Vilis Mainkas: Nuostabios Marko Polo kelionės

Kai totoriai nužygiavo toli į vakarus ir užkariavo šį kraštą, chanas Chulagas, didžiojo chano Munkės brolis, išgirdo apie baisias Roknedino piktadarybes. Jis sužinojo, kad Kalnų senio šalininkai užpuldinėja keliaujančias per jo šalį vilkstines. 1256 metais chanas pasiuntė savo kariuomenę ir apsupo piktojo kunigaikščio pilį. Bet pilis buvo taip įtvirtinta, kad išsilaikė net trejus metus. Pagaliau badas privertė Roknediną pasiduoti. Jo tvirtovė buvo sulyginta su žeme ir rojaus sodas sunaikintas. Žiaurųjį kunigaikštį sukaustė grandinėmis ir rengėsi nugabenti į vyriausiąją totorių buveinę Karakorumą [17] Karakorumas — chano Munko būstinė Orchono upės krante į vakarus nuo Ulan-Batoro. Iki 1267 metų Karakorumas buvo didžiojo chano rezidencija, ir šiame mieste-stovykloje gyveno daugybė vergų amatininkų, kuriuos mongolai buvo atsigabenę iš Vidurinės Azijos, Irano, rusų žemių ir Kinijos. , pas didįjį chaną Munkę. Tačiau, keliaujant per Gilano provinciją, jis buvo nužudytas.

Totoriai žiauriai atkeršijo asasinams už jų piktadarybes. Didysis chanas Munkė įsakė išnaikinti visą sektą, nepaliekant moterų ir vaikų. Tik nedaugeliui pavyko iš tų skerdynių išsigelbėti.

Mafijas Polas nutilo. Markas susimąstęs žiūrėjo į gėlę, besiskleidžiančią karštoje popiečio saulėje. Šalimais žaliavo krūmai, pasidabinę baltais ir raudonais žiedais. Žolėje čiurleno šaltinis, iš už molinės sienos kilo melsvai pilki dūmai, nustelbdami švelnų žemės aromatą.

— Eisiu pažiūrėti Džuljetos, — tarė kapitonas Matėjas. — Šėrikais negalima pasitikėti.

Pro siauras dureles jis išėjo iš sodo į kiemą.

— Dabar supranti, ką aš turėjau galvoje, kalbėdamas apie fanatiškas ir niūrias asasinų akis? — paklausė Mafijas Polas.

— Taip, dabar aš suprantu. Ir jūs manote, kad Hasan-bekas… — Prisiminęs naktinį pokalbį, Markas pridūrė: — Hadži-Muhamedas man pasakojo prie fontano, kad Hasan-bekas neteko visko — totoriai atėmė iš jo pastogę, pinigus ir šeimą.

— Gal būt, mes klystame, — suabejojo Mafijas.

— Vis tiek turime būti atsargūs, — tarė Nikolas, Polas.

Kapitonas Matėjas, prisisegęs prie šono sunkų kalaviją, jojo vilkstinės gale. Kelias staigiai kilo į kalną. Palmių gojeliuose kaupėsi tvanka ir sklido į visas puses. Dangaus skliautas panėšėjo į didžiulį, saulės įkaitintą bronzinį varpą.

— Turi kada nors baigtis šita velniava! — murmėjo Matėjas, braukdamas nuo kaktos prakaitą.— Pakentėk, Džuljeta. Tuojau užkopsime į viršūnę ir pamatysime jūrą — tada iškart, pasidarys vėsiau.

Džuljeta kantriai klausėsi jo žodžių. Priekyje iš lėto stypino penkiolika kuprių. Ir pilki menkučiai asiliukai neskubėdami gūrino įkalnėn.

— Tu nežinai, kokia puiki šiuo metu Venecija. Nuo jūros pučia gaivus vėjelis. Ar tu matei kada nors miestą, kuris stovi stačiai ant vandens? Ne, tu negali to įsivaizduoti. Nekalbant jau apie rūmus ir tiltus…

Kapitonui Matėjui išdžiūvo burna, ir jis vos apvertė liežuvį, bet nesiliovė kalbėjęs, tarytum jam nuo to iš tikrųjų būtų lengviau.

— Tik įsivaizduok, aplinkui visur vanduo. Įkiši ranką, ir gaivi vėsa apima visą kūną, pasijunti kaip žuvelė, dar nenunešta į turgų.

Vilkstinė kėlė debesis geltonų ir pilkų dulkių, kurios gulė ant žolės ir lapų. Papūgos savo ryškiomis plunksnomis margino blunkančią nuo kaitros medžių žalumą. Tetervinai ir fazanai tupėjo stačiai ant kelio ir tik paskutinę akimirką, pajutę čia pat arklio kanopas, pakildavo į orą arba nustraksėdavo į krūmus. Kapitonas Matėjas atleido pavadį. Jo kumelė ėjo neskubėdama, nes jie nedaug tebuvo atsilikę nuo vilkstinės, dabar traukiančios per kalniečių kaimą. Abipus kelio stovėjo skurdžios pirkelės, suręstos iš datulių ir dengtos dideliais jų lapais. Už žemų molinių tvorų vešėjo gražūs sodai, kuriuose noko graikiški riešutai, citrinos, figos ir granatai.

Gatvėje nesimatė nė gyvos dvasios. Kaimas popiečio kaitroje atrodė lyg išmiręs.

Markas jojo greta tėvo. Lieknas, stipraus sudėjimo jaunuolis tvirtai sėdėjo balne. Dabar jis jau buvo geras raitininkas ir nepraleisdavo progos pamėgdžioti vikrias džigitų išmones. Bet tokioje kaitroje, kaip šiandien, geriau buvo susilaikyti nuo bereikalingų judesių. Gindamasis nuo kaitrių saulės spindulių, Markas apmuturiavo galvą siaura balta skara. Jo veidas buvo smarkiai įdegęs. Niūrus ir nepatenkintas jis jojo lėta ir nuobodžia ristele.

Markui ant kaktos ir skruostų blizgėjo prakaito lašai, užtat jis atrodė keleriais metais vyresnis. Jis buvo panašus į išvargusį karį, pilną sukauptos energijos, kuri, pasirodžius priešui, gali nubusti ir atlikti neregėtus žygdarbius.

— O kurgi Matėjas?

Tėvo klausimas pažadino Marką iš užmiršties, ir jis apsidairė. Dėdė Mafijas buvo vienas. Hasan-bekas jojo iš paskos. Kelias darėsi siauresnis, vilkstinė artinosi prie kalno viršūnės.

— Matėjo nematyti. Aš suku atgal jo pasitikti.

— Tik nejok per toli. Jei nerasi Matėjo, pranešk džigitams.

— Gerai, tėve.

Markas iškart pažvalėjo, lyg būtų šaltu gėrimu atsigaivinęs, ir ryžtingai paspaudė arklį. Snūduriuodamas balne, pro šalį tyliai prajojo dėdė.

— Kurgi joj ate, gerbiamasis? — paklausė Marką Hasan-bekas, atidžiai žvalgydamasis po apylinkę.

— Kas jums darbo, — tyliai burbtelėjo Markas ir garsiai pridūrė: — Aš tuojau grįšiu.

— Neatsilikite toli nuo vilktinės! — šūktelėjo jam įkandin Hasan-bekas.

Markas apmaudžiai pliaukštelėjo botagu. Ko tasai Hasan-bekas taip rūpinasi juo? Užtenka jam tėvo ir dėdės pamokymų.

Pro šalį traukė varovų lydimi arkliai, mulai, asilai ir kupriai. Džigitai jojo padrikai šalia ištįsusios vilkstinės. Markas paklausė vieną iš jų, ar tas nematęs kapitono Matėjo. Džigitas tik patraukė pečiais. Jaunuolis sustojo, nebežinodamas, ką toliau daryti. Jį apniko spiečiai uodų ir musių, nuo kurių jis mėgino gintis, mostaguodamas botagu. Arklys neramiai trypčiojo vietoje. Markas spustelėjo jam šonus, kad nusiramintų.

Štai už posūkio dingo paskutiniai kupriai. Negi jis turėtų grįžti, nesuradęs Matėjo. Markas jau nebegirdėjo nei kanopų bildesio, nei varovų šūkavimų. Staiga įsiviešpatavo neįprasta tyla. Augalai čia skurdo, kepinami negailestingų saulės spindulių, gėlės vyto ir bluko, medžių kamienai stirksojo lyg suakmenėję. Tik įvairūs parazitai — mašalai, uodai, nuodingi vorai ir visokios gyvatės jautėsi gerai.

Bet kurgi dingo kapitonas Matėjas?

Vilkstinė buvo kalnuose, kur siautėjo plėšikai karaunai, — trys dienos kelio iki Ormuzo. Tėvas jam jau pasakojo apie tai. Markas garsiai pašaukė Matėją vardu, bet tvankus oras tarytum ryte prarijo jo balsą. Tada jis šuoliais leidosi atgal į kaimą. Markas nesitvėrė pykčiu, pamatęs Matėją stovintį prie šulinio, o šalia jo tris baltai apsirengusius vyrus įdegusiais veidais. Kaip tik tuo metu Matėjas, suvilgęs odiniame kibire skarą, šluostėsi kaktą ir paskui drėgnu skuduru perbraukė Džuljetai per nugarą.

Markui pyktis tuojau pat atlyžo.

— Paskubėkime, kapitone, — sušuko jis. — Vilkstinė jau ant kalno. Jei užgaišime, tai paskui ir nebepavysim!

— Gerai, kad atsiradai čia, Markai! — Matėjas vėl įmetė odinį kibirą į šulinį ir jį ištraukė, atidžiai stebėdamas savo įdubusiomis akimis kiekvieną stovinčių šalia jo vyrų judesį.— Ar negalėtum man pasakyti, kas per vieni šitie krankliai? Tik nelipk nuo arklio, Markai. Čia kažkas negerai… Ei tu, velnio išpera, kur kiši savo purvinus nagus! — su pikta šypsena šūktelėjo Matėjas vienam tamsiaodžiui, mėginusiam pačiupti Marko arklį už pavadžio. Kapitonas nutvėrė jį už rankos ir truktelėjo į save.