Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Akmeninės pakopos kuo toliau, tuo prastesnės, nepanašu į kelią, kuriuo užlipau, nes ten dalis buvo atnaujintų, suprantu, kad pasukau į šešėlinę kalno pusę ir leidžiuosi nešamas kojų žemyn, žmogui atsidūrus akistatoje su mirtimi, jo siela turbūt lygiai taip puola bėgti nesustodama tiesiai į pragarą.

Iš pradžių dar dvejoju, retsykiais grįžteliu galvą atgal, bet vėliau mane pakeri pragaro vaizdas, ir aš daugiau nebemąstau. Miško tamsoje apvalūs bumbulai ant akmeninių stulpelių abipus kalnų kelio vis labiau ima panėšėti į plikai skustas galvas. Leidžiantis gilyn į slėnį, darosi šlapia, akmeniniai stulpeliai visai išsiklaipę, jų viršus smarkiai apgadintas oro sąlygų ir labiau primena dvi eiles kaukolių, pamautų ant kuolų. Sunerimstu, ar tik nedoros mano mintys apie aną senį daoistą nebus prišaukusios jo prakeiksmo ir paskatinusios jį pasitelkti magiją, kad aš pamesčiau kelią, siaubas staiga sukyla iš pačių širdies gelmių ir mano mąstymas pakrinka.

Besirangančios miglos ir dūmai apsiveja mano kūną, miške pasidaro dar tamsiau, padrikai išmėtytos drėgnos akmeninės plytelės ir pilkai baltai švytruojantys akmeniniai stulpeliai primena griaučius. Žengiu per baltus kaulus, kojos visiškai nebeklauso, štai taip, negalėdamas sustoti, nugara žliaugiant prakaitui, puolu stačia galva į mirties bedugnę.

Privalau sustabdyti savo kojas ir kuo greičiau išsukti iš šito kalnų kelio, nekreipdamas dėmesio į gervuogių krūmynus, staigiai pasuku tiesiai į mišką, apsikabinu medžio kamieną ir pagaliau sustoju. Veidą ir rankas gelia ir degina, veidu tikriausiai teka kraujas. Apsidairau ir pastebiu iš kamieno į mane žvelgiančią karvės akį. Dar sykį apsidairau — visur aplink — ir arti, ir toli — medžių kamienai turi po didžiulę karvės akį, visiškai šaltai spoksančią į mane.

Privalau nusiraminti, tai tik laukinių medžių miškas, kalniečiai nulupa kamienus ir palieka, kad įgautų šitokį anapusinio pasaulio vaizdą. Galima sakyti, kad tai paprasčiausios haliucinacijos, sukeltos mano vidinių baimių, mano rūškana siela šnipinėja mane patį, toji daugybė pavienių akių tesu aš pats, tyrinėjantis save. Esu nuolat apimtas jausmo, tarsi kažkas mane sektų, jaučiu tą nerimą visu kūnu, nors tai tėra mano baimė manęs paties.

Grįžus atgal į kalnų kelią, vėl ima dulkti lietus, akmeninės pakopos visiškai šlapios, bet aš daugiau nebesidairau ir tiesiog aklai leidžiuosi žemyn.

66

Praėjus pirminei panikai, baimei, karštligiškam blaškymuisi, užeina juodas pasimetimas. Tu pasiklysti mirtinai tylioje pirmykščio miško tankmėje, klaidžioji tarp nudžiūvusių, plikų medžių, taip ir tykojančių, kada čia užvirtus. Tu jau kuris laikas suki ratais aplink šitą keistą žuvies skeletą, rodantį į pilką, apniukusį dangų — tai vienintelis atpažįstamas ženklas, kurį dar pameni, bent šitas ženklas liko tavo miglotoje atmintyje.

Visai netrokšti mirtinai užsispoksoti į šitą žuvies skeletą, tarsi pats būtum dehidratuojanti žuvis, vietoj to, kad švaistytum energiją, kapstydamasis po prisiminimus, kodėl gi tau nenutraukus šitos paskutinės gijos, siejančios su tokiu pažįstamu žmogiškuoju pasauliu? Žinoma, tu dar labiau pasiklysi, bet galų gale juk vis dar turi savyje gyvybę ir labai aiškiai ją junti.

Susivoki esąs tarp miško ir slėnio ir dar sykį susiduri su paskutine pasirinkimo galimybe: grįžti atgal į nesibaigiančią miško tankmę ar leistis į slėnį? Šaltas, tamsus kalnas apaugęs aukštomis žolėmis, kur ne kur išsimėtę tamsiai pilki medžių siluetai, o ana ten didingai iškilę juoduliai turėtų būti plikos uolos. Nežinia kodėl, bet srauni slėnio upės tėkmė kažkuo tave patraukia, ir daugiau nebemąstydamas didžiuliais žingsniais pasileidi nebesustodamas žemyn.

Greitai supranti, kad nebegalėsi grįžti atgal į rūpesčių, bet tuo pačiu ir šilumos kupiną žmonių pasaulį, ir tie tolimi prisiminimai tave vargina. Negali liautis šūkavęs ir lakstęs palei užmaršties upę, tekančią į anapusinį pasaulį, iš pačių širdies gelmių išsiveržia džiaugsmingas staugimas — tarsi laukinio žvėries. Vos atėjęs į šį pasaulį, klykei be jokių skrupulų, vėliau buvai slopinamas įvairiausių papročių, disciplinų, ritualų ir išsilavinimo, kol galiausiai vėl iš naujo atradai visiškai nevaržomo klyksmo malonumą, tiktai keista, kad negirdi savo balso. Bėgioji išskėtęs rankas, šauki, šnopuoji, vėl šauki, vėl bėgi, bet negirdi jokio garso.

Matai šokinėjant baltas putas, bet negali suprasti, kur šitos upės viršus, kur apačia, viskas nesiliauja liūliuoti ir tirpti miglose, tu netenki svorio, tave apima atsipalaidavimas ir iki tol dar nepatirtas laisvės jausmas ir vos juntama baimė, baimė nežinia ko, gal greičiau liūdesys.

Imi tarsi sklęsti, suskyli, pasklindi, netenki fizinio kūno, ilgai ilgai plūduriuoji giliame, tamsiame slėnyje lyg nešama pavėjui šilko gija, tu iš tiesų esi šilko gija neįvardijamoje erdvėje, viršuje, apačioje, kairėje, dešinėje tvyro mirties kvapas, šiurpas prasiskverbia į pačias tavo širdies gelmes, kūnas šaltas kaip ledas.

Pargriūni, ropoji, šauki, vėl bėgi. Žolė kuo toliau, tuo tankiau sužėlusi, kuo toliau, tuo sunkiau eiti. Įsipainioji krūmų sąžalyne, rankomis vis stumi nuo savęs šakas, ir tai atima daugiau jėgų, nei leidimasis nuo kalno, tau tikrai reikia nusiraminti.

Visiškai išsekęs stabteli atgauti kvapo ir pasiklausyti vandens teškenimo. Žinai, kad esi netoli kranto, girdi, kaip tamsoje vaga srūva pilkšvai baltas upės vanduo, tykštantys vandens purslai blykčioja tarsi sidabras. Vandens garsas nėra vientisas, geriau įsiklausius, galima išgirsti nesibaigiantį lašų kritimą, tu dar niekada taip nesiklausei upės, prieš akis iškyla jos vaizdas, švytintis tamsoje.

Jautiesi, tarsi eitum upe, po kojom — upės žolės. Tu grimzti Užmaršties Upės vidury, upės žolės susipina, tu, regis, pradedi nerimauti. Bet po akimirkos baimė prarasti paskutinę viltį išnyksta, ir tik pėdos liečia upės dugną. Mindžioji nugludintus akmenukus, kojų pirštais įsikasi tarp jų. Tai tarsi lunatikavimas juoda Anapusybės upe, toje vietoje, kur vandens purslai, matyti tamsiai mėlynas švytėjimas ir visur aplink žyrantys gyvsidabriški vandens lašiukai. Nesiliauji tuo stebėtis, ir taip stebintis, justi vos apčiuopiamas džiūgavimas.

Netrukus išgirsti sunkų atodūsį, pagalvoji, kad tai upė, bet po kurio laiko įsitikini, kad tai upėje nuskendusi moteris, netgi ne viena. Jos liūdnos, jos dūsauja, viena po kitos praplaukia, vilnydamos išdrikusiais ilgais plaukais, veidai vaško spalvos, nė lašelio kraujo. Upės viduryje, toje vietoje, kur medžių drevėse gurguliuoja vanduo, nusiskandino į vandenį įšokusi mergaitė, jos plaukai vinguriuoja vandens paviršiuje, nešami srovės. Upė braunasi pro niūrų mišką, uždengiantį saulę, nė lopinėlis dangaus nešvysteli, nuskendusios, dejuojančios moterys plaukia pasroviui, bet tu net neketini jų gelbėti, neketini gelbėti net savęs.

Suvoki klaidžiojąs po Anapusinį pasaulį, gyvenimas nebe tavo rankose, tu vis dar kvėpuoji, nes esi pasimetęs, nuo vieno tokio pasimetimo iki kito ir kybo tavasis gyvenimas. Jeigu tavo pėda paslystų, jeigu nugludinti akmenukai išriedėtų tau iš po kojų, ir žengęs kitą žingsnį nebepasiektum dugno, nuskęstum Anapusybės upėj kaip ir tie plūduriuojantys kūnai, argi tada ir pats nedūsautum? Nėra jokios prasmės. Tai ir nesistengi ypatingai saugotis, tiesiog eini tolyn. Tylos upė, juodi mirties vandenys, žemai ties upe palinkusių medžių šakos braukia paviršių ir paleidžia srovelių juostas, atrodo, lyg paklodės, kurias, beskalbiant upėje, pasigauna srovė, lyg daugybės nudvėsusių vilkų kailiai.