Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Pasakoji, kad toji Jaomei taip pat nutekėjo į vyro namus, bet atvažiavus anytai nepasirodė, nes pabėgo su jaunučiu vaikinuku iš to paties kaimo.

Ar jis buvo drakono žibintų šokėjas? Paklausia ji.

Žibintų drakono komanda, miestelyje įsivėlusi į muštynes, buvo iš Gulaicunio, esančio žemiau pasroviui, o šio vaikino šeima — iš Vangnianio, per penkiasdešimt li nuo čia. Giminės hierarchijoje jis buvo bent keletu pakopų žemiau už ją, tačiau, kaip tokių metų, buvo puikus jaunuolis. Dar reikia pridurti, kad mūsų Jaomei mylimasis neturėjo nei pinigų, nei įtakos, jo šeima teturėjo du mu 36 nedrėkinamos žemės ir devynis fen 37 ryžių laukų. Šioje vietovėje žmonės privalėjo daug ir sunkiai dirbti, kad nemirtų iš bado. Be to, buvo meldžiamasi, kad aplenktų gamtinės nelaimės ir kariuomenės pulkai, nes, šiems užėjus, iš dešimties kaimiečių mirties neišvengdavo aštuoni devyni. Bet grįžkime prie Jaomei. Norint vesti tokią gražią ir protingą mergaitę, kaip Jaomei, jos mylimajam turimo turto nepakako. Jaomei turėjo ir jaomeišką kainą: viena sidabrinė apyrankė kaip užstatas, aštuonios pintinės pyragų, du vežimai auksu apkaustytų spintų ir skrynių, kaip vestuvinė dovana. Tas, kuris tokią kainą įstengė sumokėti, gyveno Šuigange, priešais šiandieninę fotografo ateljė. Senas namas pakeitė daug šeimininkų, tačiau kalbu apie tuo metu ten gyvenusį vyrą, kurio žmona vis gimdė mergaites, o kadangi šeimininką buvo apsėdusi mintis susilaukti sūnaus, būdamas sveikas vyras, nusprendė įsitaisyti sugulovę. Taip jau susiklostė, kad Jaomei motina buvo apdairi, protinga našlė, suplanavusi dukrai puikią ateitį: verčiau atiduoti į tėvus tinkančiam, bet turtingam kaip sugulovę, nei leisti už vargetos visą gyvenimą laukuose pravargti. Suderėta buvo per tarpininką. Jaunosios krėslo teko atsisakyti, už tai rūbai jaunajai ir jos motinai buvo paruošti ir jungtuvių diena sutarta, tačiau naktį prieš jungtuves mergina slapčia pabėgo. Susirišusi kelis drabužėlius į ryšiuką vidurnaktį pasibeldė į mylimojo langus. Jiedu liepsnote liepsnojo aistra, ir ji čia pat jam atsidavė. Pro ašaras jiedu iškilmingai vienas kitam prisiekė kalnais ir vandenynais ir sutarė ieškotis prieglaudos kalnuose bei misti cukranendrėmis. Ranka rankon jie priėjo pakrantę ir mėnesienos nušviestoje perkėloje žvelgė į verpetuojančius upės vandenis. Čia vaikiną apniko abejonės ir jis pareiškė grįžtąs namo pasiimti kirvio ir prigriebti reikalingesnių įrankių, jų beieškantį jį namiškiai ir užtiko. Tėvas lupo sūnų ilga lazda, kam nusižengė sūniškam nuolankumui, motinai plyšo širdis, bet sūnui apleisti gimtųjų namų neleido. Taip tėvui jį belupant, o motinai berypuojant, išaušo diena. Keltininkas, kuris pakirdo gan anksti, sakė pastebėjęs merginą su ryšulėliu, tačiau vėliau pakilo baisus rūkas. Ir kuo labiau švito, tuo rūkas tirštėjo, šuoliais kildamas nuo upės paviršiaus, ir net saulė virto tamsiai raudonu rusenančiu anglies gabalu. Keltininkas stengėsi būti ypač atsargus. Jei viena valtis susidurs su kita — nieko baisaus, bet jeigu užplauks ant sielių — tada nelaimės neišvengsi. Krante spietėsi minia, traukianti į turgų, vykstantį čia jau tris tūkstančius metų, ir tarp tų, trečią tūkstantmetį į turgų betraukiančių žmonių, kai kurie rūke išgirdo riksmą. O tada pasigirdo tykštančio vandens garsas. Tie, kurie gyrėsi geresne klausa, sakė išgirdę tai ne vieną sykį, bet žmonės pradėję kalbėtis tarpusavy ir nebebuvę galima nieko girdėti. Toji perkėla labai judri, kitaip per ją nebūtų kėlęsis Didysis Ju38. Valtelės iki viršaus prikrautos malkų, anglių, batatų, grybų, chrizantemų, medžio grybų, arbatos lapų, vištų kiaušinių, žmonių, kiaulių, kad net bambukiniai stiebai išlinkdavo, o vanduo veik semdavo valčių kraštus. Sielvartingųjų Dvasių uola tebuvo tik pilkšvas šešėlis baltoje upės migloje. Kalbesnės moterėlės pasakojo tą rytą girdėję seną varną kranksint, o juk sakoma, kad varno kranksėjimas visada pranašaująs nelaimę, senasis juodasis krankė sukdamas ore ratus, veikiausiai jusdamas mirties kvapą. Prieš mirdamas žmogus pirmiausia paskleidžiąs mirties kvapą, panašų į blogą nuojautą, kurios negalima nei matyti, nei užuosti, tik pajusti.

O ar aš skleidžiu mirties kvapą? Pasiteirauja ji.

Tu tiesiog pati verti save kentėti, turi šiokių tokių mazochistinių nukrypimų.

Tyčia ją erzini.

Netiesa, tai gyvenimas pilnas kančios! Vėl išgirsti ją sušunkant.

10

Medžių kamienus dengiančios samanos, virš galvos besipinančios šakos, nuo medžių lyg barzdos nukarę pušinės kerpės, net oras — viskas aplink varva. Dideli spindintys skaidrūs vandens lašai nė kiek neskubėdami vienas po kito laša ant veido, byra už kaklo, šalti tarsi ledas. Žengiu per tankiai sužėlusias samanas — minkštas, švelnias, gauruotas. Sluoksnis po sluoksnio, parazituodamos ant suvirtusių milžiniškų medžių kamienų, jos auga ir miršta, miršta ir vėl auga. Kas žingsnis kiaurai permirkę batai kliurksi ir cypsi. Viskas permirkę iki paskutinio plaukelio: skrybėlė, plaukai, gagos pūkais kimštos kelnės, marškinėliai žliaugia nuo prakaito, limpa prie kūno, ir tik pilvas dar šiek tiek šiltas.

Jis sustoja priešais mane, bet neatsigręžia, jam virš galvos siūbuoja trijų dalių metalinė antena. Palaukia, kol vargais negalais persikabarojęs per suvirtusius medžius atsiduriu visai arti, ir, nespėjus man atgauti kvapo, vėl mina tolyn. Jis neaukštas, ganėtinai liesas ir vikrus kaip beždžionė, eiti zigzagais besiraitančiu keliu jam atrodo mažų mažiausiai įtartina, ir aš neturiu kito pasirinkimo, kaip tik ropštis tiesiu taikymu į kalno viršūnę. Anksti iš ryto palikę stotį, einame nesustodami jau dvi valandas, o jis dar nepratarė man nė žodžio. Įtariu jį naudojant šitokią taktiką, siekiant manimi atsikratyti, tikintis, kad, sunkumų palaužtas, aš atsitrauksiu. Iš paskutiniųjų velkuosi jam įkandin, atstumas tarp mūsų kuo toliau, tuo pavojingiau didėja, jis retkarčiais stabteli manęs palaukti, ir kol mėginu atgauti kvapą, išsitraukia anteną, užsideda ausines, gaudo signalą ir žymisi savo užrašų knygelėje.

Miško proskynoje įtaisyti meteorologiniai stebėjimo prietaisai. Jis patikrina juos ir praneša man, kad drėgnumas pasiekęs aukščiausią tašką, tai pirmasis man per tą laiką ištartas sakinys, kurį turbūt galima laikyti draugiškumo išraiška. Paėjėjęs kiek tolėliau, jis pamoja man ranka, kad sekčiau paskui į sudžiūvusių bambukų sąžalyną, kuriame kūpso apvalių rąstų dėžė, ūgio sulig žmogum, pravira, sklendė kažkur dingusi. Naudodamiesi tokia dėže, jie prisivilioja pandas, po to specialiu nuskausminančiu šautuvu suleidžia narkotizuojančių medžiagų kartu su nediduku radijo siųstuvu ir paleidžia atgal į mišką. Jis baksteli pirštu į fotoaparatą, kabantį man ant krūtinės, paduodu, ir jis vieną kartą pliaukšteli mane prie dėžės, laimei, kad bent jau ne joje.

Kurį laiką einame per niūrių liepų ir klevų mišką. Netoliese žydinčiame-kiniškos katalpos krūme čirškia kalnų zylės, nė ženklo vienatvės. Užkopę į dviejų tūkstančių septynių aštuonių šimtų metrų aukštį, atsiduriame priešais spygliuotą tvorą — medžiai skaido šviesą į paskirus spindulius, juodos ir skambančios lyg metalas eglės milžinės gigantiškais šakų ir kamienų skėčiais, tarsi stiprūs jauni drakonai, glėbia viską aplink. Rusvosios eglės siekia trisdešimties-keturiasdešimties metrų aukštį, kuriame besileidžiantys pilkšvai mėlyni ūgliai penkiasdešimties-šešiasdešimties metrų aukštyje didžiuojasi šviežiomis pilkšvai žaliomis spyglių karūnomis. Tarp medžių jau nebelikę krūmynų, todėl prieš akis atsiveria toliai, tarp kresnų eglių kamienų kur ne kur stiebiasi apvaliažiedės azalijos, daugelis jų siekia keturis metrus, tirštai apsipylusios pūkuotais, sultingais, raudonais žiedais, linkstančios nuo svorio, ir, nebesusidorodamos su tokiu grožio pertekliumi, šakelės svarina žiedus visomis kryptimis, tyliai demonstruodamos savo nevystantį tobulumą. Šitokios nepridengtos gamtos grožybės man sukelia nesuvokiamą gailestį. Tačiau tas gailestis yra ne gamtos, bet manęs paties dalis.