukus, jas išdžiovindavo, sumirkydavo kamparu ir visokiais eliksyrais, iki jos pasidarydavo apgaulingai panašios į mažiukus žmogiukus. Tuomet įpakuodavo į sandalmedžio dėžes ir siuntinėdavo į įvairias pasaulio dalis kaip savotiškas keistenybes.

Visą birželi, liepą ir rugpiūtį beveik be atvangos pliaupė lietus. Augalai taip sparčiai lipo į viršų, jog, rodės, matyte matei juos augant, ypač jei kokią valandėlę šyptelėdavo saulė. Laivai nuburiavo iki Samaros valstybės šiauriniame salos krante ir čia vėl išmetė inkarus. Kadangi žmonėms buvo be galo nuobodu lindėti ankštose kajutėse, Markas Polas paliepė tinkamoje vietoje pastatyti įtvirtintą stovyklą. Joje įsikūrė keleiviai, laukdami palankaus vėjo Ceilono linkui.

Markas sužinojo, kad pakrantės kalnuose gyvena žmogėdrų gentys, kurie savo priešus nužudo ir suryja. Todėl jis liepė aplink stovyklą iškasti gilų ir platų griovį, kurio galai siektųsi su jūra. Per šimtą žingsnių nuo griovio jis liepė pastatyti sargybą, o patį griovį sutvirtinti nusmailintais basliais.