Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

O kur reikėjo? Klausi tu.

Ji sako nežinanti, ji nesuprantanti, kaip pati viena atsitrenkė į tokią vietą. Ji sako norėjusi atrasti kažką panašaus į šią vietą, kur niekas jos nepažinotų ir kur ji galėtų eiti viena upės krantine prieš srovę, apie nieką negalvodama eitų eitų eitų, kol išsektų ir kristų negyva ant kelio...

Tu sakai, kad ji — kaip išlepintas vaikas.

Netiesa! Ji sako, kad niekas jos nesupranta. Ir tu toks pats.

Tu klausi, ar ji eitų per upę drauge su juo? Ten, aname krante, yra Lingšanis, kuriame galima išvysti nuostabių dalykų, kuriame pasimiršta skriaudos ir kančios, ir kur kiekvienas gali atrasti laisvę. Tu iš paskutiniųjų bandai ją suvilioti.

Ji prisipažįsta namiškiams sakiusi, kad ligoninė rengia ekskursiją, o ligoninėje — kad jos tėvas apsirgo, ir jai reikia jį prižiūrėti, taigi ji dar turinti keletą dienų.

Tu sakai, kad ji gudri.

Ji sako, kad nėra kvaila.

12

Dar prieš išsiruošiant į ilgąją kelionę, gydytojui diagnozavus man plaučių vėžį, vienintelis dalykas, ką begalėjau veikti diena iš dienos — eiti į užmiesčio parką. Žmonės kalba, kad visai prasmirdusiuose miestuose gryno oro aptikti įmanoma tik parkuose, ir savaime aišku, užmiesčio parkuose tas oras užvis švariausias. Nedidelis kalnas šalia miesto sienos anksčiau buvo naudotas kaip krematoriumas ir kapinės, ir tik pastaraisiais metais transformuotas į viešąjį parką. Naujai statomi gyvenamieji rajonai jau nusidriekę iki pat apleisto kapinių kalno papėdės, ir jeigu nebūtų apribota, gyvieji būtų namais užstatę net mirusiesiems priklausančias valdas kalno viršuje.

Viršūnėje driekėsi pievelė, pribarstyta neužbaigtų antkapių. Kaimynystėje gyvenantys senukai kas rytą ateidavo čia užsiiminėti taidzičiuan 40 arba pasivaikščioti, nešini naminiais paukščiais narveliuose. Bet jau devintą valandą, saulei pasiekus kalno viršūnę, jie susirinkdavo narvelius ir kiūtindavo namo. Tada galėdavau pats sau vienas atsipalaiduoti ir ramiai išsitraukti iš krepšio „Permainų knygą su Džou komentarais“. Kiek paskaitinėjęs, rudeninės saulės šilumoje apsnūsdavau, išsitiesdavau ant akmeninių paminklinių plokščių ir, vietoj pagalvės pasikišęs po galva knygą, imdavau iš atminties kartoti ką tik perskaitytas heksagramas. Saulės šviesa karščiu užguldavo mano įraudusius akių vokus, ir akimirksniu prieš akis iškildavo ryškiai mėlyni, spindintys heksagramų brūkšniai.

Tiesą sakant, aš visai nebeketinau skaityti — viena knyga daugiau ar mažiau — vis vien manęs laukia krematoriumas. Ir tai, jog skaitau „Permainų knygą su Džou komentarais“, yra grynų gryniausias atsitiktinumas. Apie mano ligą sužinojęs senas vaikystės draugas atėjo paklausti, ar galėtų man kuo padėti, ir kalba pasisuko apie čigong 41 . Jis buvo girdėjęs, kad čigong gydo vėžį, be to, pažinojo žmogų, kuris praktikavo vieną kovos menų rūšį, susijusią su aštuoniomis trigramomis. Jis pradėjo mane įkalbinėti to išmokti, ir aš puikiai perpratau jo kėslus. Net ir tokioje situacijoje atsidūręs žmogus neturėtų gyvas lįsti į kapą, o susiimti ir išbandyti viską, kas įmanoma. Todėl paprašiau jo, ar negalėtų man atnešti „Permainų knygos“, kurios dar buvau neskaitęs. Po dienos jis grįžo nešinas „Permainų knyga su Džou komentarais“. Giliai sujaudintas, paėmiau ją ir garsiai prisiminiau, kaip kartą vaikystėje apkaltinau jį pavogus mano neseniai pirktą armonikėlę, kurią po to suradau. Paklausiau, ar jis vis dar tai prisimena. Jo putliame, apskritame veide atsirado šypsenėlė. Jis pasijuto nepatogiai ir atsakė, jog nėra jokio reikalo to prisiminti. Tai jis esą skolingas, o ne aš. Jis puikiai viską prisiminė, bet vis tiek buvo man toks malonus. Ir tada suvokiau, kad esu pridaręs kitiems žmonėms daug blogo, už kurį žmonės nejaučia man neapykantos. Ar tai išpažintis? Ar gali būti, kad tokia ir yra priešmirtinė būsena?

Iš tikrųjų nežinau, ar šiame gyvenime kiti žmonės dažniau skaudino mane, ar aš juos? Žinau tik tiek, kad tikrai buvau mylimas ir mylėjau savo, amžiną atilsį, motiną, bet taip pat buvau neapkenčiamas ir neapkenčiau savo buvusios žmonos, tai nejaugi per tas kelias man dar likusias dienas turėčiau suvedinėti sąskaitas? Tiems, kuriuos įskaudinau, mano mirtis bus bent šiokia tokia kompensacija, o tiems, kurie įskaudino mane, aš jau nieko nebegalėsiu padaryti. Apibendrinant turbūt galima sakyti, kad gyvenimas yra iš meilės ir neapykantos sumazgytas kamuolys. Ar įmanoma kokia nors kita jo reikšmė? Tiesa, šitaip paskubomis imti ir viską užbaigti buvo dar per anksti. Supratau, kad gyvenau netinkamai, jeigu turėčiau dar vieną gyvenimą, jį nugyvenčiau visai kitaip, tačiau tam prireiktų stebuklo.

Aš netikėjau stebuklais, kaip kad netikėjau ir likimu, bet kai atsiduri aklavietėje, niekuo daugiau, tik stebuklu ir belieka tikėti.

Po penkiolikos dienų nuvažiavau į ligoninę pasidaryti dar vienos rentgeno nuotraukos. Mano jaunesnysis brolis užsispyrė važiuoti kartu, kad ir prieš mano valią. Visai nenorėjau rodyti savo emocijų artimiausiems žmonėms. Jei būčiau vienas, būtų daug lengviau susivaldyti, bet jo įkalbėti man nepavyko, ir jis važiavo kartu. Ligoninėje taip pat buvo ir mano klasiokas, kuris iškart nusivedė mane pas vyriausiąjį skyriaus gydytoją.

Skyriaus vyriausiasis, kaip įprasta, buvo su akiniais ir, sėdėdamas ant besisukančios kėdės, skaitė diagnozę iš mano medicininės kortelės, vis sulygindamas dvi rentgeno nuotraukas. Galiausiai paskyrė padaryti dar vieną rentgeną iš šono, iškart išrašė siuntimą ir liepė tuoj pat atnešti dar šlapią nuotrauką, vos tik ją padarys.

Nuostabi rudeninė saulė. Kabinete buvo labai šalta, sėdint viduje ir žiūrint pro langą į saulės spindulius, krintančius ant žolės, man viskas atrodė dar nuostabiau. Niekada nebuvau taip žiūrėjęs į saulę. Žiūrėjau į ją, sėdėdamas šalia juodojo kambario ir laukdamas, kol išryškins mano rentgeno nuotrauką. Saulės šviesa už lango buvo per daug nuo manęs nutolusi, geriau būtų buvę galvoti apie tai, kas turėjo įvykti čia pat. Bet ar aš tikrai turėjau apie tai tiek daug galvoti? Mano situacija buvo lyg žmogžudžio, su nenuginčijamais įrodymais laukiančio, kol teisėjas pagaliau paskirs mirties nuosprendį. Vienintelis dalykas, ko galėjau tikėtis, buvo stebuklas. Negi dvi prakeiktos rentgeno nuotraukos, darytos dviejose skirtingose ligoninėse skirtingu laiku, — dar ne pakankamas įrodymas, kad turėčiau būti baudžiamas mirtimi?

Nežinau, kuriuo metu, turbūt nesąmoningai, tikriausiai tada, kai žiūrėjau pro langą į saulę, staiga išgirdau save tyliai besikalbantį su Buda Namo Amitofu. Dariau tai jau kuris laikas, turbūt pradėjau melstis dar tada, kai apsirengiau paltą ir palikau kankinimų kamerą — rentgeno kabinetą su visa pacientų pakėlimui ir nuleidimui naudojama įranga.

Jei būčiau kada anksčiau pagalvojęs, kad kada melsiuosi, būčiau palaikęs tai pačiu juokingiausiu dalyku. Matydamas senukus ir senutes, šventyklose kūrenančius smilkalus, keliaklupsčia tyliai bekartojančius Namo Amitofu mantras, visada juos apgailėdavau. Ir mano gailestis būdavo pakankamai toli nuo užuojautos. Jei bandyčiau išreikšti žodžiais, tai būtų kažkas panašaus į „ach! apgailėtini žmoneliai, tokie apgailėtini ir seni, kad nesulaukę bereikšmių troškimų išsipildymo, reikalauja bent jau jų išsipildymo širdyje.“ Visad maniau, kad nėra nieko kvailiau, kaip besimeldžiantis tvirtas jaunuolis ar daili mergina, ir kaskart išgirdus jaunus maldininkus šnabždant Namo Amitofu, mane ištikdavo juoko priepuolis, ir žinoma — ne be pagiežos. Niekaip negalėjau suvokti, kaip žmonės pačiame savo gyvenimo žydėjime gali užsiiminėti tokiomis kvailystėmis, bet dabar aš pats meldžiausi, meldžiausi dievobaimingai, iš pačių savo širdies gelmių. Likimas nepermaldomas, o žmogus toks trapus ir silpnavalis. Negandos akivaizdoje žmogus tampa niekuo.