Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Pro pusiau pravirus vartus matyti drėgnas kiemas18 — užžėlęs, tuščias ir tylus, nematyti nė gyvos dvasios, kampai prigriozdinti statybinio laužo. Besidairant tau iš atminties iškyla vaikystės namų galinis kiemas, apsuptas griūvančia siena. Jis tave baugino, bet tuo pat metu ir viliojo. Visada galvojai, kad lapė į pasaką ateidavo kaip tik iš šito kiemo. Kartą po pamokų pagaliau išdrįsai šiek tiek virpančiom kojom įsmukti ten vienas, ir nors lapės iš pasakos taip ir nesutikai, bet šis mistinis pojūtis visada sekioja paskui vaikystės prisiminimus. Kieme stovi įskilęs akmeninis suoliukas ir šulinys, tikriausiai išdžiūvęs. Vėlų rudenį vėjas pusto perdžiūvusias, geltonas, raukšlėtas žoles, bet saulė dar labai skaisti ir šviesi. Panašiais kiemo vartais aklinai užsklęstos skirtingų žmonių istorijos, po truputį senstančios ir virstančios pasakomis. Žiemą šiauriniam vėjui stūgaujant po skersgatvius, tu apsiauni šiltais naujai apsiūtais batais ir drauge su kitais vaikais ropštiesi ant sienos. Galvoje ima suktis viena liaudiška dainelė:

Mėnulio būta kaip sriuba tiršta

Aš tekinas raitas ant žirgo

Skubu uždegt smilkalų

Už sudegėlę Seserį Lu

Už iš pykčio nusprogusią

Pupelę Žmoną Trečiąją

Kuri ištekėjusi pupeles rinko

Pupelių, tačiau, nedaugėjo

Todėl ištekėjo

Už Pono Pagalbos

O Ponas Pagalba

Deja, striukas buvo

Todėl už krabo išėjo

Krabas griovin nurėpliojo

Ir ungurį užmynė

Ungurys skundą padavė

Budistų vienuoliui skundė

Vienuolis maldą sukalbėjo

Malda į Guanin buvo

Guanin nusišlapino

Šlapimas velniuku virto

Kuriam pilvuką suskaudo

Prašė Turto Dievą šokti

Piktą dvasią išvaryti

Šokis nieko nepadėjo

Bergždžias darbas daug atsiėjo.

Ant eilėmis sugulusių stogo čerpių vėjas lengvai virpina žoles — sudžiūvusias ir šviežiai prasikalusias, plonytes išbalusias ir vešliai žaliuojančias. Kiek jau metų nebepastebėdavai ant čerpių želiančios žolės? Ratų išduobtu, pažaliavusiu, akmeniniu grindiniu basomis paršlepsi iš vaikystės į dabartį. Dabar tos dvi basos pėdos — purvinos, pajuodusios basos pėdos — mindžikuoja prieš tavo akis. Ir visai nesvarbu, ar tikrai ėjai basas, ar tau tiesiog prireikė tokio įvaizdžio.

Suki ratą po rato, nardai iš skersgatvio į skersgatvį, kol galų gale išeini į vieškelį. Iš rajono centro atvažiavęs maršrutinis autobusas čia apsigręžia ir važiuoja atgal. Šalia kelio — autobusų stotis, viduje — bilietų kasos langelis ir keletas ilgų suolų. Būtent čia ir išlipai iš autobuso. Anapus gatvės matyti motelis — eilė vienaukščių kambarių. Ant kalkėmis nubalintos plytų sienos užrašyta „Viduje esama puikių kambarių“. Iš arčiau pastatas taip pat atrodo pakankamai švarus. Bet kuriuo atveju turi susirasti kur pernakvoti, todėl užeini vidun. Senyva prižiūrėtoja šluoja koridorių, paklausi jos, ar turi laisvą kambarį. Ji atsako, kad turi. Klausi jos, ar dar toli nuo čia iki Lingšanio, bet ji tik šaltai dėbteli. Čia vadinamieji valstybiniai nakvynės namai, o ji kas mėnesį gauna valstybės nustatytą atlyginimą, todėl neketina bereikalingai aušinti burnos.

— Antras numeris, — mosteli šluotražiu link kambario praviromis durimis. Nešinas kuprine žengi vidun. Kambaryje randi dvi lovas. Vienoje iš jų kažkas guli ant nugaros, užmetęs koją ant kojos, abiem rankom laikydamas „Neoficialiąją Skraidančios lapės biografiją“. Knygos pavadinimas užrašytas ant rudo vyniojamojo popieriaus, knyga akivaizdžiai pasiskolinta iš skaitinių kampelio. Leidi suprasti, kad jį pastebėjai. Jis nuleidžia knygą ir linkteli.

— Labas.

— Apsistosi?

— Taip.

— Pasivaišink cigarete, — jis švysteli tau cigaretę.

— Labai ačiū. — Tu atsisėdi ant laisvos lovos priešais jį. Matyt, jam irgi reikia žmogaus, su kuriuo galėtų pasišnekėti. — Ar seniai čia atvykai?

— Daugiau nei prieš dešimt dienų. — Jis atsisėda ir pats prisidega cigaretę.

— Atvykai pirkti žaliavų?

— Taip, medienos.

— Ar jos čia lengva gauti?

— O tu turi kvotą? — Jis perklausia, išduodamas savo susidomėjimą.

— Kokią kvotą?

— Valstybės nustatytą kvotą.

— Neturiu.

— Tada nėra lengva. — Jis vėl atsigula.

— Ar ir tokiame miškingame rajone jaučiamas medienos deficitas?

— Medienos yra, tiktai jos kainos nevienodos. — Jo abejingumas aiškiai leidžia suprasti, kad esi šiuose reikaluose svetimas.

— Lauki kainų kritimo?

— Aha. — Šaltai atsako ir vėl atsiverčia knygą.

— Jūs, prekybininkai, tikrai žinote daugybę dalykų. — Bandai paglostyti jo savimeilę, kad galėtum dar šio to paklausinėti.

— Na jau. — Jis kuklinasi.

— Kaip nusigauti į tokį Lingšanį?

Jis neatsako, tad tau belieka pridurti, kad atvykai čia pasidairyti po apylinkes, gal jis žinąs ką nors vertą dėmesio?

— Upės pakrantėje yra toks paviljonas, iš ten atsiveria kitame krante stūksančių kalnų panorama, tikrai neblogas vaizdelis.

— Gero poilsio! — Pasakai tik iš mandagumo.

Palieki nakvynės namuose savo kuprinę, susirandi registratūros darbuotoją, užsiregistruoji ir išeini. Kelias nuveda į prieplauką. Iš akmenų sumūryti aukšti laiptai prasmenga vandenyje daugiau nei dešimt metrų. Šalimais prišvartuotos kelios juodos burinės valtys su išsišovusiais bambukiniais stiebais. Upė nėra gili, bet vaga ganėtinai plati — akivaizdu, kad dabar ne liūčių sezonas. Kitame smėlėtame upės krante matyti keltas, išlipantys ir įlipantys žmonės. Šiapus ant akmeninių laiptų įsitaisę žmonės tikriausiai laukia jo atplaukiant, kad irgi galėtų persikelti.

Virš prieplaukos, ant krantinės iškilęs paviljonas riestais stogais. Už paviljono išrikiuotos didžiulės apytuštės bambukinės pintinės. Paviljone sėdintys ir besiilsintys dauguma valstiečiai, atkakę į turgų parduoti įvairiausių produktų. Jie garsiai klega tarpusavy, ir jų kalba tokia panaši į tą, kuria žmonės kalbėjo Songų laikais. Paviljonas šviežiai padengtas dažais. Po stogeliu išpiešti drakonas ir feniksas — paryškinti, o ant dviejų pagrindinių kolonų užrašyta pora kupletų:

Tas, kuris prisėda poilsio, nesigilina į kitų žmonių trūkumus.

Tas, kuris išsirengia į kelionę, pilnai atsiduoda Drakono upės grožiui.

Apeini iš kitos pusės, kad pamatytum kitus du kupletus. Ten užrašyta:

Grįždamas nepamiršk atkreipti dėmesį į plūdenų vandenį.

Apsigręžk, kad pasigrožėtum nustebęs Lingšaniu feniksų tarpe.

Tave tai labai suintriguoja. Tikriausiai jau atplaukia keltas, nes ramiai ilsėjęsi žmonės vienas po kito pašoka ir puola prie savo mantos. Paviljone lieka sėdėti tik vienas senolis.

— Garbingas senoli, ar galėčiau Jūsų paklausti apie šiuos dvigubus kupletus...

— Ar tu klausi apie poetinius kupletus ant kolonų? — senolis mane pataiso.

— Taip, garbingas senoli, gal Jūs žinote, kas parašė šiuos poetinius kupletus ant kolonų? — Perklausi su dar didesne pagarba.

— Mokslininkas Čen Sianningas, — jis plačiai pražioja burną, demonstruodamas praretėjusius ir pajuodusius dantis, aiškiai artikuliuodamas kiekvieną skiemenį.

— Nesu girdėjęs apie jį, — tau geriau pripažinti savo neišsilavinimą. — Kuriame universitete šis mokslininkas dėsto?