Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Saulė artėja prie laidos, oranžinis diskas, sklidinas skaistaus spindesio, jau nebeakina. Pažvelgi į kalnų properšoje įstrigusį žemės lopą, kalnų virtinės viena paskui kitą nusivynioja į tolį, lyg dūmai, lyg rūkas, virstantis juodais dantimis, artėjančiais link skaistaus saulės kūno ir gabalėlis po gabalėlio iškandančiais įkaitusius jos kraštelius. Ji vis labiau apsipila kraujo raudoniu, suminkštėja ir sutrupa žėruojančiais atspindžiais į upės įlanką, susiliedama su romiai mėlyna vandenų spalva ir banguodama kartu, lyg svinguotų. Raudonojo disko likučiai pagaliau pasiekia tamsų slėnio dugną ir nurimsta, santūriai išlaikydami buvusią didybę, o tada išsprūsta garsai. Ir sunku besupaisyt, ar tai jie, ar tai tavo širdies gelmėse kylantis aidas pasklinda aplink, kol galiausiai, viską trumpam supurtęs, susigūžia ir ant pirštų galiukų tipena, kol paslysta ir susmunka į tamsiaveidžius kalnų šešėlius, kai vakaro žara vyno raudonyje galutinai paskandina dangų. Ausyse triukšmingai vartosi vakaro vėjas ir vėl, kurtinančiai signalizuodami, pro šalį pralekia automobiliai. Pereini tiltą ir randi šviežiai įmūrytą akmens plokštę, kurioje matyti iškaltas ir raudonais dažais paryškintas užrašas: „Amžinosios Ramybės tiltas, pradėtas statyti Songų dinastijos7 trečiaisiais Kaijuanio valdymo metais. 1962 m. rekonstruotas. 1983 m. įamžintas šia atminimo lenta.“ Kartu tai įamžina ir turizmo industrijos šioje vietoje pradžią.

Už tilto stovi du nedidukai prekystaliai. Kairėje suvalgai dubenėlį tofu 8, vadinamoji gatvių ir skersgatvių prekyba šios rūšies delikatesais, pagardintais prieskoniais, daugelyje rajonų buvo išnykusi, tačiau pastaruoju metu atgimsta kaip šeimyninis tofu verslas, dešinėje sutaršai du ką tik nuo ugnies, todėl karštut karštutėlius, apetitą žadinančius sezamo aliejuje keptus sezamo sėklų pyragėlius, tada prie vieno iš prekystalių, nebepameni prie kurio, išlaižai dubenėlį saldžių juansiao virtinukų, apkeptų ryžių vyne. Jie sulig dideliais perlais. Be abejo, nesi toks pedantiškas, koks buvo ponas Ma Antrasis, keliavęs aplink Vakarinį Ežerą, bet taip pat pasižymi velnišku apetitu. Mėgaujiesi, skanaudamas šiuos protėvių laikų patiekalus, ir klausaisi, kaip mezgasi šneka tarp šeimininko ir klientų, dauguma jų vietiniai ir pažįsta vieni kitus, tu taip pat stengiesi pamėgdžioti minkštą vietinių akcentą ir įsiterpti į pokalbį. Metų metus gyvenai didmiestyje ir norėtum atgaivinti savyje tėviškės dvasią, norėtum turėti tėviškę, kad būtų į ką atsiremti, kad sugebėtum grįžti į vaikystę, kad susirinktum ten išbarstytas atmintis.

Galiausiai atsiduri šiapus tilto ir senoje gatvelėje pažaliavusiu grindiniu randi viešbutį, grindys ką tik pramazgotos, beveik švarios. Užsisakai atskirą kambarėlį, viduje kėpso platus gultas, ant jo drykso bambukinis demblis. Sunku pasakyti, ar medvilninė antklodė atrodo pilka todėl, kad nebeatsiskalbia, ar todėl, kad tokia jos tikroji spalva, po gultu randi taukuotą pagalvę, bet šveiti ją atgal, nes, laimei, pasitaikė karšta diena, ir tau patalynės neprireiks. Šią sekundę labiausiai trokšti tik vieno — nusimesti smagiai pasunkėjusį kelioninį krepšį, nusiprausti ant kūno nusėdusias kelio dulkes bei dvokiantį prakaitą ir nuogas iki juosmens išsitiesti ant lovos. Kaimynystėje pasigirsta riksmai, aišku kaip dieną — ten lošiama kortomis. Jus skiria tik medinė sienelė, pro skyles popieriuje, kuriuo užklijuoti įtrūkimai, gali įžiūrėti blankius kelių pusnuogių vyrų siluetus. Nesi toks pavargęs, kad galėtum tiesiog taip imti ir užmigti, keliskart pabarbeni į sieną, iškart susilaukdamas garsaus kvatojimo iš anapus. Akivaizdu, kad jie juokiasi ne iš tavęs, o patys iš savęs, turbūt kažkas laimėjo, o kažkas pralaimėjo, ir pralaimėjusysis, kaip visada, puolė ginčytis. Bet jie juk lošia susirinkę viešoje vietoje, viešbutyje, gali duot ranką nukirst, kad ir jų kambaryje ant sienos priklijuotas visuomeninio saugumo tarnybos viešas nurodymas, aiškiai draudžiantis visų pirma — lošimus, o visų antra — prostituciją. Nusprendi pasižiūrėti, ar įstatymas čia iš tikrųjų veikia. Užsivelki drabužius, išeini į koridorių ir pasibeldi į pusiau praviras kambario duris. Belstis beprasmiška, viduje vis viena triukšmas ir niekas neatsiliepia. Tada tu tiesiog atsidarai duris ir užeini, vidury kambario pūpso krūva patalų, aplink susėdę keturi pusamžiai vyrai grįžteli ir sužiūra į tave, tačiau šokas ištinka ne juos, o tave. Keturi vyrai, keturi besivaipantys, popierinėmis juostelėmis apklijuoti veidai, apklijuoti netikėčiausiose vietose: ant lūpų, nosies, antakių ir skruostų, išvydęs tokį vaizdą nebežinai, ar čia pasibjaurėti, ar nusijuokti. Tuo tarpu jie nesijuokia, tik spokso į tave — juk tai tu juos sutrukdei, savaime suprantama, kad keli iš jų atrodo pasipiktinę.

— A, jūs tik žaidžiate kortomis, — tai geriausia, ką galėjai suregzti, mėgindamas atsiprašyti.

Jie tęsia lošimą. Ilgos popierinės kortos sužymėtos raudonais ir juodais ženklais, panašiais į tuos, kurie naudojami madžonge9. Be to, šis žaidimas taip pat turi Dangaus Vartus ir Pragaro Kalėjimą. Laimėtojas baudžia pralaimėjusįjį, atplėšdamas laikraščio skiautelę ir priklijuodamas ją pažymėtoje vietoje ant pralaimėjusiojo veido. Nesvarbu, ar tai tik išdaiga, ar būdas nuleisti garą, ar sąskaitų suvedimas, bet tai lošėjų susitarimas, ir jo prasmė kiekvienam prašalaičiui neatskleidžiama.

Grįžti į savo kambarį, atsiguli, paluby ant elektros lemputės — keturios dėmės, sudarytos iš vienas prie kito sutūpusių moskitų taškelių, kaip daigų kanapių laukuose, vos išjungus lempą, jie nusileis žįsti tavo kraujo, todėl paskubomis nuleidi tinklelį, jis siauras ir apvalus, viršuje — metalinis žiedas, virš jo — bambukinė juostelė. Jau šitiek metų nebemiegi po tokiu tinkleliu ir nebesugebi, kaip anksčiau, susirangęs po juo leistis sapnų ir svajonių takais, šiandien baiminiesi, kokie sunkumai laukia rytoj. Praktiškai jau esi išmokęs ir sužinojęs viską, ką tau būtina žinoti, tai ko dar čia ieškai? Kai vyras pasiekia savo gyvenimo vidurį, ar neturėtų jis ieškoti ramaus ir stabilaus gyvenimo, ne per daug varginančio darbo, ne per aukštų ir ne per žemų pareigų, vesti, tapti vaikų tėvu, sukurti patogius namus, padėti santaupas į banką ir kas mėnesį jas papildyti, kad turėtų kažkiek senatvei ir dar truputį būsimoms kartoms?

2

Būtent čia, Čiang regione, pusiaukelėje į Čionglai kalną, tarp Činghai-Tibeto kalnyno ir Sičuanio baseino įsiterpusioje pasienio zonoje, kalnų tarpeklyje, kur visdar gyvena čiangų tauta susiduriu su pirmykštės kultūros reliktu — gyvu ugnies garbintoju. Beveik visos tautelės garbindavo protėvių joms perduotą ugnį, šventu ritualu išlaikydamos ir kultūrinį tęstinumą. Štai ir jis dabar sėdi priešais ugniakurą, iš dubenėlio geria ryžių degtinę, sulig kiekvienu gurkšniu pamirkydamas pirštus ir pašlakstydamas suanglėjusias pliauskas, kurios triukšmingai suburbuliuoja ir ima kaišioti pamėlusius liepsnų liežuvius. Staiga susiprotėju, kad aš iš tikrųjų esu.

— Tai Ugniakuro dievo dėka mes galime valgyti ir gerti, — sako jis.

Šokinėjanti pašvaistė apšviečia jo liesus skruostus, aukštą nosies tiltą ir skruostikaulius. Sakosi esąs iš čiangų tautos, kilęs iš Gengda10 kaimelio. Nepatogu taip iš karto užsipulti žmogų klausimais apie demonus ir dvasias, todėl sakau, kad atvykau čia tyrinėti kalniečių liaudies dainų. Ar šiuose kalnuose dar esama tradicinių šokių ir dainų meistrų? Jis prisipažįsta, kad kaip tik yra vienas iš tokių. Anksčiau aplink laužus — ir vyrai, ir moterys — visi kartu šokdavo, kol prašvisdavo. Bet vėliau tai buvo uždrausta.