Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Iš šiuolaikinės kinų kalbos vertė

Agnė Biliūnaitė

Turinys

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

51

52

53

54

55

56

57

58

59

60

61

62

63

64

65

66

67

68

69

70

71

73

74

75

76

77

78

79

80

81

Apie autorių

Išnašos

1

Esi priverstas kratytis senu tarpmiestiniu kledaru, miesto autobusų parkai tokius nurašo į užtarnautą poilsį tik tada, kai šie nebetinka net kalnų keliams, beje, kelias taip pat pilnas duobių duobelių, šitaip nuo ankstyvo ryto prasikratęs ištisas dvylika valandų, pagaliau išlipi čia — rajono centre, įsikūrusiame šalies pietuose.

Ant pečių — kuprinė, rankoje — susuktos kelnės, priešais — stotis nubarstyta ledų pagaliukais ir popieriukais, tolėliau — autobusų aikštelės, pilnos apkramtytų cukranendrių.

Žmonės lipa iš autobusų ir į juos, zuja po aikštelę, vyrai glėbiuose spaudžia didelius bei mažus ryšulius, moterys glaudžia vaikus. Gauja jauniklių tuščiomis rankomis traukia iš kišenių saulėgrąžas, įsimeta po vieną į burną, suspaudžia lūpomis ir, elegantiškai triaukštelėję, išspjauna lukštą lauk — švarus ir tiksliai atliekamas valgymo ritualas, nevaržomas vietinių elgesys. Tai jų gimtasis miestas ir jų gyvenimas, be įstatymų, bet ir be laisvės. Ant šito žemės lopo jie kūrėsi karta po kartos, tuo tarpu tu dar tik išsiruošei į savo ilgąjį ieškojimų kelią. Tie, kurie iš čia iškeliavo anksčiau, nebuvo matę autobusų stočių ir vargu bau ar turėjo mašinas, vandens kelius įveikdavo juodomis burinėmis valtelėmis, sausumos kelius — nuomotais vežimais, o visiški skurdžiai pasikliaudavo pora batų. Tuo tarpu šiandien jie vienas po kito grįžta atgalios iš kito Ramiojo Vandenyno kranto. Jeigu ne mažais miegamaisiais vagonais, tai didžiuliais, gerai kondicionuojamais automobiliais. Prakutę, išgarsėję arba ir nieko neužgyvenę, tik nusenę, bet ilgainiui visi čia atkanka, juk kas gi nejaučia nostalgijos savo gimtajam kraštui? Apskritai pradžioje nė trupučio nejaudinusios mintys apie mirtį apninka vos palikus šį žemės lopinėlį. Vieni atvyksta, kiti išvyksta, bet visi pabrėžtinai garsiai kalbasi ir demonstratyviai juokiasi, nė trupučio nesivaržydami, atsipalaidavę. Susitikę bičiuliai nemėgdžioja miestiečiams įprastų bereikšmių pasisveikinimo ritualų — galvos linktelėjimo ir rankos spustelėjimo. Jie arba šūkteli vienas kitą vardu arba, priėję iš už nugaros, netikėtai patapšnoja delnu per petį, arba glėbesčiuojasi, ir ne tik moterys su moterimis. Štai prie mašinų plovyklos kaip tik dvi jaunos, guvios merginos laikosi susikibusios už rankų ir nesustodamos čiauška. Čionykščių moterų tarmė maloni ausiai, besiklausydamas lyg netyčia mesteli žvilgsnį į jų pusę, toji, kuri nugara į tave, ryši indigo raštais išmarginta skarele, tokia skarelė ir ypatingas jos rišimo būdas buvo perduodamas iš kartos į kartą, o šiandien atrodo labai neįprastai. Nejučia imi artintis prie jų, toji, kuri pasirišusi skarelę ir nusmailinusi jos kampučius, išdidžiai atmeta galvą — veidas tikrai gražus. Visi penki veido bruožai1 smulkūs ir dailūs, kūnas grakštus. Prislenki visai prie pat jų — abiejų rankos vienodai paraudusios ir sugrubusios, pirštų nareliai vienodai drūti. Juodvi greičiausiai pas gimines ir draugus išsirengusios ar į tėvų namus pargrįžtančios jaunamartės, sifu, nors čionykščiai sifu vadina išskirtinai tik sūnaus žmoną, tuo tarpu šiauriečiai taip, patraukdami per dantį, vadina visas ištekėjusias jaunas moteris. Tapusi žmona, moteris turi sutuoktinį vadinti laogong, tavo laogong, mano laogong, čionykščių savita tarmė, nors visi mes — to paties Geltonojo Imperatoriaus vaikaičiai, tos pačios kalbos ir tos pačios rasės atstovai.

Negali tiksliai paaiškinti, kodėl čia atvykai, tiesiog traukinyje atsitiktinio pokalbio metu ausis užkliuvo už vietovardžio Lingšanis. Tas žmogus sėdėjo priešais tave, tavo arbatos puodelis stovėjo priešais jo arbatos puodelį, paklusdami traukinio vibracijai, dviejų puodelių dangteliai retkarčiais susiliesdami barkšteldavo. Jeigu jie būtų taip nuolat barškėję arba kartą barkštelėję ir nustoję, viskas būtų pasibaigę visai kitaip. Tačiau tiems arbatos puodelių dangteliams bebarškant, tu ir jis staiga vienu metu ištiesėt rankas, norėdami juos atitraukti vieną nuo kito, bet šie, kaip tyčia, nutilo. O kai judu apsigalvoję nuleidote rankas, dangteliai vėl ėmė barškėti. Jis ir tu dar sykį abu kartu kilstelėjote rankas, bet visa vėl nutilo. Judu čia pat prapliupote juoktis. Pasiėmėte kiekvienas savo puodelį ir įsitraukėte į pokalbį. Pasiteiravai jo, kur šis bekeliaująs.

— Į Lingšanį.

— Kur?

— Į Lingšanį, ling reiškia sielą arba dvasią, o šan — kalną.

Esi viską išmaišęs nuo Pietų iki Šiaurės, įkopęs į daugelį žymiausių kalnų, bet tokios vietos dar nebuvai girdėjęs.

Priešais sėdintis pašnekovas užsimerkė ir užsnūdo. Esi iš tų žmonių, kuriems paprastai sunku taip lengvai atsikratyti smalsumo, tad geidei sužinoti, kas tai per vieta, kurią savo kelionėse pražiopsojai. Negana to, buvai išalkęs ko nors naujo, todėl negalėjai tverti neišsiaiškinęs daugiau apie iki tol negirdėtą vietą. Palinkai prie jo, teiraudamasis, kur yra tas Lingšanis.

— Prie upės Jou2 ištakų, — jis atmerkė akis.

Kur yra minėtoji upė Jou, tu taip pat neturėjai žalio supratimo, bet dar kartą klausti buvo negražu. Tu tik linktelėjai galva, ir tas linktelėjimas galėjo reikšti ir: gerai, ačiū; ir: o, tai ta vieta, žinau. Tai leido tau išlaikyti pranašumą, bet nenumalšino smalsumo. Po kiek laiko visgi pasiteiravai, kokiu būdu ten nukakti ir kaip pasiekti kalną.

— Gali važiuoti traukiniu iki pusstotės, kuri vadinasi Uidženis, tada perlipk į valtelę ir plauk Jou upe prieš srovę — ir pasieksi.

— O ten kas — įspūdingi kalnų ir upių vaizdai? šventyklos? ar kažkokie istoriniai paminklai? — apsimetei abejingu.

— Ten išlikusi pirmapradė gamta.

— Ar ten yra pirmykščių miškų?

— Žinoma, ir ne tik miškų.

— Bet ir laukinių žmonių? — pajuokavai, norėdamas paerzinti.

Jis šyptelėjo, tačiau nesirengė toliau juokauti nei užsiiminėti autoironija, o tai tave dar labiau provokavo. Privalėjai žūtbūt išsiaiškinti, kokiais keliais traukė žmogus, sėdintis priešais.

— Užsiimi ekologiniais tyrinėjimais? esi biologas? paleoantropologas? archeologas?

Jis keliskart papurtė galvą, o galiausiai tarė:

— Mane labiau domina gyvi žmonės.

— Tada tikriausiai esi liaudies papročių tyrinėtojas? sociologas? antropologas? etnologas? tai gal korespondentas? nuotykių ieškotojas?

— Esu mėgėjas visose šiose srityse.

Jūs abu ėmėte juoktis.

— Mėgėjas profesionalas!

Juokdamiesi galutinai atsipalaidavote. Jis prisidegė cigaretę ir, lyg prisukama dėžutė, ėmė pasakoti įvairiausius stebuklus, susijusius su Lingšaniu. Galiausiai, tau primygtinai prašant, išardė tuščią cigarečių pakelį ir ant jo vidinės pusės nubraižė maršrutą iki Lingšanio.