Vilis Mainkas: Nuostabios Marko Polo kelionės

— Šitaip, drauguži! Verčiau skirkimės geruoju, o jei ne — bematant atsidursi šuliny. Markai, sėdėk ant arklio!

Matėjas žengė prie Džuljetos, nepaleisdamas ir perso, kuris Iš visų jėgų mėgino ištrūkti iš tvirtų stipruolio rankų, — net jam gyslos buvo iššokusios iš skausmo. Staiga kapitonas taip sviedė jį, kad tasai kūlvirsčias nuriedėjo keletą žingsnių.

Matėjas neišleido iš akių ir kitų dviejų, kurie stovėjo šalia ir nesiryžo nieko daryti, matydami tokį milžiną. Bet vos tik jis užšoko ant arklio, pasigirdo šaižus įsakmus balsas. Iš pirkių tuojau pasipylė ginkluoti vyrai ir, pašėlusiai klykdami, bėgo prie šulinio. Viena ietis prazvimbė pro Marką, vos nekliudžiusi peties, kita įsmigo Džuljetai į šlaunį. Kumelė atsistojo piestu ir šoko ant plėšikų. Iš žaizdos tryško kraujas. Staiga ji suklupo, ir Matėjas nusivertė į priekį, bet tuojau pat pašoko ir išsitraukė kardą.

„Karaunai“, — dingtelėjo Markui. Jis suskaitė devynis ar dešimt vyrų, be anų trijų, kurie nebuvo ginkluoti ir tuojau pat spruko į pirkią. Jaunuolis suvokė gresiantį pavojų ir instinktyviai prigludo prie arklio kaklo. Viena ietis pralėkė pro pat galvą. Jis staigiai pasuko arklį ir parbloškė ietininką, o kitą plėšiką patiesė kalavijo smūgiu. Markas įkaito besikaudamas, drabužiai lipo prie kūną ir plaukai buvo šlapi kaip po pirties. Arklys neramiai trypčiojo vietoje, pasirengęs sprukti iš kautynių lauko.

Iš pirkios išbėgo anie trys, dabar jau ginkluoti, ir skubėjo prie Matėjo, kurį buvo apsupę kiti plėšikai. Markui radosi proga pasprukti, nes plėšikai jau nebekreipė į jį dėmesio. Buvo aišku, kad jie Matėją greitai nugalės, nors tasai gynėsi savo didžiuliu kalaviju kaip patrakęs. Ar ne geriau būtų pašaukti džigitus? Marko galvoje šmėkščiojo įvairios mintys.

— Markai, bėk! — išgirdo jis Matėjo balsą.

Priešais jį gulėjo karauno mesta ietis. Į padangę kilo dulkių sūkuriai, žvangėjo ginklai, girdėjosi plėšikų šūkavimai ir sužeistųjų vaitojimas. Keturi karaunai buvo ar nukauti, ar sunkiai sužeisti.

— Dumk pagalbos, Markai! — sušvokštė Matėjas.

Toliau viskas vyko žaibo greitumu. Matėjui užmetė kilpą ant kaklo, patraukė ir parbloškė žemėn. Kalavijas iškrito jam iš rankų. Markas buvo bepuoląs plėšikus, bet penkios atkištos ietys užkirto jam kelią. Greit susivokęs, jis sukirto pentinais — arklys atsistojo piestu ir, pasisukęs ant užpakalinių kojų, kiek įkabindamas leidosi iš susirėmimo vietos.

Markui viena mintis tebuvo galvoje: kuo greičiausiai suteikti Matėjui pagalbą! Jis vis dar tebegirdėjo besiplūstančius plėšikus. Arklys kaip viesulas lėkė medžiais ir krūmokšniais apaugusiomis atšlaitėmis, o Markas vis ragino ir ragino jį pentinais. Kelias vingiavo į kalno viršūnę.

Greičiau į pagalbą Matėjui!

Markui skaudėjo galvą, spengė ausyse, kraujas tvinksėjo smilkiniuose, o širdis plakė nelyginant kūjis. Jį baisiai kankino troškulys, burna išdžiūvo, o saulė toliau negailestingai kepino. Abipus kelio, kuriam tarytum ir galo nesimatė, plytėjo arbūzų laukai.

Staiga Markui pasivaideno, kad jis girdi arklių kanopų dunksėjimą. Jis apsidairė, bet kelyje nieko nesimatė. Plėšikai jo nesivijo, matyt, bijojo vilkstinę lydinčių džigitų.

Jaunuolis dar stipriau įtempė pavadį ir suplakė arklį, versdamas jį sušuoliuoti iš paskutiniųjų. Šią akimirką jis prisiminė savo tėvą. Ką pasakytų Nikolas Polas dėl savavališkų sūnaus poelgių?

Staiga Markas pamatė priešais atrisnojančius du pabalnotus arklius be jojikų. Jis baisiai nustebo. Iš pradžių jis pagalvojo, kad arkliai bene bus pabėgę pietų poilsio metu. Tačiau šią mintį tuojau pat nuvijo, nes žinojo, kad džigitai juos be vargo būtų pagavę.

Kai arkliai pribėgo arčiau, Markas vieną iš jų pažino — tai buvo jo tėvo žirgas. Jaunuolį apėmė siaubas. Jis atleido pavadį, ir jo apsiputojęs arklys sustojo. Taip, nėra abejonės: tasai laukas bėris — tėvo ristūnas. Markas nušoko nuo arklio ir pašaukė eržilą. Išgirdęs pažįstamą balsą, žirgas atsargiai prisiartino.

Markas čiupo jį už pavadžio, bet tuojau pat vėl paleido. Juk reikia pirmiau sužinoti, kas atsitiko. Įkyrios mintys lindo jam į galvą; jis pririšo savo arklį prie medžio ir leidosi tolyn pėsčias.

„Juk tėvas ne vienas, su juo buvo dėdė Mafijas ir džigitai, — galvojo jis. — Pagaliau ir pirkliai buvo ginkluoti. Užpulti vilkstinę ne taip jau lengva.“

Markas jautėsi kaltas, kad paliko tėvą vieną, nepadėjo jam nelaimėje. Bet kodėl jis mano, kad vilkstinė buvo užpulta? Šit jis pamatys visus, ramiai besiilsinčius po palmėmis…

Markas paspartino žingsnį. Kelias ėjo plokštikalne ir toliau leidosi siauru taku žemyn. Jį apėmė vienatvės jausmas — aplinkui dunksojo tamsūs kalnai, o viršum jų plytėjo žydras dangus. Po kojomis — pilkai žalia stepių žolė, dygios usnys ir kažkokie sidabrinio pilkumo, stipriai kvepiantys augalai.

Nuo išdžiūvusios žemės, apaugusios skurdžia augmenija, karštas vėjas kėlė dulkių sūkurius. Markas pridengė ranka akis ir lygumos pakraštyje staiga pamatė greit besiartinantį raitelių būrį. Jis nežinojo, ar tie baltai apsirengę raiteliai jį pastebėjo, bet, šiaip ar taip, bėgti atgal prie savo arklio jau nebebuvo laiko. Jis krito ant žemės, nušliaužė pakrūmėmis kokią penkiasdešimt žingsnių nuo kelio ir ten susigūžė žolėje.

Po valandėlės Markas atsargiai pakėlė galvą ir žvilgtelėjo pro žoles į kelią. Dulkės graužė paraudusias, karščiuojančias jo akis, susivėlusių plaukų kuokštai dribo ant veido. Jis suskaitė dvylika ginkluotų raitelių, kurie nieku nesiskyrė nuo matytų kaime plėšikų. Kaip ir anie, jie buvo apsiginklavę ietimis, ant nugarų kabojo lankai, bet jų strėlinės buvo tuščios.

Markui ėmė smarkiau plakti širdis. Atrodė, kad raiteliai joja tiesiai į jį. Jis išsitraukė iš makščių kalaviją ir pasidėjo šalia savęs, o kairiąja ranka suspaudė durklą. Jokios baimės jisai nejautė. Vis vien jokios vilties — jų neišvengsi, neišsigelbėsi. Jei plėšikai jį suras, jam grėsė mirtis.

Štai tau ir nuotykis! Ar taip jis vaizdavosi jį ten, Venecijoj, ilgesingai žiūrėdamas į išplaukiančius laivus ir niekindamas saulėje švytinčios lagūnos grožį? Ar taip jis atrodė jam, kai vilkstinė rūškanomis dienomis klampojo išmirkusiais nuo lietaus keliais?

Ne, Markas svajojo apie kitokius nuotykius! Štai jis kaunasi su plėšikais ir vergų pirkliais, jis išlaisvina gražuolę čigonaitę ir tampa visų pripažintu dienos didvyriu! Ir už savo žygdarbį susilaukia pelnyto atlyginimo — jis apiberiamas auksu ir sidabru ir priedo gauna dar žavią mergaitę!

Ir šit dabar jis guli karšto vėjo gairinamose dulkėse, negailestingai kepinamas saulės, tarp keistų, gaižų kvapą skleidžiančių krūmokšnių…

Ir fazanas ryškiomis sidabrinėmis plunksnomis prabėga pro šalį.

Ir balti raiteliai vis artėja — Markas jau mato tamsius, karingus jų veidus.

Ir širdis jam beveik paliovė plakusi.

Ir laikas jam tarsi sustojo.

Ruošdamasis žūtbūtinei kovai, Markas įsmeigė durklą į žemę; šalia gulėjo kalavijas. Įtempęs visas jėgas, jis pasirengė šuoliui.

Raitelių ietys buvo kraujuotos, drabužiai apdraskyti. Jie prajojo pro šalį, ir dabar Markas pamatė būrio vidury du prie arklių pririštus belaisvius. Vienas iš jų buvo Hasan-bekas. Jis gulėjo be sąmonės ant arklio nugaros; jo rūbai buvo aptekę krauju.

„Yra tokių atsiskyrėlių. Nelengvas jų gyvenimas!“ — taip kalbėjo Mafijas Polas Bagdade.

O dabar Hasan-bekas gulėjo sunkiai sužeistas ant arklio.