Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Iš kurgi tokiems, kaip tu, žinoti. Tas žmogus gyveno daugiau kaip prieš tūkstantį metų, — paniekinamai atsiliepia senolis.

— Prašau iš manęs nesišaipyti, garbingas senoli, — bandai jį nutraukti.

— Tu gi nenešioji akinių, ir vis tiek nematai? — rodydamas į siją virš kolonų sako jis.

Pakeli galvą ir pamatai horizontalią siją, kuri liko neperdažyta, todėl ant jos išliko užrašas raudonais dažais: „Pastatyta, valdant Didžiajai Songų dinastijai pirmąjį pavasario mėnesį, dešimtaisiais Šao Siango valdymo metais, ir rekonstruota, valdant Didžiajai Čingų dinastijai trečio mėnesio dvidešimt devintąją dieną, devynioliktaisiais Čian Longo valdymo metais.“

4

Išeinu iš viešbučio, įsikūrusio nacionaliniame parke, ir patraukiu link anksčiau sutikto atsistatydinusio čiangų kaimo vyresniojo namų, bet ant durų kabo spyna. Sugrįžtu čia jau trečią kartą, bet niekaip jo nesusitinku. Pradedu galvoti, kad šios durys, kurios galėtų nuvesti į aną mistinį pasaulį, man taip ir liks užsklęstos.

Vaikštinėju sau be jokio tikslo, švelniai dulkia lietus. Jau šitiek laiko nesu vaikštinėjęs per tokią dulksną. Praeinu pro pakelėje stūksančią Snaudžiančio Drakono Kaimo ligoninę-sanatoriją, tokią tykią ir vienišą, lyg joje nebūtų nė gyvos dvasios, šalimais giraitėje neįprastai tyku, tik girdėti, kaip kažkur visai šalia čiurlena upokšnis, ausį pasiekia krintančio vandens šniokštimas. Jau šitiek laiko nesijaučiau toks visiškai laisvas, kai nebūtina apie nieką konkretaus mąstyti ir galiu leisti mintims tiesiog klaidžioti. Kelyje nė vienos žmogystos, nė vienos mašinos, kiek akys užmato, plyti sodriai žali toliai — pavasaris.

Prie kelio stovi didelis apleistas namas, panašu, kad tai ir yra vakar vakare darbuotojo iš informacinio skyriaus minėtoji plėšikų vado Song Guotai slėptuvė. Prieš keturiasdešimt metų per kalnus būta tik vieno kelio, kuriuo arklių vilkstinės pasiekdavo šią vietą. Šiaurėje stūksojo penkių tūkstančių metrų aukščio Balango kalnynas, pereinantis į Čingų-Tibetiečių plokščiakalnį, kuriame gyvena tibetiečių tauta. Pietuose plytėjo Min upės slėnis, toliau virstantis Sičuanio baseinu. Iš Pietų atkeliaudavo kontrabandininkai, gabenantys opiumą ir druską, kurie šičia nuolankiai palikdavo plėšikams kelio mokestį, tai buvo vadinama atitinkamu pagarbos rodymu. Tie, kurie drįsdavo priešintis, tuoj pat būdavo apdovanojami kelione pas Pragaro Valdovą.

Namas senas, sukaltas iš medžio, dveji didžiuliai sunkūs vartai plačiai atverti, viduje erdvus piktžolėm apžėlęs kiemas, pakankamai erdvus sutalpinti dešimties arklių vilkstinę.

Tikriausiai tais laikais anapus didžiulių užvertų vartų iš visų keturių pusių pakibusiuose dengtuose balkonuose mediniais turėklais budėdavo iki dantų apsiginklavę plėšikai. Kiekviena praeinanti vilkstinė, ketindama čia saugiai praleisti naktį, lengvai įkliūdavo į spąstus, kaip vėžlys į stiklainį. O jei prakalbindavo ginklus, tai kulkų šiame kieme išvengti nelikdavo nė menkiausios galimybės.

Dveji laiptai — abeji veda iš kiemo. Užlipu į viršų, sugirgžda grindų lentos. Eidamas stengiuosi kuo labiau trepsėti, tyčia pranešdamas, kad užėjo žmogus. Tačiau šiame aukšte tyku, ramu — nė gyvos dvasios, vieną po kitos imu atidarinėti duris į erdvius kambarius, apdulkėjusius ir trenkiančius pelėsiais. Ir tiktai ant metalinės vielos pakabintas pelenų atspalvio rankšluostis ir senas nuklaipytas batas rodo, kad čia žmonių būta, tačiau greičiausiai prieš keletą metų. Nuo to laiko čia įkurtas gamtos rezervatas, o šiame didžiuliame name sukoncentruotas tiekimo ir marketingo kooperatyvas, vietinės produkcijos sandėlis, grūdų ir aliejaus parduotuvė, veterinarijos klinika, tuo tarpu vietiniai kalnų miestelio seniūnijos administracijos ir personalo skyriai perkelti į rezervate suprojektuotą siaurutę šimto metrų ilgio gatvelę. Nelikę nė menkiausio pėdsako, kad čia kadaise rinkdavosi vadas Song Guotai ir šimtas ar daugiau jo vyrų su šimtu ar daugiau šautuvų. Tais laikais jie drybsodavo ant šiaudais kimštų čiužinių, rūkydavo opiumą ir glamžydavo merginas. Tas merginas jie pasigrobdavo, dienomis jos gamindavo jiems valgį, o naktimis paeiliui su jais miegodavo. Galimas daiktas, kad dėl nelygiai padalinto grobio, tikriausiai ir dėl merginų, jie susikivirčydavo ir susinėdavo kaip tik šiame aukšte.

— Tik plėšikų vadas Song Guotai vienintelis galėjo juos sutramdyti. Šis vaikinas buvo žiaurus ir negailestingas, plačiai žinomas savo klastingumu. — Rezervato prižiūrėtojas, dirbantis politinį darbą, kalbėdamas niekada neieško žodžio kišenėj. Sako, kad universitetų studentams, atvykstantiems čia atlikti lauko praktikos, jis skaitąs paskaitas įvairiomis temomis nuo didžiųjų pandų apsaugos iki patriotizmo, sugebėdamas net pravirkdyti studentes.

Jis pasakoja, kad tarp plėšikų pagrobtų merginų buvo ir viena, priklausiusi Raudonajai Armijai19. 1936 m. Ilgojo Žygio metu netoli Maoergai ganyklų vieną Raudonosios Armijos būrį netikėtai užpuolė plėšikų gauja. Dešimt ar daugiau Skalbimo būrio merginų, grįžtančių nuo Jangdzės upės Vakaruose, buvo pagrobtos ir išprievartautos, jauniausia tebuvo vos septyniolikos ar aštuoniolikos, ji vienintelė liko gyva po to, kai ją paeiliui išprievartavo keli plėšikai. Vėliau vienas senyvas kalniečių čiangų tautelės vyras ją pasiėmė į žmonas. Šiandien ji vis dar tebegyvena visai netoli nuo čia esančioje lomelėje tarp kalnų. Ji vis dar puikiai mena būrį, pulką ir kuopą, kuriems ji anais laikais priklausė, kaip ir vyriausio politinio instruktoriaus, kuris šiandien tapo svarbiu vyriausybės pareigūnu, vardą ir pavardę. Rezervato administratorius giliai atsidūsta. Prisipažįsta negalįs viso šito pasakoti universitetų studentams, ir vėl grįžta prie plėšikų vado Song Guotai asmenybės.

Pasakoja, kad šitas Song Guotai pradėjo kaip perspektyvus jaunesnysis opiumo pirklio padėjėjas. Tačiau pirklį nušovė plėšikų vadas Didysis Brolis Čen, įsitvirtinęs šiame rajone, tad mūsų herojus pasiprašė prieglobsčio pas naująjį šeimininką. Besukčiaudamas ir užsiiminėdamas machinacijomis, jis neilgai trukus tapo Didžiojo Brolio Čen patikėtiniu ir turėdavo teisę užeiti į mažąjį Didžiojo Brolio kiemelį už šio pastato. Vėliau šis kiemelis buvo išsprogdintas per Išvadavimo Armijos20 antpuolį, o šiandien visai apžėlė brūzgynais. Tačiau tais laikais tai buvo tarsi miniatiūrinė Čongčingo — karo metu įsteigtos sostinės — kopija, kur plėšikų gaujos vadas Didysis Brolis Čen lėbavo vyno ir jaunučių sugulovių apsupty. Viduje jam patarnauti galėjo vienintelis vyras — Song Guotai. Kartą iš Maoerlcango atvyko vilkstinė, tikriau, gauja plėšikų, nusižiūrėjusių šią puikią teritoriją, kurioje tereikia sėdėti ir valgyti, laukiant, kol grobis pats ateis. Abi pusės įnirtingai kovėsi ištisas dvi dienas, abi pusės daug neteko, daug buvo sužeistų, bet nė viena pusė negalėjo nugalėti ar pralaimėti, todėl, galiausiai pasvarstę, paskelbė paliaubas ir, patvirtindami susitarimą, išsitepė burnas krauju. Buvo atidaryti didieji vartai ir antroji gauja įleista į vidų. Tie, kurie buvo antrame aukšte, ir tie, kurie dabar stovėjo pirmajame, — susivienijo. Prasidėjo pirštų spėliojimo žaidimai ir taurių kilnojimas. Iš tikrųjų Didysis Brolis planavo juos visus nugirdyti ir vienu smūgiu sudoroti. Jis liepė savo jaunosioms sugulovėms apsinuoginti krūtis ir tarsi baltoms plaštakėms vėjyje blaškytis tarp stalų. Netrukus ne tik anoji gauja, bet abu būriai jau nebuvo pajėgūs pasipriešinti ir išgyventi. Visi nusigėrė kaip lapai. Tiktai abu plėšikų vadai sėdėjo tiesūs prie stalo. Kaip ir anksčiau, Didysis Brolis pakėlęs ranką spragtelėjo pirštais, kviesdamas Song Guotai papildyti vyno taures. Šis priėjęs viena ranka čiupo plėšikų vado automatą, kuris gulėjo ant stalo, taip greitai, kad niekas nespėjo nė prasižioti, ir paleido kiekvienam po kulką, tame tarpe ir Didžiajam Broliui. Iškart po to provokuodamas paklausė: gal dar yra tokių, kurie atsisako prisijungti? Plėšikai tik susižvalgė ir nepratarė nė pusės žodžio. Tokiu būdu Song Guotai persikraustė į Didžiojo Brolio mažąjį kiemelį, o visos jaunosios sugulovės perėjo jo nuosavybėn.