Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Šiaurėje šituo metų laiku jau vėlyvas ruduo. Bet vasaros karštis dar neatlėgsta. Kol saulė nenusileido už kalnų, vis dar labai karšta, kūnas tiesiog svyla, nugara žliaugia prakaitas. Išeini iš stoties, apsižvalgai, priešais kaip tik nedidukė pakelės užkandinė, viena iš tų senamadiškų, kurių pirmo aukšto fasadai apkalti lentomis, vaikštant viršuje grindys grėsmingai girgžda, o pagalvės ir paklotai siaubingai pajuodę nuo laiko ir blizga riebalais. Negana to, išsimaudyti įmanoma tik sulaukus tamsos, apsipilant kūną vandeniu iš praustuvės siauram drėgnam kiemely. Tai vieta, kur apsistoja iš kaimų pirkti ir parduoti atvykę amatininkai.

Dar toli iki saulėlydžio, todėl gali pasiieškoti švaresnio viešbučio. Linguoji gatve su kuprine ant nugaros po čia įsikūrusį rajono centrą, vildamasis rasti bent vieną užuominą — galbūt parduotuvės iškabą, galbūt pavadinimą, galbūt nugirsti pokalbyje „ling šan“ — tie du hieroglifai nuramintų ir patvirtintų, kad nesuklydai, ir, sukoręs ilgą bei varginantį kelio galą, galiausiai nelikai apgautas. Žvalgaisi aplink, kad netyčia nepražiopsotum kokio ženklo. Iš autobuso drauge su tavimi neišlipo daugiau nė vienas bent kiek panašesnis į turistą. Tai, kad esi keliautojas, išduoda ir tavo apranga. Avi lengvais, tvirtais, specialiai kalnams pritaikytais kelioniniais batais, ant pečių užmesta kuprinė su diržais — gatvėje taip apsirengusio nesutiksi nė vieno. Be to, miestelis nėra tokia vieta, kur paprastai lankosi jaunavedžiai ar pasiturintys pensininkai. Tokias vietas turizmas pakeičia, jose ima stoti didžiuliai turistiniai autobusai, visur galima įsigyti turistinių žemėlapių, parduotuvėlės ir kioskai prisipildo turistinių kepuraičių, turistinių marškinėlių ir turistinių skarelių su išspausdintu vietovardžiu, kurį savo pavadinimuose ima linksniuoti specialūs viešbučiai užsieniečiams „tik užsienio valiuta“, nakvynės namai ir sanatorijos „vietiniams tik su leidimais“ ir, kas be ko, maži privatūs svečių namai, besistengiantys nugriebti klientų. Pakliuvai ne į tokią vietą, kur žmonės atvyksta pasilinksminti, pasidairyti vieni į kitus, pasistumdyti pergrūstuose saulėtuose miesteliuose pietinėje kalno papėdėje, kur voliojasi arbūzų žievės, limonado buteliukai ir skardinės, vyniojamasis sumuštinių popierius ir tušti cigarečių pakeliai. Anksčiau ar vėliau ši vieta taip pat neišvengs tokio likimo. O tuo tarpu gali pasidžiaugti, turėdamas unikalią galimybę mėgautis ramybės oaze, kol jos dar neužstatė paviljonais, transliavimo stotimis ir daugiaaukščiais biurų pastatais, kol reporterių blykstės ir įžymybių autografai vis dar priešaky, turėtum jaustis laimingas, tačiau jautiesi sunerimęs. Šioje gatvėje irgi nė menkiausių turizmo industrijos apraiškų, nejaugi apsirikai? Geriau pagalvojus, pasikliauni vien ant cigarečių pakelio, esančio švarko kišenėje, nupaišytu maršrutu, traukinyje atsitiktinai sutiktu mėgėju profesionalu, net nesigilinant į tai, kad jo informacija gali remtis viena ausim nugirstais gandais, bėda ta, kad negali grįžti ir patikrinti, ar tai tebuvo lengvabūdiški paistalai. Nepastebi nė vieno tikro turistinio simbolio, netgi daugybė naujutėlaičių iškabų nebando pasipelnyti iš tų dviejų hieroglifų. Žinoma, Lingtai 3 , Lingciu 4, Lingįan 5 ir kitų į Lingšanį panašių vietovardžių provincijos žemėlapyje aptikti visai nesunku. Privalai sužinoti, ar tokiuose senovės istorijos užrašuose ir knygose, kaip šamanistinis „Jūrų ir kalnų kanonas“ ar senasis geografijos metraštis „Vandens kanono komentarai“, minimas Lingšanis yra realiai egzistuojanti vieta, juk ir Buda būtent Lingšanyje padėjo nušvisti brahmanui Mahakašiapai6. Tikrai nesi kvailas, tad turėtum pasukti smegenis ir pagal piešinėlį ant cigarečių pakelio susirasti bent jau miesteliūkštį, kuris vadinasi Uidženis, nes tai tavo raktas į Lingšanį.

Grįžti į autobusų stotį, užeini į laukimo salę, bet judriausia visame šiame kalnų miestelyje arterija tokiu dienos metu visiškai tuščia. Bilietų kasa ir pašto perlaidų langelis tvirtai užkalti medinėmis lentomis iš vidaus, kelis kartus pabeldi — nė menkiausio krustelėjimo. Informacinio kiosko irgi nėra, todėl tiesiog įdėmiai įsistebeiliji į galvos aukštyje virš bilietų kasos langelio surašytus sustojimų pavadinimus: Ilgasis kaimas, Smėlio plynė, Cemento fabrikas, Senoji plytinė, Auksinis arklys, Derliaus metai, Potvynio vandenys, Drakono užutekis, Persiko žiedlapių įlanka... kuo toliau, tuo gražiau, tačiau tarp jų nėra tavo ieškomų pavadinimų. Nepaisant to, kad čia tik nedidelis miestelis, jį kerta net keletas maršrutų. Per dieną pravažiuoja iki penkių šešių maršrutinių autobusų, tuo turistiniu keliu. Trumpiausiu maršrutu kursuoja tik vienas autobusas, nes, matyt, tai mažiausiai lankoma vietovė. Staiga pastebi, kad galinė šio maršruto stotelė yra Uidženis, visai nekrintanti į akis, paprasta kaip ir bet kuris kitas vietovardis, šiame pavadinime nebuvo nieko mistiško. Vis tik pasijunti, lyg netikėtai būtum suradęs vieną beviltiškai užnarplioto siūlų kamuolio galą, nereikia nė sakyti, kokia džiaugsmo ir palengvėjimo banga pagaliau užlieja tavo širdį. Bilietą reikės nusipirkti rytoj ryte, likus valandai iki autobuso. Iš patirties žinai, kad pakliūti į tokį, vieną kartą per dieną važiuojantį, kalnų autobusą prilygsta mūšiui, bet jeigu esi pasiruošęs kovoti, tereikia ryte užsiimti eilę.

O kol kas turi marias laiko, kuprinė šiek tiek nuspaudė pečius. Palengva žengi gatve, keldami didžiausią triukšmą, pro šalį zuja medienos prikrauti sunkvežimiai. Atkreipi dėmesį, kad miestelį kertantis siauras vieškelis dar triukšmingesnis, juo pirmyn atgal traukia automobiliai, pypdami ir kaukdami, ausiai nepakeliamam triukšmui akompanuoja keleivinių autobusų konduktorės, persisvėrusios per langus ir iš visų jėgų daužančios skardinius autobusų šonus. Kažin, ar pėsčiajam čia išvis įmanoma pereiti į kitą pusę.

Abipus gatvės vienas prie kito prisiklijavę ir vienas į kitą kaip du vandens lašai panašūs seni mediniai namukai, pirmame aukšte įsikūrusios parduotuvėlės, antrame — išdžiaustyti skudurai: kūdikių vystyklai, moteriškos liemenėlės, trumpikės, užlopytais klynais, ir gėlėti-raštuoti-languoti patalai, tarsi nežinomų pasaulio valstybių vėliavos, besiplaikstantys virš verpetuojančio gatvės triukšmo ir kylančių dulkių bangų. Šalikelės pilnos betoninių elektros stulpų, akių aukštyje aplipdytų įvairiausiais plakatais ir skelbimais. Vienas — apie prakaito kvapo gydymą — ypač patraukia tavo dėmesį, ne dėl to, kad patį kankintų prakaito kvapas, bet dėl įmantrios skelbimo kalbos, kuriame žodžiai, einantys po „Prakaito kvapas“, buvo sugrūsti į laužtinius skliaustelius:

[Prakaito kvapas (dar kitaip vadinamas nemirtingųjų kvepalais) yra vienas iš šlykščių negalavimų, jo dvokas kenkia reputacijai pykina aplinkinius. Žmonių, kuriems dėl šios priežasties pašlijo santykiai su draugais ar sužlugo didžiausias gyvenime įvykis — vedybos, tikrai apstu. Prakaitas stato į nepatogią padėtį jaunus vaikinus ir merginas pokalbiuose dėl tarnautojo pareigų ar stojant į karinę tarnybą, sukelia nesibaigiančias kančias ir nepakeliamą sielvartą. Šiandien mes galime Jums pasiūlyti naujos kartos kompleksinį gydymą, pajėgų akimoju be pėdsako išnaikinti prakaito kvapą, vaisto efektingumas — iki 97,53%. Kad gyvenimas būtų džiaugsmingas ir Jūsų nekankintų nesėkmės — ateikite ir išgykite...]

Pasiekus akmeninį tiltą, prakaito nelieka nė kvapo. Pučia vėjas, aplink tvyro maloni gaiva, akmeninio tilto poliai nardo plačios upės paviršiuje, nors pats tiltas asfaltuotas, tačiau abiejose pusėse ant spalvotų akmeninių kolonų tupi nežinia kuriais laikais iškaltos, neabejotinai ilgą istoriją menančios beždžionės. Kad atgautum kvapą, atsiremi į kietą cementinį turėklą ir pažvelgi žemyn į dvi tilto sujungtas miestelio puses: abiejuose krantuose juodų čerpių stogai, kaip žvynai, nubanguoja vienas už kito ir pranyksta tolumoje. Tarp dviejų kalnų įsispraudęs upės slėnis su aukso spalvos ryžių laukais, inkrustuotais žaliomis bambukų giraitėmis. Skaidriai mėlynas upės vanduo neskubėdamas srūva smėlėta upės vaga, prie akmeninio tilto pažaliuodamas, o ties tilto atramomis įgaudamas sodraus juozgano žalumo, įveikęs tiltą, ima kunkuliuoti, o sūkuriai išputoja baltom putom. Dešimties metrų aukščio akmeninėje krantinėje sužymėti vandens lygio pokyčiai, nauji pilkšvai geltoni brūkšniai tikriausiai atsirado po pernykščių vasaros potvynių. Ar galėtų tai būti upė Jou? Ar jos ištakos veda į Lingšanį?