Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Ten, prie Baltosios Uolos, — sako kažkas.

— Po velnių, brakonieriai, — nusikeikia kažkas kitas.

Visi prabudę, arba tiksliau — niekas ir nebuvo užmigęs.

— Pažiūrėk, kiek valandų?

— Be penkių dvylika.

Nė vienas nebeprataria nė žodžio, tarsi lauktų kito šūvio, bet kitas šūvis nebenuaidi. Sudaužyta į šipulius, vėl įsispengia mirtina tyla, tik girdėti vandens varvėjimas anapus trobelės ir niūrus slėnyje įkalinto vėjo staugimas. Akimirką tau pasirodo, kad girdi šmirinėjant laukinį žvėrį. Tai juk visada buvo laukinių žvėrių pasaulis, bet žmogus jau nebenori jiems jo atiduoti. Viską aplink gaubiančioje tamsoje tūno nerimas ir baimė, ši naktis, regis, ypatingai pavojinga, ji pažadino tavyje jausmą, kad esi stebimas, esi sekamas, kad pagaliau būtum sudorotas, kad vis dar nesuradai dvasios ramybės, kurios taip ieškai...

— Atėjo!

— Kas atėjo?

— Beibei atėjo!

Trobelėje stoja didžiulis šurmulys, visi šoka iš lovų.

Lauke girdėti šnarpštimas ir niurnėjimas. Iš tiesų — jų išgelbėta panda, išsekusi po gimdymo ir visai išbadėjusi, atklydo ieškodama maisto! Jie laukė jos sugrįžtant. Buvo praėję jau dešimt dienų, jie visi skaičiavo, jie sakė, kad ji būtinai ateis, dar neprasikalus naujiems bambukų ūgliams. Ir štai ji čia — jų numylėtinė, jų brangenybė — besibrūžinanti nagais apie medines sienas.

Kažkas praveria duris ir išneša košės. Likusieji tuntu puola iš paskos. Blausioje mėnesienos šviesoje mūsų pilkšvai juoda herojė slampinėja aplink. Žmogui supylus košę į dubenį, ji tuojau pat ramiausiai prisiartina, sunkiai pūkšdama ir niurnėdama. Visų rankinių žibintuvėlių spinduliai nukrypsta į žvėrį juodu liemeniu, juodomis akimis ir pilkai baltomis dėmėmis ant kūno. Tačiau jos tai nė kiek nesujaudina, visą dėmesį sutelkusi į maistą net galvos nepakelia. Žmonės skuba fotografuoti, žybčioja blykstės, visi paeiliui prisiartina, kalbina, erzina, liečia jos šiurkštų, kaip kiaulės šeriai, kailį. Bet vos ji pakelia galvą, visi suguža atgal į trobelę. Šiaip ar taip, tai vis dėlto laukinis žvėris. Stipri ir sveika panda galėtų susigrumti su leopardu. Atėjusi patį pirmą kartą, sukramtė aliuminį dubenį smulkiais gabalėliais ir suvalgė kartu su maistu. Nesuvirškinti aliuminio gumuliukai išėjo kartu su išmatomis, kurias jie visas kruopščiai surinko. Kartą vienas reporteris, norėdamas parodyti, kad didžioji panda yra tokia pat meili, kaip ir naminis katinas, nuėjo į kalnų papėdėje esančios patrulių stoties aptvarą, kuriame buvo maitinama panda, ketindamas nusifotografuoti apkabinęs ją ranka. Už tai jam buvo nuplėštos genitalijos ir teko tuoj pat gabenti į Čengdou suteikti pirmąją medicininę pagalbą.

Ji pagaliau baigia valgyti ir, letena pakėlusi cukranendrės stiebą bei jį kramsnodama, nusliūkina pro šaltųjų bambukų sąžalyną šalia stovyklavietės, pranykdama tankiuose krūmynuose.

— Aš sakiau, kad Beibei šiandien ateis.

— Ji daugmaž visada ateina tokiu metu, tarp antros ir trečios valandos.

— Aš išgirdau ją pūkščiant ir niurnant, kai ji nagais ėmė draskyti duris.

— Šitas velniūkštis žino, kaip kaulyti maisto.

— Ji buvo baisiausiai išalkus, visą sklidiną kibirą sušlamštė.

— Ji sustorėjo, aš ją čiupinėjau.

Jie kalba su tokiu entuziazmu, aptarinėja kiekvieną detalę, kas pirmas ją išgirdo, kas pirmas atidarė duris, kaip ją pamatė pro durų plyšį, kaip ji juos sekė, kaip įkišo galvą į kibirą, kaip prisėdo šalia kibiro, su kokiu apetitu valgė, kažkas netgi prisipažino, kad įbėrė į košę cukraus ir kad jai patinka saldumynai! Didžiąją laiko dalį jie paprastai persimeta vos vienu kitu žodžiu, bet, jiems prakalbus apie Beibei, atrodo, lyg ji būtų jų visų mylimoji.

Žvilgteliu į laikrodį — visas šis įvykis truko ne ilgiau nei dešimt minučių, bet jie vis dar nesiliauja apie tai šnekėtis. Visos žibalinės lempos užžiebtos, kai kurie paprasčiausiai sėdi lovose. Nekeista, juk kalnuose jų gyvenimas monotoniškas ir vienišas, praskaidrinamas tik tokiais atsitiktiniais įvykiais. Pradėję nuo Beibei, jie perėjo prie Hanhanio. Prieš tai girdėtas šūvis juos labai išgąsdina. Hanhanį, kuris buvo atėjęs prieš Beibei, nušovė valstietis, vardu Leng Džidžongas. Tuo metu juos pasiekdavęs Hanhanio signalas keletą dienų sklido iš tos pačios vietos, nė kiek nejudėdamas. Jie nusprendė, kad jis tikriausiai susirgo arba buvo sunkiai sužeistas, ir išėjo ieškoti. Galiausiai miško gūdumoj atkasę šviežiai supiltą žemės kauburį, aptiko jo palaikus ir antkaklį, kuris vis dar transliavo radijo bangas. Jie suorganizavo paiešką su pėdsekiais šunimis, kurie surado Leng Džidžongo namus ir palėpėje pakabintą kailį. Kita panda Lili, turėjusi signalus siunčiantį antkaklį, paprasčiausiai išnyko miško platybėse ir niekada daugiau nebebuvo užfiksuota. Taip ir liko neaišku, ar ją su visu siųstuvu suėdė leopardas, ar ji susidūrė su gudriu medžiotoju, kuris sutraiškė antkaklį šautuvo buože.

Brėkštant žemiau, už stovyklavietės, pasigirsta du šūviai, nudiegiantys širdį. Jų prislopintas aidas, besisklaidydamas lyg dūmai iš šautuvo vamzdžio, dar ilgai sklando po slėnį.

7

Gailiesi, kad nesusitarei su ja dar kartą susitikti, gailiesi, kad nenusekei paskui ją, gailiesi, kad pritrukai drąsos, kad nesugebėjai sugundyti jos pasilikti, kad nebeturi to romantiško entuziazmo, nebeturi bergždžios vilties ir kad nebesusitiksi su nuostabia moterimi. Iš esmės gailiesi, kad praradai galimybę. Vargu ar staiga susirgai nemiga, bet kažkodėl visą naktį taip ir nesudedi bluosto. Išaušus rytui, imi galvoti, kad gal ir gerai, jog nepasielgei lengvabūdiškai. Toks skubinimasis pakenktų tavo savigarbai. Tačiau šitoks blaivumas tuoj pat tau sukelia pasibjaurėjimą. Visiškai nebesugebi įsimylėti, esi toks silpnas, kad praradai net vyriškumą, gebėjimą imtis iniciatyvos. Vis tik galiausiai apsisprendi nueiti į paupį ir pabandyti laimę.

Ir štai sėdi paviljone, visai taip, kaip patarė anas medienos pirkimo ekspertas, ir žvalgaisi į peizažą kitame krante. Iš pat ryto visi zuja po perkėlą. Į keltą prisigrūdę tiek žmonių, kad pakilęs vandens lygis semia kelto kraštus. Vos keltui pasiekus prieplauką, žmonės čia pat metasi į krantą, nelaukdami, kol bus pririštos virvės. Iškėlę didžiules bambukines pintines ir varydami dviračius, besimušdami ir besistumdydami, besikeikdami — visa minia plūsteli į miestelį. Keltas kursuoja pirmyn atgal, kol galiausiai į smėlėtąjį krantą perkelia paskutinius kelto laukusius žmones. Perkėloje šiapus taip pat aprimsta. Tik tu, kaip koks idiotas, vis dar sėdi paviljone ir, apsimesdamas kažką rimtai beveikiąs, lauki nepaskirto pasimatymo su iš niekur atsiradusia ir į niekur išėjusia mergina, tarsi sapnuotum vidury baltos dienos. Tau juk buvo pabodę gyventi, tavo gyvenimas buvo virtęs nuobodybe, be mažiausios kibirkštėlės, be aistros, viskas išvien įkyrėję, tai nejaugi nusprendei pradėti gyventi iš naujo, eiti ir vėl patirti gyvenimą?

Upės pakrantėje nežinia kurią akimirką įsigali triukšmas, čia sugužėjusios vien moterys. Viena greta kitos palei vandenį ant akmeninių laiptų velėja drabužius, plauna daržoves ar ryžius. Prie jų prisigretina juoda burinė valtis, pirmagalyje stovintis vyras ima kažką šaukti plušančiosioms ant akmeninių laiptų. Moterys atsišaukia, tačiau negali perprasti, ar jos flirtuoja, ar ginčijasi. Kaip tik tuo metu netikėtai pastebi jos siluetą, sakai, kad tikėjaisi, jog ji ateis, ateis būtent prie šio paviljono, kad tu galėtum papasakoti jai šio paviljono istoriją. Sakai, kad tau tai papasakojęs vienas senolis, kuris tada irgi sėdėjo šiame paviljone, sudžiūvęs kaip pliauska, o kai kalbėjo, tai žodžiai švilpė pro suskirdusias vėjyje lūpas, ir jis atrodė labai panašus į demoną, ji sako bijanti demonų, tada tu sakai, kad jo balsas priminė vėją, ūžaujantį aukštos įtampos laiduose. Sakai, kad šio miestelio pavadinimas buvo įrašytas dar „Istorijos analuose“, o šiandienykštė keltų prieplauka anksčiau buvo vadinama Ju Kryžkele. Legenda byloja, kad, numalšinęs potvynius, Didysis Ju keliavo pro šią vietą. Pakrantėje gulėjo visai apvalus akmuo, kuriame buvo iškalta septyniolika vos įžiūrimų buožgalvius primenančių senovinių ideogramų. Kadangi nė vienas žmogus taip ir nesugebėjo jo iššifruoti, jį paprasčiausiai susprogdino, kad panaudotų tilto statybai. Tačiau pritrūko pinigų ir tiltas liko nepastatytas. Rodai jai žymaus Songų dinastijos laikų intelektualo užrašytą kupletą, Lingšanis, kurio tu ieškai, buvo puikiai pažįstamas senovės gyventojams. Karta po kartos šiuose kaimuose gyvenantys žmonės nei čionykštės istorijos nebežino, nei savęs nebepažįsta. Daugelio kartų gyvenimai, prabėgę šiuose soduose ir būstuose, jei tik būtų buvę užrašyti, sužavėtų ne vieną grožinės literatūros kūrėją. Klausi, ar ji tikinti tavimi? Pažvelk, toji sena moteris, kur sėdi ant slenksčio abejingu žvilgsniu stebeilydama kaži kur tolyn — jos dantys visi iki vieno išbyrėję, oda susiraukšlėjusi kaip sūdyta ropė, o pati primena mumiją, tik giliose kaip vilkduobės akiduobėse vis dar kruta du apsiblausę akių obuoliai. O juk anuomet, jaunystėje, ji buvo be galo graži, viena gražiausių merginų kelių dešimčių li spinduliu aplink ir žmonės, vieną kartą ją išvydę, neatsispirdavo pagundai darsyk žvilgterėt. Kas šiandien bepajėgtų įsivaizduoti ją kadais turėjus tokią išvaizdą, nekalbant jau apie tai, kaip godžiai ji atrodė, tapusi plėšikų vado žmona. Šiame miestelyje plėšikų vadas buvo vardu Antrasis Dėdė. Nežinia, ar tai kilo nuo to, kad jis buvo antrasis sūnus šeimoje, ar tiesiog iš sūniško nuolankumo, tačiau miestelyje ir senas, ir jaunas anuomet į jį visada kreipdavosi Antrasis Dėde, iš dalies pataikaudami, bet daugiau iš pagarbios baimės. Kiemelis, prie kurio ant slenksčio ji sėdi, visai nedidukas, bet už jo yra dar keletas kiemų, į kuriuos iš dengtų juodų valčių anuomet vilkdavo didžiules bambukines pintines, pilnas sidabrinių monetų. Jos abejingas žvilgsnis nukreiptas į valtis, kadais viena tokių ji ir buvusi pagrobta. Kaip ir šitos ilgakasės merginos, velėjančios drabužius, tiesa, avėdama medinėmis klumpėmis, o ne plastmasinėmis šlepetėmis, nešina bambukine pintine, ji atėjo prie akmeninių krantinės laiptų plauti daržovių, kai prie jos priplaukė juoda dengta valtis. Jai besistengiant susivokti, du vyrai užlaužė rankas ir nusitempė į valtį, nespėjo net riktelti — jai į burną įgrūdo medžiaginį skudurą. Kol valtis nuplaukė penkis li, ją vienas po kito spėjo išprievartauti net keli plėšikai. Šioje upėje jau tūkstantį metų plaukioja kaip du vandens lašai viena į kitą panašios juodos dengtos valtys, taigi nebuvo nieko sudėtingo tokius nusikaltimus daryti vidury baltos dienos. Pirmąją naktį ji gulėjo nuogai išrengta ant plikų dugno lentų, o antrąją — laivelio pirmagalyje jau kurstė ugnį ir ruošė valgį...