Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Bum! Pasakorius dešine ranka iškelia būgno lazdelę, kaire — purto žvangučius, išverčia akių baltymus, pražiota burna vapa padrikus žodžius, o visas kūnas ima drebėti... Tave pasiekia ypatingas kvapas — pro tirštą intensyvų tabako ir prakaito tvaiką prasismelkia malonus aromatas — jos plaukų kvapas, jos kvapas. Aplink girdėti nuolatinis meliono sėklų triauškinimas, žmonės kremta sėklas, nenuleisdami akių nuo pasakoriaus, apsivilkusio vienuolio mantiją. Dešinėje rankoje jis laiko stebuklingą kardą, kairėje — drakono taurę, kalbėdamas vis greičiau ir greičiau, tarsi jam iš burnos vienas po kito byrėtų perlų vėriniai: Tris kartus metu dvasių lenteles, ta-ta-ta, tris magiškus amuletus, padedančius akimirksniu surinkti kariuomenės pulkus ir sukviesti Lu kalno, Mao kalno ir Longhu kalno dieviškuosius generolus, o-ja-ja-a-ha-ha-da-gu-long-dong-cang-en-ja-ja-ja-u-hu, Dangaus Valdove, Valdove Žemės, aš esu Tikrojo Didžiojo Valdovo įsakymu pasiųstas per malonę jaunesniojo brolio sunaikinti nelaimes nešančių demonų, rankoje laikydamas stebuklingąjį kardą, mindamas vėjo ir ugnies ratus, aš suku kairėn ir dešinėn...

Ji nusisuka ir atsistoja, tu seki iš paskos, lipdamas per sėdinčiųjų kojas, kurie svaido į judu piktus žvilgsnius.

Greičiau greičiau, gal dar spėsit užsisakyti!

Judviem už nugarų nusirita juoko banga.

Kas tau?

Nieko.

Kodėl nenorėjai išgirsti pagrindinės dalies?

Man pasidarė negera.

Blogai jautiesi?

Ne, jau geriau, viduje trūko oro.

Jūs atsiduriate gatvėje, palei gatvę susėdę ir besišnekučiuojantys žmonės sužiūra į jus.

Pasiieškom ramesnės vietelės?

Taip.

Tu vediesi ją tolyn, įsuki į siaurutį skersgatvį, žmonių balsai ir gatvės žibintai gęsta jums už nugarų. Siaurajame skersgatvyje nėra gatvės žibintų, tik iš namų langų, už kurių gyvena žmonės, sklinda blanki geltona šviesa. Ji sulėtina žingsnį, tu perkratai galvoje galimas to priežastis.

Ar niekada nepagalvojai, kad mes — visai kaip tie persekiojami demonai?

Ji pradeda kikenti.

Jus ištinka juoko priepuolis, o ji net ima raičiotis.

Jos odiniai batai taukši į akmeninį grindinį, aidi visa gatvelė. Išėję iš skersgatvio, atsiduriate priešais sklypeliais sudalintus ryžių laukus, kurių paviršiuje plūduriuoja šviesų atspindžiai, tolumoje miglose nardo keli namai, žinai, kad kaip tik ten — vienintelė šio miestelio vidurinė mokykla. Dar toliau dunkso kalnai, išsidrėbę po pilku, neryškiom žvaigždėm nusagstytu dangum. Pakyla vėjas, atpūsdamas gūsį gaivios vėsos, nusiritančios per nugarą šiurpuliukais ir paskęstančios užlietų ryžių laukų aromate. Palieti jos pečius, ji neatsitraukia. Nė vienas iš judviejų nepratariat nė žodžio, tiesiog einat tolyn tarp sklypų, kur kojos neša.

Ar tu laiminga?

Taip, laiminga.

Ar nemanai, kad tai kažkas mistiško?

Nežinau, negaliu pasakyti, neklausk manęs.

Prisiglaudi arčiau prie jos, ji taip pat prisiglaudžia prie tavęs, negali įžiūrėti jos veido, bet jauti mažytę jos nosytę, užuodi jau tokią pažįstamą šilumą. Staiga ji atšlyja.

Grįžkime atgal, — sumurma ji.

Kur — atgal?

Man reikia pailsėti.

Tada aš tave palydėsiu.

Aš nenoriu, kad mane kas lydėtų.

Ji tampa neperkalbama.

Ji nieko neatsako. Tu nežinai, nei iš kur ji atvyko, nei kur iškeliaus. Vis viena palydi ją iki pagrindinės gatvės, bet čia ji neatsisveikinusi nueina ir pradingsta gatvės gale, tarsi pasakoje, tarsi sapne.

6

Didžiųjų pandų24 stebėjimo stotis įsikūrusi Haiba vietovėje dviejų tūkstančių penkių šimtų metrų aukštyje, viskas aplink permirkę, medvilne kimšti čiužiniai drėgni. Aš pats čia jau dvi naktys. Dienos metu stotis parūpina dygsniuotų, gagos pūkais kimštų drabužių, tačiau kūnas vis tiek nuolat prisigėręs drėgmės. Maloniausias metas — įsitaisyti priešais laužą ir valgyti karštą sriubą. Didelis aliuminis katilas kabo lūšnelėj e-virtuvėlėje, o po juo guli ištisas rąstas, net pjūklu neliestas, tiesiog dega sau kibirkščiuodamas į viršų žarijas, išaugindamas liepsnų ūglius iki dviejų metrų aukščio ir apšviesdamas jais viską aplink. Kaskart susėdus ratu aplink laužą valgyti, prisistato voverė — pritūpia netoli lūšnelės ir varto savo apskritas akutes. Visi drauge susirenka tik vakarieniauti, tada ir ima pasakoti visokias linksmas istorijas. Baigus valgyti būna jau visai tamsu, stotį iš visų pusių supa neįžvelgiamas miškas, žmonės išsiskirsto kas sau po trobeles, ir žibalinės lempos šviesoj kiekvienas užsiima savo reikalais.

Tie, kurie čia dirba, ištisus metus praleidžia giliai kalnuose, viskas, apie ką įmanoma kalbėtis, jau iškalbėta, nieko naujo nebeišgirsi. Tėra tik vienas čiangų kilmės samdytas kalnietis iš Miegančio Drakono Perėjos — tolimiausio kaimelio, esančio dviejų tūkstančių šimto metrų aukštyje, kuris kas porą dienų ant kupros pintinėje atitempia šviežių daržovių ir didesnių avienos arba kiaulienos gabalų. Teritoriją saugančių patrulių stotis įsikūrusi dar toliau, nei kaimelis. Jie tik kartą per mėnesį ar kelis, gavę vieną dvi laisvas dienas, nusileidžia iš kalnų į stotį apsikirpti, nusiprausti ir sukirsti skanesnį patiekalą. Kai susikaupia daugiau laisvų dienų, jie pasiima rezervato automobilį ir vyksta drauge aplankyti savo moterų arba grįžta į gimtuosius miestelius pas tėvus. Jiems, galima sakyti, tai ir yra gyvenimas. Jie nevarto laikraščių, nesiklauso radijo transliacijų. Reiganas, ekonominės reformos, infliacija, dvasinis užterštumas, Šimto Žiedų kino apdovanojimai, ir t.t., ir t.t., ir t.t. — visas šis triukšmingas pasaulis liko miestuose, jiems visa tai per daug toli. Čia yra atsiųstas atlikti praktikos pagal paskyrimą vienas universitetą baigiantis studentas, kuris visada su savimi nešiojasi mobilųjį telefoną. Tik artimiau su juo susipažinęs sužinojau, kad mokosi anglų kalbos. Yra dar vienas jaunuolis, žibalinės lempos šviesoje skaitantis knygas. Jie abu ruošiasi laikyti egzaminus ir stoti į doktorantūrą, kad galėtų iš čia ištrūkti. Esama ir dar vieno žmogaus, gaudančio radijo signalus, pagal kuriuos šis nustato koordinates ir jas pažymi navigaciniame žemėlapyje. Šiuos signalus skleidžia radijo siųstuvai, kuriuos pritaiso didžiosioms pandoms prie kaklų ir paleidžia atgal į mišką.

Kartu su manimi į kalnus prieš dvi dienas atkeliavęs pagyvenęs botanikas jau seniai guli, nesu tikras, ar jis jau miega, tačiau man to padaryti, vartantis ant permirkusio medvilninio čiužinio, kad ir kaip stengčiausi, neišeina. Nors guliu apsirengęs, regis, kad į ragą sušalo net smegenys, nors slėnyje jau tikras pavasaris — gegužė. Užčiuopiu erkę, įsisiurbusią į vidinę šlaunies pusę, tikriausiai užsiropštė per kelnių klešnę, kai dieną braidžiau po aukštą žolę. Ji sulig mano mažojo piršto nagu ir kieta kaip šašas. Suspaudžiu ir bandau iš visų jėgų traukti, bet ji nejuda. Žinau, kad jei dar bent kiek stiprėliau truktelčiau — iškart nutraukčiau ir galvutė ilgam liktų tvirtai įsisiurbusi į mano odą. Kreipiuosi pagalbos į stovyklos darbuotoją ant gretimo gulto. Jis liepia išsirengti, smagiai pliaukšteli man per šlaunį ir kaipmat ištraukia tą kraujasiurbį niekšą. Švystelėjus jį į žibalinę lempelę, pasklinda keptos mėsos kvapas. Rytoj jis pažada surasti man tvarstį.

Trobelėje visiškai tylu, tačiau anapus trobelės miške girdėti, kaip varva vanduo. Kalnų vėjas atūžia iš kažikur toli, bet, nepasiekęs kalno, grįžta ir garsiai trankosi po atokų slėnį. Kiek vėliau pro medines lentas man virš galvos ima kapsėti — tiesiai ant antklodės. Ar tai lietus sunkiasi? Aš atsikeliu, nors tam nėra jokios prasmės, viduj ar lauke — visur taip pat šlapia, kapt... kapt... kapt... Po kiek laiko kažkur pasigirsta trenksmas, aiškiai, bet dusliai atsimušdamas slėnyje.