Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Pilkas dangus išryškina neįprastą medžio siluetą: pakrypęs kamienas šakojasi į dvi dalis, abi vienodo storio, visiškai tiesios, daugiau nebesišakojančios, be lapų, plikos, nudžiūvusios ir primenančios milžinišką žeberklą, smingantį į dangų. Nuostabu. Turėčiau būti miško pakrašty prie skardžio, taigi kažkur čia, apačioje, turėtų būti anas tamsus slėnis, apgaubtas sunkios miglos, tiesiausias kelias į mirtį. Jokiu būdu negaliu atsiplėšti nuo šito medžio, tai vienintelis orientyras, kurį atpažįstu. Bandau iškrapštyti iš atminties vaizdus, matytus pakeliui. Protingiausia būtų pirmiau atpažinti tokius vaizdus, kaip šis, o ne nuolat judėti nešamam vaizdų srauto. Regis, pavyksta keletą jų atkurti, tad bandau sudėlioti juos eilės tvarka, kad jie padėtų man sugrįžti. Bet iš to, ką prisimenu, nėra jokios naudos, kaip iš sumaišytos kortų kaladės, ir kuo labiau stengiuosi atkurti eiliškumą, tuo labiau viskas susimaišo. Tai mane galutinai išsekina, ir vienintelis dalykas, ką dabar galiu padaryti, — tai atsisėsti ant drėgnų samanų.

Štai taip aš atsiskyriau nuo savo gido ir pasiklydau trijų tūkstančių metrų aukštyje pirmykščiame miške, langelyje 12M pagal aviacinį žemėlapį. Visų pirma šito žemėlapio su savimi neturiu, visų antra — neturiu ir kompaso. Vienintelis dalykas, ką surandu kišenėse, tai sauja saldainių, kuriuos man davė senasis botanikas, nusileidęs iš kalnų. Tada jis pasidalino savo patirtimi — einant į kalnus visada ne prošal pasiimti keletą saldainių tam atvejui, jei kartais pasiklystum. Suskaičiuoju, kiek jų turiu kelnių kišenėje — septynis. Ką gi, lieka laukti, kol mane suras mano gidas.

Pastarosiomis dienomis girdėtos istorijos apie kalnuose pasiklydusius ir žuvusius žmones transformuojasi į vieną didelę mane apglėbusią baimę. Esu lyg žuvis, pakliuvusi į baimės tinklą, pasmeigta šituo didžiuliu žeberklu. Muistytis persmeigtam žeberklo — bergždžias reikalas, tik stebuklas galėtų pakeisti mano likimą. O argi ne tokio stebuklo aš ir laukiu visą savo gyvenimą?

11

Ji sako, bet tik vėliau, kad tikrai norėtų mirti — tai juk lengva. Ji atsistoja ant aukšto krantinės sutvirtinimo, tereikia tik užmerkti akis ir šokti žemyn! Nors jei ji nukristų ant akmeninių laiptelių, — ji sudreba, nedrįsdama net įsivaizduoti, — kokia tragiška mirtis tatai būtų, smegenys ištykštų į visas keturias puses. Tai būtų šlykštu. Mirtis, kurios ji trokšta, turi būti graži, kad žmonės jos gailėtųsi, kad ją užjaustų ir verktų dėl jos.

Ji sako, kad galėtų eiti tolyn pasroviui, susirasti smėlėtą krantą ir nužengti nuo krantinės tiesiai į upę. Žinoma, jos neturėtų niekas pastebėti, nes niekas to neįtartų, ji žengtų į tamsius vandenis nakčia, net nenusiavusi batų — ji nenorėtų palikti jokių pėdsakų, todėl žengtų su visais batais, vienas žingsnis — ir tiesiai į vandenį, vanduo būtų jai iki liemens, bet netrukus imtų siekti krūtinę ir darytųsi sunku kvėpuoti, upės vanduo įsismarkautų, dar akimirka, ir ją įtrauktų verpetuojanti srovė, ji imtų skęsti, daugiau nebegalėdama išnirti į vandens paviršių. Ji liktų bejėgė, ir net jei mėgintų grumtis, tai tebūtų bergždžia instinkto išgyventi apraiška. Jos kojos ir rankos dar kurį laiką blaškytųsi, bet jau labai greitai ir neskausmingai ištiktų mirtis, nepalikdama laiko kančiai. Ji net nešauktų. Visiškai beprasmiška — jei ji bandytų šaukti, tuoj pat prisigertų vandens, todėl niekas jos neišgirstų ir niekas nepultų gelbėti. Jos gyvenimas nereikalingas, neturintis jokio atspindžio nei prasmės, jau dabar išnykęs iš šio pasaulio.

Kadangi būdo, kuriuo atsikratytum gyvenimo sukeliamų kančių, nėra, geriausia pasinaudoti mirtimi, kuri išlaisvintų nuo paties gyvenimo: užbaigus vieną, pasibaigia ir visa kita — taip švariai ir gražiai, net galima sakyti — garbingai, o ir kas begali būti puikiau už švarią, gražią mirtį. Tiesa, miręs kūnas, jei jį nusineš upė žemyn pasroviui, išbrinks vandenyje, ims pūti saulėje, o ant jo įsikurs musių būriai. Jai pasidaro bloga. Nieko nėra šlykščiau už mirtį. Kad ir ką, kad ir kaip sakytų, ji vis grįžta prie tos pačios minties.

Ji sako, kad niekas jos nepažįsta, niekas nežino jos pavardės, ir netgi vardas, kurį užrašė registruodamasi viešbutyje, netikras. Ji sako, kad niekas iš jos šeimynykščių jos nesuras, niekas net nepagalvos jos ieškoti tokiame kalnų kaimelyje, tačiau ji puikiausiai įsivaizduojanti, kaip elgtųsi jos tėvai. Jos pamotė nutaisiusi nervingai prikimusį balsą, lyg būtų persišaldžiusį ar netgi verkusi, imtų skambinti į ligoninę, kurioje ji dirba, bet ir tai tik po to, kai jos tėvas kelis kartus paprašytų. Ji žino — jeigu mirtų, jos pamotė iš tikrųjų neverktų, tuose namuose ji tėra pabodus našta, pamotė turi savo pačios sūnų, jau išaugusį į jaunuolius. Tomis naktimis, kai ji pargrįžta namo, jos jaunėlis brolis turi išsitraukti metalinę lovelę ir miegoti koridoriuje. Jie tik ir lūkuriuoja prie jos kambario, kada pagaliau ji ištekės. Tačiau ligoninėje nakvoti jai taip pat nepatinka, nes naktinės pamainos seselių bendrabučiai visada prisigėrę dezinfekcinio skysčio kvapo. Visą dieną iki pat vakaro — balta patalynė, balti chalatai, balti tinkleliai nuo uodų, baltos marlės kaukės, tik akys po antakiais kiekvieno vis kitos. Spiritas, žnyplių, pincetų, žirklių ir skalpelių barškėjimas, nuolatinis rankų mazgojimas ir dezinfekavimas iki pat alkūnių, kol oda visiškai išbąla — visų pirma išnyksta žvilgesys, tada dingsta kraujo raudonis. Žmonių, išdirbusių operacinėje metus, oda tampa panaši į baltą vašką. Vieną dieną jos pora bekraujų, išblukusių rankų gulės upės pakrantėje, o ant jų rėplios musės. Jai vėl pasidaro bloga. Ji nekenčia savo darbo, savo šeimos, tuo pačiu ir savo tėvo. Kilus menkiausiam ginčui, jos pamotei užtenka tik truputį pakelti balsą, ir jo nuomonės nebelieka. Ar tu neužsičiaupsi? Net jei prieštarautų, jis nebedrįsta ginčytis. Pasakyk man, kur padėjai pinigus? Dar nepasenai, o jau nukvakai, kaipgi tau apskritai galima patikėti pinigus? Vienas sakinys prišaukia dešimt, pamotės balsas visada pakeltas. Todėl jis niekad neprataria nė žodžio. Kartą jis lietė jos šlaunį. Po valgomojo stalu vis glostė ir tyrinėjo ją. Pamotės ir jaunėlio brolio nebuvo namuose, tik jiedu. Jis buvo daug išgėręs. Už tai ji jam atleido. Tačiau negali atleisti už jo bevališkumą ir visišką silpnumą. Ji neturi tokio tėvo, kuriuo galėtų žavėtis, tokio tėvo, kuris būtų vyriškai stiprus ir kuriuo būtų galima pasitikėti, kuriuo būtų galima didžiuotis. Anksčiau ji troško išeiti iš tų namų, tikėjosi susikurti savo mažyčius namus. Tai taip šlykštu, ji ištraukusi iš jo kelnių kišenės prezervatyvą. Ji dėl jo reguliariai vartojusi tabletes, todėl jis galėjęs visai nesijaudinti. Ji negali patvirtinti, kad tai buvusi meilė iš pirmo žvilgsnio. Bet jis buvęs pirmas vyras, drįsęs taip atkakliai siekti jos meilės. Jis pabučiavęs ją. Ji pradėjusi apie jį galvoti. Jie netyčia vėl susitikę ir surengę pasimatymą. Jis geidęs jos, todėl ji jam atsidavusi, veik nekvėpuodama, apsvaigus. Jai temę akyse ir šokinėjusi širdis — iš baimės ir iš geismo. Viskas vykę taip natūraliai, nuoširdžiai, gražiai, droviai ir tyrai. Ji sako žinojusi norinti jo, norinti, kad jis ją mylėtų. Vėliau ji būtų galėjusi tapti jo žmona. Ateityje būtų norėjusi tapti ir motina, mažyte mama, tačiau tada ją supykinę. Ji sako, kad ne todėl, jog būtų buvus nėščia. Po to, kai juodu pasimylėję, jo užpakalinėje kelnių kišenėje ji apčiuopusi tą daiktą, jis neleidęs jai jo ištraukti, bet ji jį ištraukusi. Ir tai ją supykinę. Tą dieną baigusi pamainą, ji negrįžusi į bendrabutį, neįsimetusi ničnieko į skrandį, bet nuskubėjusi tiesiai pas jį. Jis neleidęs jai net kvapo atgauti, čia pat tarpdury ją išbučiavęs ir jiedu puolę mylėtis... Jis kalbėjęs, jog jaunyste reikią mėgautis, meile reikią mėgautis, mėgautis į valias, jo glėbyje ji tam visiškai pritarusi. Pradžioje jie neturėsią vaikų, pagyvensią keletą metų visai be rūpesčių, užsidirbsią šiek tiek pinigėlių ir keliausią per kalnus ir upes, pradžioje namų nesikursią, jiems tereikią paprasčiausio kambario, kokį jis jau turįs, o jai tereikią jo. Jie gyvensią visiškai laisvai ir nesuvaržytai... per amžių amžius... bet prieš pradedant tuo mėgautis, jai vis dar buvę bloga, ji nesiliovė vėmusi, ir dabar jau vėmusi tulžimi. Vėliau ji ėmusi verkti, ją ištikęs isterijos priepuolis, kurio metu ji prakeikusi visą vyrų giminę! Ji myli jį, myli buvusį jį, nors visa tai jau praeitis. Ji mylėjusi jo prakaito kvapą, įsigėrusį į marškinius, kurį net ir išskalbusi galėdavusi užuosti. Bet jis nebuvęs vertas meilės, jis galėjęs tai daryti bet kada su bet kuria kita moterimi, vyrai tokie nešvankūs! Jos gyvenimas, vos prasidėjęs, buvo suteptas. Visai kaip tos paklodės nedideliame viešbutuke, ant kurių miega įvairiausi žmonės, kurios beveik nebūna skalbiamos ir nuolat dvokia vyrišku prakaitu, jai nereikėjo čia važiuoti!