Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— O pačiame rezervate ar esama tokio miško, kurio nebūtų prilietusi žmogaus ranka?

— Žinoma, kad esama. Reikėtų nusigauti iki Dženg upės.

— Ar aš galėčiau ten nusigauti?

— Ten ne tik tu, bet net ir mes su visa savo įranga ir technika negalime nusigauti, nes reikia įveikti ypatingai sudėtingo reljefo tarpeklį! O aplink stūkso penkių šešių tūkstančių metrų aukščio snieguoti kalnai.

— O kaip būtų įmanoma bent žvilgtelt į tuos neįžengiamus miškus?

— Artimiausias taškas būtų 11M 12M, — aiškina jis, rodydamas į specialų aviacinį žemėlapį, — tačiau vienas tu ten nenukeliausi.

Jis pasakoja, kad pernai du naujai atsiųsti diplomantai sugalvojo ten nusigauti, nešini tik pakeliu sausainių ir kompasu, įsitikinę, kad jiems nieko nenutiks. Vakare jie negrįžo, ir tik po keturių dienų vienam iš jų pavyko galų gale išeiti į kelią, kur jį pastebėjo į Činghai traukusi sunkvežimių vilkstinė. Žmonės grįžo atgal į tarpeklį ieškoti antrojo, kuris iš alkio jau buvo praradęs sąmonę. Jis puola mane atkalbinėti, kad nė nebandyčiau vienas taip toli eiti, o jei jau tikrai labai noriu pamatyti pirmykštį mišką, tai geriausia būtų sulaukti žmogaus, kuris važiuotų į 11M 12M patikrinti didžiųjų pandų judėjimo signalų.

9

Turi rūpesčių? Sakai, bandydamas ją provokuoti.

Kodėl taip manai?

Tai juk akivaizdu — mergina viena pati atvažiuoja į tokią vietą, kaip ši.

Nejaugi tu ne vienas?

Tai mano hobis, man patinka vienam keliauti, nes taip galiu klaidžioti po savo mintis. Bet tokia mergina kaip tu...

Na jau, negi tik jūs, vyrai, galite mąstyti?

Aš nesakau, kad tu nemąstai.

Tiesą sakant, kai kurie vyrai išvis nemąsto!

Klausyk, tu tikrai turi rūpesčių.

Mąstyti gali kiekvienas, bet tai dar nereiškia, kad jis turi rūpesčių.

Aš nenoriu su tavimi pyktis.

Ir aš ne.

Norėčiau padėti.

Palauk, kol man to prireiks.

Nejaugi dar nereikia?

Ačiū, ne. Aš tik noriu pabūti viena, kad niekas manęs nekankintų.

Tave tikrai kažkas slegia.

Tegul bus taip, kaip sakai.

Tave apsėdusi melancholija.

Per stipriai pasakyta.

Tada prisipažink, kad turi rūpesčių.

Visi žmonės turi rūpesčių.

Bet tu pati jų ieškai.

Kodėl?

Tam nereikia didelių mokslų.

Tavo liežuvis turbūt kažkuo pateptas.

Tik tiek, kiek reikia, kad tavęs neįžeisčiau.

Bet tai nereiškia, kad man patinka.

Bet tai reiškia, kad mes galime drauge pasivaikščioti upės pakrante? Tu nori įrodyti, kad dar gali patikti moteriai. Ji eina su tavimi aukštyn prieš srovę. Tu trokšti surasti laimę, ji trokšta surasti kančią.

Ji sako, kad nedrįsta pažvelgti žemyn. Atsakai, jog žinai jos baimę.

Ir ko gi aš bijau?

Bijai vandens.

Ji pradeda juoktis ir tu supranti, kad tas juokas netikras.

Tik nedrįsk šokti, sakai, tyčia prieidamas prie pat krašto. Apačioje kunkuliuoja upė.

O jeigu imsiu ir šoksiu? Sako.

Tada aš šoksiu iš paskos tavęs gelbėti. Žinai, kad taip pasakydamas užsitarnausi jos prielankumą.

Ji sako, kad jaučiasi truputį apsvaigusi, todėl dabar būtų labai lengva nušokti, tereiktų užmerkti akis. Tokia mirtis apsvaigina ir beveik nesukelia skausmo. Sakai, kad mergina iš miesto, labai panaši į ją, jau kartą šoko į šitą upę. Tik ji buvo jaunesnė už tave ir naivesnė, negu tu. Nenori pasakyti, kad ji daug komplikuotesnė, tik nori pasakyti, kad šiandieniniai žmonės nėra žymiai protingesni už vakarykščius ir kad vakar diena iškyla ir tau, ir man prieš akis. Sakai, kad tai buvo naktis be mėnesienos, ir upės vanduo atrodė gilesnis ir tykesnis. Vėliau keltininko kupriaus Vang Tou žmona pasakojo, kad niuktelėjo Vang Tou, išgirdusi, kaip girgžtelėjo kelto trosas. O, kad ji būtų tada atsikėlusi ir nuėjusi pasižiūrėti. Vėliau ji girdėjusi lyg kažką raudant, bet pamaniusi, kad tai vėjas. Toji rauda tikriausiai buvusi labai garsi. Tvyrojo gili, tyli naktis, net šunes nelojo, todėl neatrodė, kad kažkas bandytų vogti valtį, ir ji vėl užmigusi. Jai snaudžiant, tas garsas dar kurį laiką tęsėsi, keliskart prabusdama girdėjo. Keltininko kupriaus Vang Tou žmona pasakojo, kad jei tuo metu kažkas būtų buvęs drauge su ja, mergina tikrai nebūtų atėmusi sau gyvybės. Ji kaltino senį Vang Tou, ko šis taip kietai miegąs. Paprastai jei kam netikėtai prisireikia nakčia persikelti per upę, tas imąs baladotis į langus ir šūkauti. Ji taip ir nesupratusi, kodėl toji mergina tampiusi trosus, jei ketino žudytis. Ar galėjo būti, kad ji norėjusi persikelti atgal į miestą, o iš ten grįžti į kaimą pas savo tėvus? Ji juk būtų galėjusi grįžti popietiniu miesto autobusu. Greičiausiai ji slapstėsi. Kas bepasakys, ką ji mąstė prieš pat mirtį. Nors mokėsi gerai, bet buvo išsiųsta iš miesto į kaimą, į perauklėjamojo darbo ūkį, toli nuo tėvų ir draugų, o ten išprievartauta partijos sekretoriaus. Išaušus už trisdešimties li pasroviui link Siašapu jos kūną sužvejojo medkirčiai. Viršutinė jos kūno dalis buvusi nuoga, tikriausiai upės vingyje marškinėliai užsikabinę už suneštų šakų. Sportbačius ji buvo tvarkingai palikusi pakrantėje ant uolos. Vėliau tai uolai davė pavadinimą ir raudonais aliejiniais dažais užtepė — Ju Kryžkelė. Dabar vienas per kitą ant jos ropščiasi turistai ir ryškiai fotografuojasi. Viskas, kas liko — tai užrašas, o nelaiminga, belaikė mirtis perkėloje buvo visiškai pamiršta. Ar tu klausaisi? Pasiteirauji.

Pasakok toliau, švelniai atsiliepia ji.

Anksčiau šioje vietoje žmonės dažnai mirdavo, pasakoji, ne tik vaikai, bet ir moterys. Vasaromis vaikigaliai nardydavo nuo uolos, ir buvo manoma, kad tie, kurie nebeišnerdavo į paviršių, prisišaukė mirtį ir juos atsiėmė tėvai iš praeito gyvenimo. Priverstos pačios ten nusižudydavo — be išimties — vien moterys: bejėgės studentės, išsiųstos iš miestų, jaunos moterys, išnaudojamos anytų ir vyrų, o kartais ir gražuolės, mirštančios iš meilės. Dar tada, kai mokytojas U nebuvo pradėjęs miestelyje savojo tyrimo, miestelio žmonės tą vietą vadino Sielvartingųjų Dvasių Uola, ir vaikams nuėjus ten žaisti, suaugusieji sunerimdavo. Esama žmonių, pasakojančių, kad vidurnaktį ten pasirodo baltai apsirengusi mergaitės dvasia ir vis dainuoja nesuprantamą eilutę iš kažkokios vaikiškos dainelės arba niūniuoja elgetaujančios mergaitės gėlių būgnelio melodiją. Žinoma, visa tai tėra prietarai, žmonės patys save baugina tuo, ką pasakoja. Tiesą sakant, šiose vietovėse gyvena vienas vandens paukštis, kurį vietiniai praminė mėlyngalviu, o mokslininkai vadina mėlynąja paukšte, tikriausiai kaip užuomina į dažną Tangų33 laikotarpio poezijos motyvą. Pasak tų pačių gyventojų, šis mėlyngalvis turi ilgas nutįsusias galvos plunksnas. Tu tikriausiai esi jį mačiusi, jis nedidukas, pilkšvai mėlynu kūneliu, o ant viršugalvio styro dvi ilgos žalsvai mėlynos plunksnos. Suaugę yra nepaprastai judrūs ir vikrūs — negali atsistebėt. Šis paukštis visad ilsisi pavėsyje ant krantinės sutvirtinimų arba netoli kranto bambukų sąžalynuose apatišku žvilgsniu dėbsodamas tai kairėn, tai dešinėn. Gali mėgautis, jį stebėdamas iš arti, kol pabos, bet užtenka vieno neatsargaus judesio — ir jis iškart nuskris. Šio kaimo mėlyngalvis nėra „Kalnų ir vandenų analuose“34 minima mitologinė Mėlynoji Paukštė, nešdavusi maistą Vakarų Imperatorei35, tačiau ir jis turi magiškų savybių. Pasakoji jai, kad ši mėlynoji paukštė panaši į moterį. Žinoma, kvailų nenuovokių moterų taip pat esama, bet šiuo atveju omenyje turimas moteriškas sumanumas, moteriškas geidulingumas. Moterims, kurios per stipriai įsimyli, retai kada gerai baigiasi, vyrams reikia moterų pramogai, sutuoktiniams reikia žmonų namų ruošai ir maisto gaminimui, uošviams reikia marčių giminės pratęsimui, bet nei vieniems iš jų nereikia moterų meilei. Imi pasakoti apie Jaomei. Ji įdėmiai klausosi. Pasakoji, kad Jaomei irgi nusiskandino šioje upėje, taip bent jau visi šneka. Ji irgi pritariamai linksi galva ir klausosi, atrodo taip kvailai, kad tu net pagalvoji, jog tai gražu.