Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Taip ir yra, naktinis vėjas pučia iš visų keturių pusių, jis stovi tuščios aikštės vidury, išgirsta kažką blaškantis, nesupranta, ar tai vėjas, ar jo paties širdis, staiga pajunta, kad atsikratė visų rūpesčių, jis pagaliau išsivadavo, jis pagaliau yra laisvas, ir toji laisvė sklinda iš jo paties, jis gali pradėti viską iš pradžių, tarsi nuogutėlis kūdikis, įmestas į dubenį su vandeniu, ketoj antis savo mažas kojytes, visą laiką be paliovos klykiantis, leisdamas šiam pasauliui išgirsti jo balsą, jis irgi nori gerai išsiverkti, taip išliedamas visas emocijas, bet supranta, kad teturi vieną fizinį kūną, kuris yra visiškai tuščias ir nepajėgia išleisti nė menkiausio garselio, jis spokso į tą savo fizinį kūną, stovintį ten, tuščioje aikštėje, ir nesuprantantį, kur jis pats nori eiti, jis gali jį kalbinti, plekšnoti jam per petį, pasišaipyti iš jo, tačiau supranta, kad jeigu jis šią akimirką užsigeistų jį paliesti, numirtų iš baimės,

— tai tarsi vaikščiojimas per miegus, kai siela išskrenda pro skylę,

— tada jis pagaliau supranta, kad jo ankstesnės kančios kildavo iš šito fizinio kūno,

— tu nori jį pabudinti?

— bet bijo, kad jis nepajėgs susivokti, kai tu buvo mažas, seni žmonės sakydavo, kad tereikia šliūkštelt kibirą šalto vandens lunatikui ant galvos, ir jis gali numirti, tu dvejoja, nesiryždamas net pakrutėti, jau beveik pakelia ranką, bet neišdrįsta ir nepaplekšnoja jam per petį,

— o kodėl tu jo nepažadina švelniai?

— tu tiesiog seka paskui tą fizinį kūną, kuris, regis, norėjo kažkur nueiti,

— grįžti į savo namus? į tą kambarį?

— tu negali aiškiai pasakyti, tu tiesiog jį seka, pereina ilgą plačią gatvę, įsuka į vieną skersgatvį, išlenda kitame, pasiekia didelės gatvės galą, įsuka į kitą skersgatvį ir vėl iš jo išlenda,

— ir grįžta į tą gatvę, iš kurios ir pradėjo eiti!

— žiūrėk, jau aušta,

— nagi, padarom dar kartą, dar kartelį...

65

Jau seniai pavargau nuo beprasmiškų žmonių pasaulio kovų, kaskart gražiai įvardytose diskusijose, ginčuose, debatuose, net nesvarbu apie ką — nuolat tapdavau pokalbio tema, būdavau kritikuojamas, išklausydavau plūdimą, turėdavau laukti nuosprendžio, naiviai tikėdamasis, kad dangų su žeme apversti pajėgi dievybė geranoriškai įsikiš ir į gerą pasuks mano keblią padėtį. Toji geroji dievybė galiausiai vis tik apsireiškė, bet staiga tapo man priešiška ir nuo manęs nusisuko.

Kiekvienas siekia būti mano mokytojas, mano vadovas, mano teisėjas, mano gerasis gydytojas, mano patarėjas, mano arbitras, mano vyresnysis, mano dvasinis tėvas, mano kritikas, mano vedlys, mano lyderis ir visai nesigilina, ar aš to noriu, žmonės trokšta būti mano gelbėtojai, mano ranka-žudike, kitaip sakant, nužudyti mano ranką, būti mano atgimę tėvai, kadangi mano tėvai gimdytojai jau mirę, arba kitaip išdidžiai atstovauti mano protėvių žemei, nors net nežinau, ar aš turiu tai, kas iš tikrųjų vadintina protėvių žeme, žmonės tapo mano atstovais. O manieji draugai, manieji apologetai, tie, kurie savo kalbomis mane gina, visi atsidūrė ten pat, kur ir aš, štai tokia toji mano lemtis.

Aš nevaidinu tragiškos besipriešinusio likimui ir nugalėto herojaus rolės, tačiau didžiai gerbiu tokius karius, kurie nebijo pralaimėti, kurie daužo galvas, kol pasipila kraujai, kurie vėl pakyla ir baudžia, tarsi pats dangus, galiu tik iš tolo tyliai žvelgti į juos su pagarba ir širdgėla.

Negalėčiau būti ir atsiskyrėlis, nežinia kodėl, bet palikau Aukščiausiojo Tyrumo rūmus, gal dėl to, kad nebeištvėriau nebūties tyrumo? Gal dėl to, kad pritrūkau kantrybės skaityti tuos kelis tūkstančius Ming dinastijoje užrašytų „Daoizmo šventraščių“ tomų, kurie išvengė ugnies tik vieno seno daoisto dėka ir yra laikomi Daoistinių Šventraščių paviljone? Gal dėl to, kad daugiau nebepakeliu klausytis tų visokiausias gyvenimo permainas išgyvenusių senųjų daoistų istorijų? Gal dėl to, kad vis tik bijau atrakinti paslaptis, slepiamas jaunosios daoistų vienuoliukės širdyje? Gal dėl to, kad nenoriu sužaloti savo paties širdies? Regis, geriausiu atveju esu tik grožio garbintojas.

Daugiau nei keturių tūkstančių metrų aukštyje, kelyje, vedančiame į Tibetą, šildausi trobelėje prie ugnies. Akmeninės trobelės vidus visai pajuodęs nuo dūmų, o priekyje stūkso kalnai baltutėlėm sniego viršūnėm. Kelyje pasirodo autobusas, triukšmingai išsirita grupelė žmonių, vieni tempia kuprines, kiti nešasi nedidelius geležinius kirvukus, treti ant nugarų prisitvirtinę laikiklius pavyzdžiams, panašu, kad tai universiteto studentai, vykstantys atlikti lauko tyrimų praktikos. Įkišę galvas į pajuodusios akmeninės trobelės aklinai užkaltais langais vidų, jie nueina, viduje lieka tik mergina mažyčiu, raudonu, medžiaginiu skėčiu, lauke lengvai snyguriuoja.

Ji turbūt pagalvoja, kad esu vietinis kelių darbininkas, ir vos įėjusi paprašo vandens atsigerti. Pasemiu metaliniu samčiu iš suodino puodo, stovinčio ant akmeninės plokštės prie laužavietės, ir paduodu jai. Ji stveria, puola gerti ir rikteli nusideginusi burną. Tegaliu tik atsiprašyti. Ji prieina arčiau prie ugnies, gerai įsižiūri į mane ir sako:

— Tu ne vietinis?

Jos skruostai, apmuturiuoti vilnone skara, iš šalčio dega raudoniu, pasiekęs šiuos kalnus, dar nemačiau nė vienos merginos, kurios oda šitaip ypatingai švytėtų; nutariu ją paerzinti:

— O tu manai, kad kalnų žmonės nemoka atsiprašyti?

Jos skruostai dar labiau išrausta.

— Tu irgi atvykai čia lauko tyrimų? — klausia ji.

Nenoriu prisipažinti, kad tikčiau jai į mokytojus, todėl sakau:

— Atvykau čia fotografuoti.

— Ar tu fotografas?

— Tikriausiai taip.

— Mes čia renkame pavyzdžius. Nuostabus peizažas! — jausmingai sako ji.

— Taip, ką čia ir kalbėt.

Greičiausiai aš iš tikrųjų esu grožio garbintojas, pamatęs tokią gražią merginą, negaliu nesusi jaudint, todėl pasiūlau:

— Ar galėčiau padaryti tavo nuotrauką?

— Gal galiu išskleisti skėtį? — paklausia, sukinėdama mažytį raudoną skėtį.

— Mano juostelė juodai balta, — nesakau jai, kad juostelę, kurią naudoju, pirkau sukarpytą iš daugybės brokuotų juostelių ir pats susiklijavau.

— Nesvarbu, kuriantys tikrą meninę fotografiją visi naudoja nespalvotą juostelę, — pasirodo, ji apie tai šiek tiek supranta.

Ji išeina su manimi į lauką, didžiuliame dangaus plote verpetais sukasi miniatiūrinės snaigės, gindamasi nuo vėjo, ji išsiskleidžia savo ypatingo raudonumo skėtį.

Kad šiuo metu apačioje jau pavasaris, gegužės mėnuo, sunku patikėti, tuo tarpu kalnuose sniegas vis dar nenutirpęs. Tarp užsilikusių baltų sniego lopų žydi smulkios violetinės margutės, o protarpiais matosi žemaūgiai aitrieji šilokai tamsraudoniais lapais. Po plika uola — žalias aksominis kietis kelia ant pūkuoto stiebo didžiulį geltoną žiedą.

— Štai čia, — sakau. Fone stūksantis didžiulis apsnigtas kalnas anksti ryte dar buvo skaisčiai baltas, bet dabar sniegas virto blyškiu, pilku šešėliu.

— Ar šitaip gerai? — ji pozuoja, kraipydama galvą į visas puses, bet kalnų vėjas nepaprastai stiprus, ir ji vos nulaiko skėtį.

Taip atstačiusi skėtį ir besipriešinanti kalnų vėjui, ji atrodo dar gražiau.

Priešais — vangiai srovenantis upeliukas plonu ledeliu apsitraukusiais neįprastai vešliais, geltonais kalnų vėdrynais palei krantus.

— Eik į tą pusę! — šūkteliu, rodydamas į upeliuką.

Bėgdama ji bando susidoroti su vėjo plėšiamu skėčiu, o aš priartinu ją objektyvu. Ji gaudo orą, snaigės virsta dulksna, ant jos skaros ir plaukų žybčioja lietaus lašeliai. Mosteliu jai ranka.