Vilis Mainkas - Nuostabios Marko Polo kelionės

Gauruoti totorių arkliūkščiai lėkė kiek kojos įkabina. Raiteliai savo darniais judesiais tartum suaugo su arkliais, kurie buvo neatskiriami nuo jų kaip strėlė ir lankas, kaip butelys ir vanduo, kaip maišelis ir maistas. Jie buvo pratę porą dienų nenulipti nuo arklių, net miegodavo balne, jiems besiganant.

Salia Nikolo Polo jojo jo brolis Mafijas, stengdamasis nuslėpti savo nerimą. Tylėjimas jį kankino.

— Gerai, kad mes bent savo dukatus iškeitėme į turkius, — prabilo jis.

— Nelaimės mane persekioja. Kampas nepalikau Marko Venecijoj!

— Nekalbėk niekų, Nikolai! — karštai atkirto Mafijas. — Aš esu tikras, kad berniokas gyvas. Juk plėšikai norės gauti už jį išpirką.

Tik dabar Nikolas atsigodė iš sustingimo.

— Jis pats puolė tiems plėšikams į nagus! Nelabasis traukė jį ieškoti to prakeikto Matėjo!

Apie vidurdienį jie sustojo trumpo poilsio. Vilkstinių kelias vingiavo aukštyn į kalnus. Kelyje pasitaikydavo upokšnių ir didesnių upelių, kur galėdavo išsimaudyti ir atsigaivinti šaltame vandeny. Vakare jiems dar buvo likęs vienos dienos kelias iki užpuolimo vietos. Nikolas Polas pasiūlė totorių vadui tęsti kelionę naktį.

Užkūrė laužus. Blėsčiojanti jų ugnis baidė nuo stovyklos žvėris, o dūmai — įkyrius vabzdžius. Kol arkliai ganėsi, raiteliai užkando ir sugulė ant savo kailių arba veltinių nusnūsti. Po dviejų valandų sargybiniai juos pažadino.

Naktį šiek tiek atvėso, ir dabar jie jojo daug greičiau, negu nepakenčiamoje dienos kaitroje. Nikolas ir Mafijas Polai snūduriavo balnuose. Nuobodi nakties tyla, monotoniški medžių, krūmų ir kalnų šešėliai, arklių kanopų dunksėjimas ir kamanų žvangčiojimas juos migdė. Broliai jojo būrio priekyje už pirmosios totorių voros. Staiga priekiniai raiteliai sustojo. Nakties tyloje pasigirdo įspėjamieji šūkiai. Būrys pasiruošė kovai.

Broliai Polai išgirdo griausmingą bosą:

— Apakote, ar ką, po velnių! Negi nematot, kad mes ne plėšikai?

O paskui skardų jaunuolišką balsą:

— Kur jūsų vadas? Mūsų vilkstinę užpuolė karaunai.

Nikolas Polas paspaudė arklį ir, Mafijo lydimas, nušuoliavo į priekį. Jam vis dar vaidenosi, kad iš jo šaiposi naktinės šmėklos.

— Markas! — sušuko jis dusdamas. — Juk tai mano sūnus! Argi nematote?

Totoriai pasitraukė į šalį. Nikolas Polas nušoko nuo arklio ir apkabino Marką.

— Kaipgi čia atsiradai, sūnau? — sušnibždėjo jis, staiga pagyvėjęs. Jis paleido Marką iš savo glėbio ir griežtai tarė: — Juk čia yra ir dėdė Mafijas. Jis taip pat susirūpinęs tavo likimu. Pasisveikink su juo!

Nikolas Polas pavėdėjo savo arklį į šalį. Jo ranka mėšlungiškai spaudė pavadį. Sukandęs dantis, jis mėgino bent kiek susitvardyti.

— Na, šit mes ir vėl drauge, dėde, — pasakė Markas kimiu balsu. Jis suprato tėvo jaudinimąsi, nes ir jį patį šią akimirką apėmė toks neapsakomas džiaugsmas ir drauge liūdesys, kad jo akys prisipildė ašarų.

Kol Mafijas kalbėjosi su savo sūnėnu, Nikolas Polas priėjo prie Matėjo.

— Aš jums be galo dėkingas, Matėjau, iš visos širdies dėkoju! Jūs išgelbėjote Markui gyvybę.

Matėjas sumišęs papurtė galvą.

— Jūs klystate, Polai. Atvirkščiai, Markas ištraukė mane iš dvokiančios duobės. Aš to niekuomet nepamiršiu. Prisiekiu jums, Nikolai, niekados nepamiršiu!

Nikolas Polas nepatikliai žiūrėjo į Matėją. Tuo tarpu totoriai ėmė nerimauti — jie norėjo greičiau sužinoti, kur slapstosi plėšikai. Ormuzo kunigaikštis, užsirūstinęs dėl vilkstinės užpuolimo, įsakė šimtinių vadams ir penkiasdešimčiai džigitų žūt būt sunaikinti plėšikų lizdą. Akiplėšiški karaunų užpuolimai rimtai trukdė prekybą tarp Bagdado ir Ormuzo.

Totoriai nusprendė sustoti artimiausiame slėnyje ir ten išklausyti Marko ir Matėjo pasakojimo. Netrukus suliepsnojo laužai, ir Markas apsakė savo ir Matėjo nuotykius.

Išgirdęs apie Hasan-beko mirtį, Nikolas Polas nuleido akis.

— Mes neteisingai jį kaltinome, — tarė jis, — Hasan-bekas buvo narsus vyras! Sužeistas ir parblokštas ant žemės, jis vis dar priešinosi plėšikams. Tada žuvo penki prekijai, karavanbašis ir dešimt džigitų.

— Aš mačiau jūsų ristūną, tėve. Jis bėgo į mane vienas, be raitelio…

— Tavo tėvas per susirėmimą nukrito nuo arklio, — paaiškino Mafijas. — Jis nukovė vieną plėšiką ir paspruko svetimu arkliu. Mes lėkėme dieną ir naktį, ieškodami pagalbos.

— Taigi matai, Nikolai, — kalbėjo jis, kreipdamasis į brolį.— Negi mes galėjome vieni vytis karaunus.

— O Markas taip padarė,— pasididžiuodamas atkirto jam Nikolas.

— Kai aš pagalvoju apie tai, mane šiurpas nukrečia, — pasakė Mafijas.

Staiga Markas prisiminė naktinį pokalbį su Hadži-Muhamedu ir Hasan-beku.

— O Hadži-Muhamedas gyvas? — paklausė jis.

— Kaipgi, gyvas. Jis su nekantrumu lauks mūsų Ormuze.

Prie laužo sėdėjo šešetas vyrų. Blėsčiojanti liepsna šokinėjo virš žemės, atsispindėdama siaurose totorių šimtininkų akyse; rausvi jos atšvaitai nušviesdavo veidus, paskui vėl viską apgaubdavo tamsa.

Marką išvargino įtemptas nakties žygis — akys merkėsi, galva sviro žemyn. Nikolas atnešė antklodę ir užklojo sūnų. Ir Matėjas vos laikėsi ant kojų.

— Bene geriausia bus pailsėti iki ryto, — pasakė Mafijas totoriams.

Netrukus visi kietai sumigo. Tik sargybinių laužai tebedegė. Budėtojai vaikščiojo aplink stovyklą, saugodami miegančius.

Tarsi viesulas užklupo kitos dienos vakarą totoriai ir džigitai karaunų buveinę. Visi, kurie mėgino priešintis, buvo nugalabyti. Likusieji buvo suvaryti į vidurį kaimo ir turėjo sunešti iš pirkių visus apiplėštos vilkstinės daiktus. Paskui visus belaisvius supančiojo ir pririšo prie arklių.

Tuo tarpu venecijiečiai ištraukė iš duobės mirusio Hasan-beko kūną.

Jį palaidojo sode, tarp dviejų aukštų medžių, ir kapą apdėjo sunkiais akmenimis apsaugai nuo plėšriųjų žvėrių.

„Čia ilsisi Hasan-bekas. Niekas jo nepažinojo ir niekas nemylėjo. Jo dievas nebuvo mūsų dievas. Bet jis buvo narsus vyras.

Ilsėkis ramybėje, Hasan-bekai.“

Siaura vandens juosta skyrė uolėtą salą nuo žemyno. Sąsiauriu vienas po kito plaukė laivai ir galeros iš įvairių šalių. Jais buvo gabenamos visokios vertingos prekės: imbieras ir pipirai iš Indijos, perlai iš kaimyninių Bachreino salų [18] Bachreinų salos Persų įlankoje, mūsų laikais garsios savo nafta, viduramžiais buvo žinomos kaip gausingos perlų žvejyklos, Per Ormuzą, Širazą ir Basrą bachreinų perlai ėjo į visas Rytų šalis. , jašma iš tolimojo Kašgaro, šilkas ir brokatiniai audiniai, kalavijai ir šarvai iš Damasko, persiški ir arabiški arkliai, dramblio kaulai.

Kai Markas ėjo per Ormuzą.— triukšmingą prekybos miestą, įsikūrusį uolėtoje, bevandenėje saloje, jam atrodė, jog čia sukaupti viso pasaulio lobiai. Ir kartais jam kildavo noras tapti visų tų turtų šeimininku. Jis domėjosi savo tėvo ir dėdės, atgavusių beveik visas plėšikų pagrobtas vertybes, prekybiniais reikalais ir džiaugėsi kiekvienu pelningu sandėriu.

Tačiau Marką domino taip pat vietos gyventojų gyvenimas ir papročiai, to krašto istorija. Per tą šešių mėnesių kelionę jis patyrė tiek daug įspūdžių, kad išlaikyti visa tai atmintyje buvo neįmanoma. O kiek nuotykių dar laukė jo ateityje! Praslinks keletas metų, kol jie po ilgos kelionės per kalnų ledynus ir įkaitusius dykumų smiltynus pasieks Chanbalyką [19] Chanbalykas (mongoliškai — chano miestas), dabar Pekinas — seniausias, daug kartų vis kitaip vadinamas Kinijos miestas, kurį 1267 metais chanas Chubilajus padarė savo valstybės sostine, pristatydinęs prie jo ištisą naują Dadu miestą su didžiuliu rūmų kvartalu. — didžiojo chano Chubilajaus rezidenciją.