Vilis Mainkas: Nuostabios Marko Polo kelionės

Tai išgirdęs, juvelyras tik pliaukštelėjo rankomis ir ėmėsi šventai įtikinėti, kad jis esąs padorus prekijas ir niekad padirbtais akmenimis neprekiavęs. Jis vikriai sužėrė paskleistus ant stalo turkius į krepšį ir paėmė iš spintos kitą maišelį.

Kai juvelyras išbėrė ant stalo kitą akmenų krūvelę, Nikolas Polas, gudriai šyptelėjęs, žvilgtelėjo į brolį ir Marką. Nesiklausydamas suktojo senio gražbylysčių, Nikolas dėjo brangakmenius ant delno ir atidžiai juos apžiūrinėjo. Žydras jų blizgesys buvo be jokios žalumo priemaišos, kaitinimo bandymą jie išlaikė taip pat gerai.

Derybos dėl kainos truko ilgiau kaip pusvalandį, o kai pagaliau buvo susitarta, prekijas užtikrino, kad iš šio sandėrio jis neuždirbsiąs nė vienos drachmos.

Nikolas Polas davė jam rankpinigių. Brangakmenius sudėjo į palmės medžio dėžutę, kurią užantspaudavo savo antspaudais. Prieš iškeliaudami, tai yra po mėnesio, jie ateisią atsiimti pirkinio ir sumokėsią likusią sumą.

Juvelyras palydėjo venecijiečius iki durų ir, žemai linkčiodamas bei meilikaudamas, atsisveikino su savo klientais. Jis buvo patenkintas šiuo sandėriu ir žvelgė į juos pagarbiai ir dėmesingai.

Grįždami į karavansarajų, Venecijos prekijai sutiko Hasan-beką. Šį kartą jis buvo kalbesnis, negu paprastai, tarytum atsikratęs blogos savo nuotaikos. Pasisveikinęs jis pasiteiravo, kaip klostosi jų reikalai, bet Nikolas ir Mafijas Polai atsakė labai santūriai. Hasan-bekas greitai pajuto, kad venecijiečiai nelinkę su juo kalbėtis, todėl tuojau pat atsisveikino, sakydamasis norįs pasižvalgyti po turgų gerų arklių.

— Nepatinka jis man, — tarė Nikolas susimąstęs. — Jaučiu, kad jis turi kažkokių piktų kėslų. Kodėl jam, nei iš šio, nei iš to, parūpo mūsų reikalai?

— Yra tokių atsiskyrėlių,— atsakė Mafijas broliui. — Nelengvas jų gyvenimas.

— Vakar iš Ormuzo lygumų atjojo į Bagdadą trys vyrai, — kalbėjo toliau Nikolas. — Tik tiems trims pavyko išsigelbėti nuo plėšikų, atėjusių iš kalnų. Pasakojama, kad jiems padedanti magija ir piktosios dvasios. Kai tie plėšikai užpuola vilkstines, vidur dienos sutemsta, ir žmonės nebemato vienas kito…

— Ogi mes pasikabinsime ant kaklo Abu Džakius, — nusijuokė Mafijas.

— Tikriau būtų, jei mes įsigytume gerų ginklų, — atsakė Nikolas.

Mafijas Polas taip pat surimtėjo.

— Tavo tiesa, — tarė jis, — mes turime būti labai atsargūs. Hasan-bekas turi fanatiškas, niūrias asasino [16] Izmaelitai , arba asasinai — slapta religinė sekta, kėlusi žmonėms siaubą visuose Artimuosiuose Rytuose. Įdomu tai, kad iš žodžio „asasin“ yra kilęs prancūzų kalbos veiksmažodis „assassiner“ — žudyti. Izmaelitai XII–XIII amž. nužudė daugeli musulmonų ir krikščionių valdovų. akis ir baisiai nekenčia totorių. Bet tai dar nereiškia, kad jis turėtų būti susirišęs su plėšikais.

Markas klausėsi šio pokalbio su dideliu susidomėjimu. Užuojauta, kurią jis ligi šiol jautė Hasan-bekui, virto nepasitikėjimu.

Jis nusprendė atidžiai stebėti Samarkando prekiją, o pats džiaugėsi, kad jų kelionė darosi pavojingesnė. Juk tam jis ir keliauja, kad patirtų nepaprastų nuotykių.

— Dėde, aš nesuprantu, ką reiškia jūsų žodžiai: fanatiškos, niūrios asasino akys? — paklausė Markas.

— Netrukus grįšime į karavansarajų. Tu suprasi mano žodžius, kai išgirsi istoriją apie Kalnų senį.

— Pradėkite dabar, — paprašė Markas.

— Tai jau nebenukenti! — nusijuokė Nikolas.

— Po pietų aš tau papasakosiu, — pažadėjo Mafijas.

Už molinės sienos žydėjo abrikosmedis. Švelnūs saulės spinduliai glostė jaunučius pumpurus. Nedrąsiai skleidėsi medžių ir krūmų žiedai. Kieme buvo tylu — prekijai išsiskirstė po savo vėsius, kilimais išklotus kambarius. Atėjo palaiminga popietinio poilsio valanda.

Markas priminė dėdei jo pažadą. Juodu nuėjo į sodą, o paskui juos Nikolas Polas ir kapitonas Matėjas. Tarnas atnešė veltinius kilimėlius. Persišku papročiu jie susėdo, parietę po savim kojas. Abrikosmedyje čiulbėjo kažkoks margas paukštelis.

— Istoriją apie Kalnų senį esu girdėjęs ne kartą,— pradėjo Mafijas Polas. — Aš ją papasakosiu jums taip, kaip pats girdėjau. Prieš daugel metų Egipte atsirado įvairių musulmonų sektų, kurių pasekėjai išpažino islamą ir palaikė slaptus ryšius su įvairiomis šalimis. Kaip tik tada Hasan-ibn-Alis įsteigė Persijoje asasinų sektą, kuri netrukus labai įsigalėjo. Klasta, išdavystėmis ir papirkimais Hasanas užgrobė Siaurinėje Persijos dalyje daug pilių ir tvirtovių. Alamutą, neįveikiamą kalnų tvirtovę, jis pavertė nuolatine savo rezidencija. Sektos šalininkai garbino Hasaną kaip šventąjį ir praminė jį Kalnų seniu. Kiekvienas jo įsakymas buvo vykdomas besąlygiškai.

Hasan-Alio pasekėjai visomis jėgomis stengėsi sustiprinti sektos galybę. Asasinų kunigaikštis Roknedinas įkūrė gražiame, neprieinamų kalnų apsuptame slėnyje pasakišką sodą, kuriame augo nuostabiausios gėlės ir rinktiniai vaismedžiai. Kalnų atšlaitėse stovėjo didingi įvairiausi rūmai su paauksuotais stogais, viduje išpuošti paveikslais ir blizgančiais šilkais. Aikštėse tryško kaip krištolas tyro vandens fontanai. Per sodą marmuru išklotomis vagomis tekėjo vyno, pieno ir medaus upeliai. Rūmuose gyveno reto grožio merginos, kurios grojo įvairiais instrumentais ir šoko gėlėse skendinčiose pievelėse.

Šį nepaprasto grožio sodą kunigaikštis įrengė, turėdamas ypatingą tikslą. Mat, islamas žada tikintiesiems, vykdantiems Mahometo priesakus, rojiško gyvenimo linksmybes. Taigi Roknedinas panoro visus įtikinti, kad ir jis esąs pranašas ir galįs atverti savo išrinktiesiems rojaus vartus. Jis įsakė pastatyti prie įėjimo į slėnį stiprią, neprieinamą pilį, kurią galima buvo pasiekti tik slaptu taku.

Kunigaikštis laikė savo dvare būrį jaunuolių nuo dvylikos iki dvidešimties metų, kurie būdavo parenkami kaip šauniausi ir narsiausi iš artimų kalnų gyventojų tarpo. Jaunuoliams kasdien būdavo pasakojama apie pranašą ir teigiama, kad kunigaikštis galįs įvesti juos į rojų.

Retkarčiais Roknedinas pasikviesdavo dešimt ar dvylika jaunuolių ir duodavo jiems migdomojo gėrimo. Kietai miegančius vaikinus nugabendavo į rūmus, pastatytus jo sode. Nubudę iš gilaus miego, jaunuoliai svaigte svaigo nuo neregėtų grožybių. Juos apsupdavo žavios merginos, linksmino dainomis ir šokiais, vaišino įvairiais skanėstais ir puikiais vynais. Išvydę pieno ir medaus upelius, jie pasijusdavo esą rojuje ir neturėdavo jokio noro palikti šią palaimingą vietą.

Po keturių ar penkių dienų vaikinus vėl užmigdydavo ir išnešdavo iš sodo. Roknedinas pasikviesdavo juos pas save ir klausdavo: „Kur jūs buvote šias dienas, narsieji mano broliai?“ Jaunuoliai jam atsakydavo: „Per jūsų šviesybės malonę buvome rojuje!“ Ir jie pasakodavo dvariškiams apie savo nepaprastus nuotykius, sukeldami visiems nuostabą ir smalsumą. O Roknedinas jiems aiškindavo: „Mūsų pranašas moko, kad kiekvienas, kas gina savo kunigaikštį, pateks į rojų. Jums bus lemta amžina laimė, jei ištikimai vykdysite visus mano įsakymus.“

Šiuos žodžius jaunuoliai sutikdavo su didžiausiu pakilimu. Jie laikė didele laime gauti iš savo kunigaikščio įsakymą ir buvo pasiryžę mirti, jį vykdydami. Jei kuris nors kaimyninis valdovas Roknedinui neįtikdavo, šis pasiųsdavo savo vyrus, ir jie iš pasalų jį nužudydavo. Visi buvo pasirengę atiduoti už kunigaikštį savo gyvybę.

Asasinų smurtas kėlė siaubą visose kaimyninėse šalyse. Roknedinas turėjo du vietininkus — vieną Damaske, kitą Kurdistane, — kurie sekė jo pavyzdžiu, auklėdami jaunimą beatodairiško klusnumo dvasia. Todėl net galingiausias valdovas neišvengdavo bausmės — jo laukdavo pasalūniška mirtis, jei užsitraukdavo Kalnų senio rūstybę.