Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Ar jis turėjo palikuonių? — negaliu nepaklausti.

— Kiek mano senelis ir aš pats menu — jis visada buvo vienišas.

— Ir žmonos neturėjo?

— Jis gyveno pats sau vienas. Virš Sidabro Kasyklos daubos išsišovusioje plynaukštėje stovėjo vieniša trobelė su vienišom durelėm į vienišą kambarį su vienišu žmogumi. Ei, o tame kambary ant sienos vis dar kabo jo didysis šautuvas!

Klausiu, ką jis tuo norįs pasakyti.

O jis ima pasakoti, kad šitas medžiotojas turėjo geriausią ranką ir puikiai išmanė šamanistines praktikas. Šiandien ieškok neieškojęs — tokio medžiotojo neberasi. Visi žino, kad kambary ant sienos vis dar kabo jo šautuvas, iš kurio kiek šausi — tiek pataikysi, bet dar nė vienas nedrįso ten nukakti ir jo pasiimti.

— Kodėl? — nebesusigaudau.

— Kelias į Sidabro Kasyklų daubą užkirstas.

— Nejau nėra jokio kito kelio?

— Nėra. Anksčiau žmonės ten kasdavo sidabrą, vėliau viena kompanija pasamdė grupę darbininkų, kurie greitai tą kasyklą išgrobstė, o patys išsilakstė kas sau. Kasyklos darbininkų naudotas medinis kelias vienur sugriuvo, kitur supuvo.

— Kuriais metais visa tai įvyko?

— Prieš kokius penkiasdešimt metų, dar buvo gyvas mano senelis.

Galėjo būti ir taip, bet šis žmogus jau senas, pats tapęs istorija, tikrų tikriausia istorija.

— Tai nuo to laiko nė vienas žmogus ten nebuvo nukeliavęs? — dar labiau susidomiu.

— Negaliu pasakyti, šiaip ar taip, ten sunku pakliūti.

— O ta trobelė irgi supuvo?

— Ji akmeninė — kaipgi galėtų supūti?

— Aš kalbu apie kambario sijas ir panašius dalykus.

— A, tikriausiai taip.

Akivaizdu, kad jis neketina manęs ten lydėti, kaip neketina ir supažindinti su medžiotoju, o tiesiog dumia akis kaip pasamdytas.

— Tai iš kur tada žinote, kad šautuvas vis dar kabo ant sienos? — vėl paklausiu.

— Visi taip sako, kažkas tikriausiai matė. Visi kalba, kad tas Senukas Akmuo buvo dar ir keistuolis, jo lavonas niekaip nesuyra, o laukiniai žvėrys nedrįsta prie jo prisiartinti, jis ten guli toks ramus ramutėlis, visas sudžiūvęs, o ant sienos kabo jo šautuvas.

— Tai juk neįmanoma, nuo kalnų ore tvyrančios drėgmės lavonas jau seniai supuvo, o šautuvas — virto rūdžių krūva, — bandau jam įrodyti.

— Nežinau, šitiek metų žmonės apie tai kalba, — nesutinka jis, toliau giedodamas savo giesmelę. Jo akyse šokčioja laužo liepsnelės, tarp kurių, kaip man pasirodo, šmėstelėjo klastos šešėlis.

— O Jūs pats niekada nematėte? — stengiuosi jo nepaleisti.

— Tie, kurie matė, sako, kad jis atrodo lyg būtų giliai įmigęs, visas sudžiūvęs, o virš galvos ant sienos kabo jo šautuvas, — tęsia savo pasakojimą, nekeisdamas nei balso, nei intonacijos. — Jis praktikavo juodąją magiją, turbūt todėl nė vienas žmogus taip ir nedrįsta pavogti jo šautuvo, ir nė vienas laukinis žvėris nedrįsta prisiartinti.

Šis medžiotojas jau mitologizuotas. Kai persipina istorija ir legendos, gimsta liaudies pasakos. Realybė egzistuoja tik per patirtį, asmeninį patyrimą, tačiau anksčiau ar vėliau asmeninis patyrimas irgi virsta pasakojimu. Realybės neįmanoma įrodyti, o ir nebūtina, geriau tą „gyvenimo realybės“ klausimą palikti mokslininkų diskusijoms. Juk svarbiausiu vis tiek lieka pats gyvenimas. Realybė yra tai, kad aš sėdžiu čia prie ugniakuro, šioje juodų dūmų tumuluose skendinčioje buveinėje, matydamas jo akyse besirangančius ugnies liežuvius, realybė esu aš pats, realybė yra šios akimirkos pojūtis, kuris negali būti perduotas kitam žmogui. Anapus durų migla apkloja žaliai mėlynus suminkštėjusius kalnų kontūrus, kažkur sraunus upeliūkštis triukšmingai šniokščia, atsimušdamas į tavo širdį aidu. Ir to užtenka.

3

Vos atvykęs į Uidženį, atsiduri ilgoje, siauroje, pažaliavusiais akmenimis grįstoje gatvelytėje, vežimų suraikytoje giliomis provėžomis, ir jausdamas jas padais, nukeliauji į vaikystę. Kai dar buvai mažas, šitaip atrodė senovinis kalnų kaimelis, kuriame gyvenai. Tiesa, šiandien jau nebegali išvysti rikšų, sojų aliejumi suteptų jojobos karkasų girgždesį gatvėse pakeitė dviračių cypimas. Norint šičia važinėtis dviračiu, reikia turėti akrobatinių sugebėjimų, kad išlaikytum pusiasvyrą milžiniškais, vairavimą apsunkinančiais džiuto maišais abiejose dviračio sėdynės pusėse ir nardytum tarp priešpriešiais atžirgliojančių pėsčiųjų, besidaužančių krovinių, besibrukančių vežimų ir iš po stogelių tykojančių gatvės prekeivių. Neišvengiamai plūstančios keiksmažodžių tirados sumyšta su rėksmingu prekių siūlymu, derėjimusi ir nežabotu kvatojimu. Tai regimoji gyvybinė energija. Užuodi raugintų daržovių, virtos kiaulienos, žalios odos, pušų sakų, džiovintų ryžių stiebelių ir kalkių mišinio kvapus, akimis beklaidžiodamas po gatvelės kairėje ir dešinėje išrikiuotas prekes iš Pietų, sojos pupelių darželius, aliejaus alėjas, ryžių krautuvėles, kiniškas ir vakarietiškas vaistines, batų kioskelius, arbatines, mėsos prekystalius, siuvyklas, vandens viryklas, tradicinio porceliano dirbtuvėles, smilkomais dvasių pinigais prekiaujančias bakalėjas — visko tiek, kad akis patiki, jog parduotuvėlės, viena po kitos susispietę palei gatvę, nepasikeitė nuo Čingų17 dinastijos laikų. Suniokota Amžinai Klestinčio Restorano iškaba vėl pataisyta, viena iš tų plokščiadugnių keptuvių populiariesiems guotie koldūnams kepti naudojama kaip gongas, skelbiantis apie sugrįžimą į verslą. Per visą vėliavos ilgį išraitytas riebus hieroglifas „Vynas“ vėl plevėsuoja Pirmos Klasės Delikatesų Restorano antrojo aukšto lange. Stilingiausia, žinoma, kelių aukštų valstybinė universalinė parduotuvė, perstatyta į trijų aukštų mūrinį namą, kurio kiekvienas vitrinos stiklas užima tiek, kiek visas senosios krautuvėlės fasadas. Vitrinų viduje esančių dulkių, matyt, niekas niekada nėra net perbraukęs. Tuo tarpu fotografo studija, priešingai, tiesiog akį traukia: sienos nukabinėtos koketiškai gestikuliuojančiomis ar teatriniais kostiumais ir makiažu pasipuošusiomis merginomis. Visos jos — vietinės, tikros, turinčios vardus ir pavardes gražuolės. Iš teleekranų į plakatus perpieštos žvaigždės nutolę nuo šios dievų užmirštos vietos per kelis šviesmečius. Tuo tarpu šiame miestelyje auginamos tikros gražuolės: liaunos kaip jaspio gėlelės, parėmusios skruostus, užbrėžę antakius, fotografo skrupulingai retušuotos šiek tiek pridedant raudono ir žalio dažo.

Spalvotos ir išdidintos kopijos čia irgi daromos, tačiau reklaminiame plakate žadama tai atlikti per dvidešimt dienų, nes reiks gabenti į didesniame mieste įsikūrusią laboratoriją. Jeigu likimas nebūtų tau lėmęs kitaip, tu irgi būtum šiame mažyčiame miestelyje gimęs, užaugęs, vedęs tokią pat gražią merginą, kuri tau būtų anksti pagimdžiusi mergaitę. Nusijuoki ir skubiai nueini šalin, nesuteikdamas progos aplinkiniams be priežasties paleisti nuo pavadėlio vaizduotę. Žiūrėdamas į mansardas viršum krautuvėlių, languose įtaisytus tinklelius nuo vabzdžių, bonsų ir gėlių eiles, negali liautis mąstęs, kokius gyvenimus gyvena čia įsikūrę žmonės? Štai ant plačių durų užkabinta geležinė spyna, sukrypę kolonos, sutrešę gėlėmis išpjaustyti karnizai ir turėklai mena praeityje buvus stilingą prabangą. Tave domina šio namo šeimininko ir jo palikuonių likimai. Greta esančioje krautuvėlėje prekiaujama Honkongo stiliaus drabužiais ir džinsais, vitrinoje iškabintos šilkinės pėdkelnės, kurių prekiniame ženkle atvaizduota vakarietė moteris, viliojanti apnuoginta šlaunimi. Ant durų kabo saulėje spindinti iškaba su auksiniais hieroglifais „Naujausių šiuolaikinių technologijų vystymo kompanija“, nors taip ir neaišku, kokios gi tos technologijos, kurios čia vystomos. Tolėliau matyti parduotuvė, prie kurios visas šaligatvis užverstas negesintom kalkėm. Čia ir baigiasi gatvė, priešais greičiausiai stovi malūnas, besišliejantis prie tuščio sklypo, kuriame tarp stulpų ištemptos metalinės vielos nukabinėtos ryžių miltų lakštiniais. Apsisuki, norėdamas grįžti. Prie karšto vandens viryklų, skirtų ruošti arbatą, pasuki į siaurą skersgatvį, už kampo pasuki dar sykį ir vėl pasiklysti prisiminimuose.