Вилли Майнк - Nuostabios Marko Polo kelionės

WILLI MEINCK Die seltsamen Reisen des Marco Polo

Berlin, Der Kinderbuchverlag, 1956

Vertė

K. URBANAVIČIUS ir J. STANIŠAUSKAS

Juodu ėjo lėtu žingsniu. Vakaras buvo tykus ir pilkas.

— Kur mes keliausime, broli Gujelmai?

Vienuolis nieko neatsakė, tik stabtelėjo ir pažvelgė į vandenį. Kitas, ruda sutana, gūžėsi, žvarbdamas nuo šalčio. Priešais juos plytėjo šniokščianti jūra.

— Klausi, kur mes keliausime? — Brolis Gujelmas ištiesė ranką, rodydamas į horizontą.— Tenai! Čia, ties šia siaura nerija, prasidės mūsų kelionė, tik nežinia, kur ji baigsis.

— Tesaugo mus viešpats, — murmtelėjo brolis Nikolas da Vičenca žegnodamasis ir tiriamai pažvelgė į savo palydovą.— Esi jau senas, broli Gujelmai. Popiežius galėjo pasirinkti jaunesnį.

Brolis Gujelmas ramiai atsakė:

— Pianas Karpinis [1] Džovanis de Pianas Karpinis (1182–1252) 1245–1247 metais, kaip popiežiaus Inocento IV pasiuntinys, atliko kelionę iš Liono į Vidurinę Mongoliją, į chano Gujuko būstinę. Į Mongoliją jis keliavo per Kijevą, Dono ir Pakaspijo stepes, per Chorezmą ir Septynupį. Kelionėje į chano Gujuko būstinę jis sugaišo penkiolika mėnesių. jau buvo įpusėjęs septintą dešimtį, kai jis, krikščionybės galvos pavestas, keliavo pas mongolus.

— Taigi žinai, kas tavęs laukia. Karpinis ir jo bendražygiai turėdavo kojomis kapstyti sniegą, kol surasdavo vietą nakvynei, o paryčiu jie nubusdavo visiškai užpustyti.

— Žinau, broli Nikolai. O dabar metas grįžti į vienuolyną.

Viršum vandens slystelėjo išvargusi žuvėdra. Jūra ir bežvaigždis dangus tartum susiliejo. Vėjas plaikstė rudus vienišų pakeleivių apdarus.

Kaip tik tuo metu Markas Polas slapčia išėjo iš namų. Pasiekęs Piacetą [2] Piaceta — Venecijos aikštė, kurioje yra garsieji Dožų rūmai. ir žibintų bei deglų šviesoje pamatęs šventiškai apsirengusius žmones, išgirdęs klegančius jų balsus, jis šiek tiek nusiramino. Ten stovėjo laivas, lynais pritvirtintas prie ąžuolinių polių. Iš San Džordžio pusės blyksėjo žiburiai. Vienas jūreivis slampinėjo po denį ir, patylom keiksnodamas, triūsėsi prie burių. Markas jį stebėjo.

Jaunuolis jau atsisveikino su savo draugais Džovaniu ir Džanina, su Muranu ir San Mikele, atsisveikino su puikiais ir skausmingais vaikystės prisiminimais. Bet dabar atėjo eilė atsisveikinti su Venecija.

Valtys su švytruojančiais žibintais skrodė lagūnos vandenis. Vakaro sutemose skardėjo šūkavimai. Policininkas, piktai plūsdamas, varė šalin elgetą, susirangiusį nakvynės po lentų rietuve.

Markui jau buvo metas grįžti namo. Ir staiga jo dėmesį patraukė du vyrai, pasirodę laivo denyje. Vienas jų buvo kapitonas — jaunuolis jį pažino iš žemo ūgio ir ilgos, krūtinę siekiančios barzdos. Bet kas buvo tasai kitas, kažką pašnibždom įkalbinėjęs kapitoną. Markas priėjo arčiau ir, pasislėpęs už stulpo, ėmė įdėmiai stebėti, kas dedasi denyje. Kapitonas pasiuntė jūreivį į apačią.

Kas gi tasai plačiapetis, tvirto sudėjimo vyras? Markas nematė jo veido, bet ūgis, būdingos galvos formos, ramūs, šykštūs judesiai… Taip, dar nespėjęs gerai įsižiūrėti, Markas jau žinojo, kad tai kapitonas Matėjas.

Tačiau kokie reikalai atvedė juodosios barkos savininką Matėją į šį laivą, kuriuo Markas Polas su savo tėvu, dėde Mafijų ir dviem vienuoliais rytoj turi išplaukti į Armėniją? Kodėl kapitonas pasiuntė jūreivį žemyn? Kodėl jie kalbėjosi taip tyliai, kad niekas jų nenugirstų? Į visa tai Markas nerado atsakymo. Jam kilo įtarimas. Ar tik nemėgino Matėjas prikalbėti laivo kapitoną imtis kontrabandos?

Abu vyrai prisiartino prie stulpo, už kurio buvo pasislėpęs Markas. Bet juodu vis tebekalbėjo taip tyliai, kad jis vis tiek nieko nesuprato. Tik iš jų gestų jaunuolis suvokė, kad jie susitarė. Paskui išgirdo, kaip Matėjas garsiai atsisveikino:

— A rivederci [3] Iki pasimatymo (ital.). , Antonijau. Iki ryt!

Stambus, augalotas vyras nušoko nuo trapo ant tiltelio ir leidosi krantine. Markas neryžtingai nusekė paskui jį. Bet pamatęs, kad Matėjas pasuko link gondolos, stovėjusios prie tilto dela Palia, jis paspartino žingsnį ir šūktelėjo:

— Buona sera [4] Labas vakaras (ital.). , kapitone Matėjau!

Kapitonas nustebęs sustojo.

— Tai tu, Markai? — sušuko jis savo griausmingu balsu. — Ko bastaisi po prieplauką taip vėlai? — Jis padėjo jaunuoliui ranką ant peties ir tėviškai pridūrė: — Aš tave suprantu. Prieš išplaukiant man pačiam būtų neramu. Sėsk į mano gondolą, parvešiu tave namo. Pasišnekučiuosime pakeliui.

Markas užmiršo kilusį įtarimą. Jis prisiminė, kaip kadaise lankėsi pas kapitoną, ieškodamas pagalbos, ir kaip tasai mielai jam padėjo.

— Na, lipk! — paragino jį Matėjas. — Aš dar turiu daug reikalų.

Markas šoko į valtį. Kapitonas Matėjas pasistūmėjo nuo kranto ir stipriais yriais leidosi San Marko kanalu. Dar kartą Markas pažvelgė į naktinę Veneciją. Jis jautė, kad ateityje jam dažnai teks prisiminti šį reginį.

Kapitonas Matėjas nuleido irklus. Srovė iš lėto nešė gondolą išilgai Piacetos krantinės, kur vis dar tebeklegėjo marga minia. Tik staiga priešais išniro tamsus laivo korpusas. Juodu išgirdo liūdną, graudingą dainą. Tai dainavo katorgininkai raudonoje galeroje, kuri stovėjo išmetusi inkarą San Marko kanale.

Kapitonas Matėjas vėl ėmėsi irklų. Ties Santa Marija dela saliute bažnyčia jie pasuko į kanalą Grande. Gondolos čia siuvo į visas puses, ir prasmukti irkluotojui buvo ne taip jau lengva.

— Jūs buvote mūsų laive, — staiga prabilo Markas. — Aš mačiau jus ten su kapitonu Antonijų.

Matėjas nustebęs pažvelgė į jaunuolį. Valtis vos nekliudė kyšančio iš vandens polio.

— Tai tu slapčiomis klauseisi mūsų pokalbio? — grasiai paklausė kapitonas Matėjas.

— Aš atėjau ne tam, kad vogčiomis klausyčiausi jūsų kalbų,— atkirto Markas. — Stačiai norėjau dar kartą žvilgtelėti į laivą. Namie aš negalėjau nustygti.

— Norėjai dar kartą pamatyti laivą? — nusijuokė Matėjas. — Negi manei, kad naktį jį gali kas pavogti. — Paskui, staiga surimtėjęs, jis primygtinai paklausė: — Vadinas, tu negirdėjai, ką mes kalbėjome?

— Ne. Tiek tegirdėjau, kaip jūs pasakėte: „Iki pasimatymo. Lig ryt!“ Paaiškinkit, kapitone, ką tai reiškia?

Iš kanalo Grande, kur knibždėte knibždėjo daugybė barkų ir gondolų, jie pasuko į siaurą šoninį kanalą. Čia buvo tylu ir ramu — nei valčių, nei žmonių balsų. Iš kairės ir iš dešinės stūksojo niūrios mūrinės sienos, o tarp jų virš vandens — medinis tiltas. Vidury jo ant strypo kabojo blausus žibintas, kurio šviesa net neįstengė atsispindėti vandenyje.

— Kapitonas Antonijas mano senas bičiulis, — tarė Matėjas. — Mudu tarnavome jūreiviais laive „Santa Marija“ ir kartu plaukiojome iki Prancūzijos, Ispanijos ir Afrikos krantų…— Kapitonas Matėjas staiga atsitiesė ir piktai pridūrė: — Bet kuriems galams aš visa tai pasakoju? Negi aš koks vagis ar žmogžudys? Esu laisvas žmogus ir galiu kelti koją į kiekvieno laivo denį.

Markas paskubėjo jį nuraminti:

— Aš nieko blogo apie jus negalvoju, kapitone Matėjau!

Matėjui pyktis bematant dingo. Kapitono lūpose ir įdubusių akių raukšlėse. Markas pastebėjo paslėptą šypseną.