Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Jis išties pasakoja labai spalvingai ir teigdamas, kad paskaitų metu gali privesti studentes iki ašarų, tikrai nesigyrė. Tęsdamas toliau pamini, kad 1950 m. į kalnus buvo išsiųstas dalinys susidoroti su plėšikais. Dvi karinių pajėgų kuopos nakčia apsupo šį pastatą ir mažąjį kiemelį. Auštant per garsiakalbius plėšikams buvo liepta sudėti ginklus, išsižadėti nuodėmingo gyvenimo ir pasiduoti, nes į didžiuosius vartus nukreipti kulkosvaidžiai, kurie užblokuos praėjimą ugnimi, todėl nebeverta bandyti pasprukti. Atrodė, lyg jis pats būtų dalyvavęs tame mūšyje.

— O po to? — klausiu.

— Pradžioje, savaime aišku, jie atkakliai priešinosi, todėl mažasis kiemelis buvo subombarduotas iš kulkosvaidžio. Tie, kurie liko gyvi, sudėjo ginklus ir pasidavė, tačiau Song Guotai tarp jų nebuvo. Apieškojus mažąjį kiemelį, buvo aptiktos tik į krūvą susispietusios kelios merginos. Buvo kalbama, kad name būta slapto tunelio, vedusio į kalnus, tačiau jo surasti taip ir nepavyko, o bėglys taip ir nepasirodė. Praėjo jau daugiau nei keturiasdešimt metų, vieni sako, kad jis vis dar gyvas, kiti — kad miręs, tačiau nėra jokių įrodymų, tik hipotezės. — Jis atsilošia apvaliame pintame krėsle ir, maigydamas pirštais apvalias rankų atramas, ima analizuoti.

— Apie tai, kas jam nutiko, sklando trys versijos. Pirmoji teigia, kad pabėgęs jis nukako į kitą rajoną, kur, nuslėpęs savo tikrąjį vardą, įsikūrė kažkokiame kaimelyje ir ėmė dirbti žemę. Antroji teigia, kad jis galėjo žūti per ataką, bet plėšikai niekada to nepasakojo. Plėšikai turi plėšikų taisykles, jie gali tarpusavyje taip pjautis, kad dangus su žeme ims maišytis, bet svetimam žmogui niekada neatskleis jokios konfidencialios informacijos. Jie turi savitą etiką, brolystės kodeksą, tačiau, kita vertus, yra žiaurūs ir kerštingi. Plėšikams būdingas savitas dviveidiškumas. Kad ir, pavyzdžiui, tos moterys, kurias jie pagrobė, kartą patekusios į jų lizdą, tapo lygiateisėmis gaujos narėmis ir, nors nekentė vado, niekada nebūtų išdavę jo paslapčių. — Jis purto galvą. Ne todėl, kad tai jo neįtikintų, bet, manyčiau, todėl, kad jį jaudina žmogiškojo pasaulio painumas.

— Žinoma, nereikėtų ignoruoti ir trečiosios galimybės: pabėgęs į kalnus, iš ten nebenusileido, nes mirė badu.

— Ar dažnai nutinka, kad, pasiklydę šiuose kalnuose, juose ir mirtų? — paklausiu.

— O kaipgi. Šiuose kalnuose miršta ne tik valstiečiai, iš kitų rajonų atkeliavę pasirinkti vaistinių augalų ir mineralų, bet ir vietiniai medžiotojai.

— Tikrai? — tai mane ypač sudomina.

— Pereitais metais kaip tik vienas medžiotojas išėjo į kalnus ir negrįžo dešimt dienų. Tik tada jo namiškiai kreipėsi į kaimo seniūną, kuris pranešė mums. Mes susisiekėme su miškų milicijos nuovada, jie išsiuntė šunis pėdsekius, mes davėm jiems apuostyti jo drabužius ir nusekėm iš paskos. Pagaliau radome jo kūną, įstrigusį plyšyje tarp uolų. Jis buvo jau miręs.

— Kaipgi jis galėjo ten įstrigti?

— Galėjo nutikti visaip. Jis galėjo supanikuoti, juk neleistinai medžiojo. Rezervato teritorijoje medžioklė uždrausta. Dėl panašios priežasties vyresnysis brolis sykį nužudė savo brolį jaunėlį.

— Kodėl?

— Nes palaikė jį meška. Du broliai išėjo drauge į mišką spęsti spąstų. Muskusas tuo metu galėjo atnešti daug pinigų. Spąstai šiais laikais modernizuoti: gali būti padaryti iš mažyčio gabalėlio vielos, perkištos per metalinį trosą. Kalnuose žmogus gali jų pasiruošti po kelis šimtus per dieną. Kalnų teritorija tokia didžiulė, kaip mums ją visą aprėpti? O brakonieriai tokie godūs, kad nėra būdų jų sustabdyti. Taigi anie du broliai, bespęsdami kalnuose spąstus, išsiskyrė. Tikint prietarais, kalnuose jie buvo paveikti juodosios magijos kerų. Du žmonės tol ėjo ratu aplink kalną, kol vienas su kitu susidūrė. Kaip tik tuo metu kalnuose leidosi tirštas rūkas, vyresnysis brolis, pamatęs jaunėlio šešėlį, palaikė jį meška, čiupo šautuvą ir jaunėlį nupylė. Vidurnaktį parėjo namo ir paguldė abu šautuvus — savo ir brolio — vieną prie kito šalia kiaulių aptvaro vartelių, kad jųdviejų motina, anksti iš ryto eidama šerti kiaulių, pamatytų. Pats nebeužėjo į namus, bet grįžo į kalnus, surado tą vietą, kurioje mirė jaunėlis, ir peiliu persirėžė sau gerklę.

Nusileidžiu žemyn tyliai siūbuojančiais laiptais, stabteliu visą arklių vilkstinę sutalpindavusiame kieme ir išeinu į vieškelį. Vis dar nematyti nei žmogaus, nei mašinos. Įsistebeiliju į priešais migloje ir lietuje grimztančius pilkšvai žalius kalnus, kuriuos vagoja pilkos proskynos ir kirtimai, visiškai nuniokoję augmeniją. Anksčiau, kai čia dar nebuvo šito vieškelio, abi kalno pusės buvo tankut tankutėliai apžėlę medžiais. Mane apsėda mintis nusigauti į kitoje kalno pusėje plytinčius pirmykščius miškus, nors negaliu paaiškinti, kas į juos mane taip traukia.

Dulksna ne tik nesiliauja, bet vis labiau stiprėja ir sunkėja, virsdama prieblanda, kuri visiškai apgobia kalnų keteras, o slėnius ir siaurus tarpeklius pripildo blausios mėnesienos. Anapus kalnų nusirita griaustinis, duslus ir vos girdimas. Staiga suprantu, kad gurguliavimas, sklindantis nuo upės, tekančios palei kelią, dar intensyvesnis, tarsi didžiausia srovė iš ledynų srutų į upę Min. Tokia veržli tėkipė pilna žmogų bauginančios ir jam pavojingos jėgos, kokios neturi lygumų upės.

5

Kaip tik šalia paviljono tu susitinki ją. Tai taip vadinamoji nenusakoma nuojauta, nepaaiškinamas troškimas, atsitiktinis susitikimas, laimingas atsitiktinumas. Sutemus tu vėl ateini prie upės, aiškus ir melodingas žlugtą velėjančios kultuvės garsas pakyla nuo duobėtų akmeninių laiptelių ir lieka plūduriuoti upės paviršiuje. Ji stovi šalia paviljono ir, kaip ir tu, stebeilija aname krante neaprėpiamus kalnus, bet tu jau nebegali atitraukti akių nuo jos. Šiame kalnų kaimelyje ji iškart krenta į akis: ta figūra, tie gestai, tas truputį abejingas žvilgsnis — visa tai, ko neturi čionykščiai. Tu nueini, tačiau mintys sukasi vien apie ją, todėl apsigręži ir grįžti prie paviljono, tačiau jos čia nebėra, tik du cigarečių žiburėliai šviečia paviljone nakties tamsoje tai žybtelėdami, tai išnykdami, žmonės juokiasi prislopintais balsais. Neįžiūri jų veidų, tačiau iš balsų galima suprasti, kad ten du vyrai ir dvi moterys, panašu, kad irgi ne vietiniai, kurie visada šneka pakeltais skardžiais balsais, nesvarbu — flirtuotų ar pyktųsi. Prisiartini ir įsiklausai, dvi porelės jaunų vaikinų ir merginų, regis, aptarinėja, kaip kuriam iš jų pavyko apgauti, nuslėpti tiesą nuo tėvų, įtikinti savo darbdavius, surasti įvairiausių pretekstų, kad atvažiuotų čia ir ramiai pasiilsėtų. Jie kalba taip savimi didžiuodamiesi, kad ir patys nesusilaiko nenusijuokę. Tu jau nebesi toks jaunas, tau nebereikia kęsti kažkieno kito valios, tačiau nebėra ir taip linksma, kaip jiems. Panašu, kad jie atvyko popietiniu autobusu, prisimeni, jog iš rajono centro čia važiuoja tik vienas rytinis maršrutinis autobusas. Šiaip ar taip, jie tikriausiai galėjo atvykti ir kitu būdu. Panašu, kad ji nėra iš jų tarpo, nepasirodė ir tokia laiminga, kaip jie. Palieki paviljoną ir takeliu eini tolyn palei upę. Tau nebereikia stengtis atpažinti — čia, upės pakrantėje, keliolika namų, bet durys praviros tik pačiame paskutiniame, kur parduodamos cigaretės ir tualetinis popierius. Akmeninių trinkelių takas suka atgal į miestą, tolėliau — aukšta kiemą juosianti siena. Dešinėje — tamsiai geltonos gatvės šviesos, pro juodą kaip degutas tarpuvartę vos matyti miestelio administracijos pastatas. Aukštas pastatas ir erdvus kiemas, matyt, anksčiau buvus turtingos ir galingos šeimos rezidencija. Eidamas toliau, randi iš skaldytų plytų ratu aptvertą daržą, o kitoje lysvių pusėje — ligoninę. Per vieną skersgatvį nuo čia stovi prieš keletą metų pastatytas kino teatras, rodantis išvien tik filmus apie kovų menus. Šiame nedideliame miestuke esi nebe pirmą kartą, todėl tau visiškai nereikia prieiti arčiau, kad sužinotum kelintą valandą prasideda vakarinis seansas. Nuo ligoninės eidamas nedideliu skersgatviu, kirstum pagrindinę gatvę ir iškart atsidurtum priešais didžiulę universalinę parduotuvę. Viskas išsidėstę taip aiškiai, kaip ant delno, tarsi pats turėtum čia kokį namuką. Netgi galėtum būti gidu, jeigu atsirastų norinčių arba tau pačiam baisiai prisireiktų su kažkuo pasišnekučiuoti.