Vilis Mainkas: Nuostabios Marko Polo kelionės

Ir čia įvyko kažkas nepaprasta. Kai abiejų vilkstinių vyrai šūkaudami grasino vieni kitiems, Džuljeta prasibrovė pro susijaudinusią minią ir ristele pribėgo prie Matėjo, kuris stovėjo taip kovingai nusiteikęs, kad niekas nedrįso prie jo prieiti.

Galimas daiktas, Džuljeta pasijuto kalta dėl šio nelemto įvykio, o gal šeimininko nerangumas pažadino simpatiją jam? Šiaip ar taip, ji padėjo didelę savo galvą su liūdnomis, romiomis akimis Matėjui ant peties ir ėmė laižyti molėtą jo ranką. Toks nelauktas ištikimo gyvulio meilumas numalšino įsisiūbavusias aistras. Kapitonui įniršis staiga praėjo, ir abiejų vilkstinių palydovai išsiskyrė geruoju.

Raitelis, kurį Matėjas taip šiurkščiai tėškė į purvyną, pasiėmęs iš balos botagą, šoko ant arklio ir kiek įkabindamas nušuoliavo paskui savo vilkstinę.

Po šio įvykio Matėjo autoritetas vilkstinėje dar labiau pakilo. O tarp jo ir Džuljetos užsimezgė tikra draugystė.

Sustojus karavansarajuj nakvynės, Markas matė, kaip kapitonas Matėjas naktį nusėlino į arklidę pamesti savo Džuljetai šieno. Arklių šėrikas žiūrėjo į tai pro pirštus, tik vienas mulas graudžiai subliuvo, kai Matėjas atėmė iš jo glėbį šieno.

Vilkstinė tęsė savo kelionę, ir prekijai vis arčiau pažino kits kitą. Sustoję pietų arba vakare apsinakvoję karavansarajuj, jie susėsdavo draugėn ir kalbėdavosi prekybos reikalais, pasakodavo vienas kitam įvairius nuotykius, patirtus svetimuose kraštuose. Hasan-bekas sėsdavo drauge ir klausydavosi pasakojimų, pats retai kada įterpdamas vieną kitą žodį.

Po aštuonių dienų keliauninkai išvydo Bagdado namus ir bokštus. Artėjo vakaras, bet pakibęs danguje ugninis kamuolys dar tebeskleidė akinančią šviesą. Skaisčios saulės spinduliai žaidė minareto bokšte, dažė margas stogų čerpes, maudėsi drumzlinose Tigro bangose. Paskui ji nepastebimai pasislėpė už smailių marmurinių bokštų ir vėl akimirką nutvieskė didingo musulmonų vienuolyno stogą. Artėjančios vakaro sutemos sklaidė purpurinio saulėlydžio grožį. Dangus pamažu geso, ir žemė ėmė gaubtis pilku šydu.

— Štai, Džuljeta, mes ir Bagdade, — tarė kapitonas Matėjas.

Markas nusijuokė.

Bagdade beliko vien sodai ir griuvėsiai. Puikūs kalifo rūmai su bokštu, kuriame valdovas slėpė savo lobius, taip pat buvo sugriauti. Nukentėjo ir miesto siena, o griovys aplink ją buvo pilnas dumblo. Tik mečetės liko neliestos — visu savo baltu grožiu jos grakščiai stiebėsi tarp griuvėsių. Iš minaretų kartkartėmis pasigirsdavo pratisi šauksmai: „La illa il allah…“ Išgirdę juos, musulmonai kniumba ant žemės ir paskęsta maldoje.

Ant kalvos stovi bažnyčia su auksiniu kryžium. Kai saulė prasiskverbia pro medžių lapus, viskas aplinkui sušvinta švelnia žaluma. Net geltona žemė įgyja žalsvą atspalvį. Karštos buvo pirmosios pavasario dienos.

Per vidurį miesto teka Tigras. Jo pakrantėmis driekiasi sodai ir parkai su datulių giraitėmis ir migdolų medžiais. Upėje knibždėte knibždėjo valčių, baržų ir nepaslankių burlaivių. Septyniolikos dienų kelias skyrė Bagdadą nuo Indijos jūros.

Miestas jau apsiprato su užkariautojais. O patys užkariautojai, apsigyvenę turčių namuose, jautėsi kur kas geriau, negu ant arklių nugarų ar palapinėse. Jie jau nebebuvo tikri klajokliai, rūstūs kariai, kokie buvo jų tėvai ir protėviai Čingischano laikais. Bet jie dar buvo pakankamai galingi, kad galėtų valdyti užkariautus kraštus.

Bagdadas jau atsigavo po įsiveržimo ir vėl tapo prekybos centru.

Iš Chorezmo ir Kermano čia atgabeno nuostabiai gražių brangakmenių— turkių. Broliai Polai nusprendė įsigyti šių žydrųjų brangakmenių, nes jie Rytuose labai vertinami dėl tariamai stebuklingos jėgos. Kas nešioja ant krūtinės Abu Džakį — turkį iš Nišapuro, to nepersekiojančios nelaimės. Jis stiprinąs regėjimą, padedąs nugalėti priešus, įgyti kunigaikščio malonę, atbaidąs blogus sapnus. Šie stebuklingi brangakmeniai tokie gražūs, kad valdovai ir kunigaikščiai puošia jais savo lobynus. Išminčiai, prieš pradėdami stebėti jauną mėnulį, pirmiau pasižiūri į Abu Džakį.

Taip sakoma viename Nišapuro rankraštyje.

Nikolas, Mafijas ir Markas ėjo triukšmingomis turgaus gatvelėmis. Markas daug giliau, negu tėvas su dėde jautė šio nepažįstamo, bet jau kažkokio artimo gyvenimo patrauklumą. Beveik kiekviename žingsnyje jaunuoliui norėjosi stabtelėti, deja, nebuvo laiko.

Netrukus jie išėjo į ramesnę gatvę. Indai pinigų keitėjai sėdėjo priešais savo parduotuves ir šildėsi saulėje. Šalia jų gulėjo daugybė įvairių svarstelių.

Vienoje dirbtuvėje, nuo gatvės atitvertoje geležinėmis grotomis, prie medinių spręstuvų sėdėjo penkios moterys, ir jų darbščios rankos siuvinėjo ploname šilke auksu ir sidabru žvilgančius žvėris. Šalia du sargybinio prižiūrimi juodaodžiai vergai durstė plonomis ylomis perluose skylutes. Beveik visi iš Indijos į Europą gabenami perlai pirmiau patenka į Bagdadą, kur jie praduriami, suvarstomi ir kitaip apdorojami.

Venecijiečiai buvo apsivilkę savo geriausiais drabužiais, kad įžvalgių vertelgų akyse atrodytų pinigingi prekijai. Dabar jie ėjo auksakalių ir brangakmenių pirklių gatve. Dirbtuvėse girdėjosi tylus plaktukų stuksenimas. Senyvas juvelyras pamojo praeinančius ir pasiteiravo, ką jie norėtų įsigyti. Išgirdęs, kad venecijiečiai ieško turkių, senis pagyvėjo ir pasikvietė juos į savo parduotuvę.

Nešykštėdamas pagyrų savo prekėms, jis įsivedė juos į ankštą kambarėlį. Nikolas ir Mafijas Polai pastebėjo tiriamus jo žvilgsnius. Mažas, apsukrus žmogiūkštis įsmeigė gudrias savo akutes į prekijus, tarsi svarstydamas, ar galima būtų juos apmauti. Viename maišelyje gulėjo akmenys, kuriuos jis keletui dienų buvo įkišęs į molinius indus su vandeniu. Jie buvo patamsėję ir įgiję tą žydrą blizgesį, kuriuo pasižymi geriausi šios rūšies brangakmeniai. Bet po kelių savaičių šie akmenys vėl pašviesėtų ir netektų savo blizgesio. Tada jie būtų tiek pat verti, kiek upelio pakrantės žvirgždas.

Kambarėlyje buvo maloniai vėsu. Pro grotomis užtaisytą langą krito platus saulės spindulių pluoštas. Juvelyras paėmė iš sieninės spintos maišeli ir išbėrė akmenis ant stalo. Markas vos susivaldė, nesušukęs iš nuostabos. Saulėje žėrėjo puikiausi brangakmeniai.

Juvelyras saikstėsi kiek įmanydamas, kad tai gražiausi brangakmeniai iš Nišapuro turkių telkinių.

— Tik žiūrėkite, ponai! Ar šitie turkiai ne puikesni už žvaigždes? Imkite kad ir šį akmenį. Koks tyrumėlis! Tarsi rytmečio rasa! Prisiekiu pranašo barzda, šit jau dvidešimt penkeri metai, kai prekiauju brangakmeniais, bet tokio dar niekad neteko matyti. — Prislopinęs balsą, kone pašnibždomis, jis paslaptingai tęsė: — Jums pasisekė, kilnieji ponai, nuo karaliaus Saliamono laikų nebuvo tokių brangakmenių! Tik, prašau jus, susimildami, neišduokite manęs! Niekam neprasitarkite apie tai, ką aš jums dabar sakau. Šie turkiai, kuriuos jūs čia matote, kadaise buvo kalifo lobynų puošmena. Man pardavė juos vienas totorių kunigaikštis. — Senis paskleidė ant delno keletą akmenų ir, palaikęs juos priešais šviesą, kupinu susižavėjimo veidu pridūrė: — Jie švyti skaisčiau už saulę ir jų žydrumas prilygsta dievų akims!

Sustingusiais veidais klausėsi broliai Polai saldžių juvelyro postringavimų. Mafijas paėmė nuo stalo didžiausią akmenį, pakilojo jį rankoje ir, įkaitinęs prie krosnelės, pauostė. Markui jis paaiškino:

— Kai kurie prekijai mėgina dažytą dramblio kaulą iškišti už tikrus turkius. Padirbti akmenys lengvesni už tikruosius ir pakaitinti atsiduoda kaulu.