Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Visur, kur pažvelgsi, — milžiniški sutrūniję, vėjo ir lietaus dorojami medžių kūnai, kabarojantis per šituos tykiai stirksančius luošius, mano vidus aprimsta, ir mane kankinanti aistra viską aplinkui įvardyti šitoj begalinėj didybėj pasimeta tarp žodžių.

Nematoma gegutė kukuoja tai aukščiau, tai žemiau, tai kairėj, tai dešinėj vis ratais ratais aplink, tarsi norėtų paklaidinti, tarsi šauktų: „palauk manęs, brolau! palauk manęs, brolau!“ Prisimenu du brolius, kurie išėjo į mišką sėti sezamo sėklų — šitaip pamotė ketino atsikratyti pirmosios žmonos paliktu posūniu, tačiau lemtis atkeršijo jos pačios sūnui. Prisimenu du studentus, pasiklydusius šiame miške, ir mane pagauna nerimas.

Jis netikėtai stabteli priekyje, rankos mostu parodo man ženklą, aš greitai jį paveju, jis piktokai timpteli mane, mudu pritūpiam ir aš pagaliau suprantu, kas čia vyksta — pro plyšį tarp medžių kamienų matyti du pilkšvi, taškuoti, basi paukščiai, bėginė į antys kalno šlaitu. Pamėginu lėtai atatupstas žengti žingsnį ir oro gūsis sudaužo į ribuliukus aplink tvyrojusią tylą.

— Tai sniego gaidys, — sako jis.

Akimirka — ir oras vėl sustingsta, o energingų pilkšvų, taškuotų, basakojų paukščių kalno šlaite kaip nebūta, pradedu manyti, kad tai tebuvo haliucinacija, prieš akis vien didžiuliai nejudantys miško medžiai. Aš, kuris pro čia praeinu, ir visas mano buvimas apskritai yra tokie trumpalaikiai, kad neturi nė menkiausios prasmės.

Jis jau draugiškesnis, nebepalieka manęs per daug toli už savęs, kiek paėjęs — stabteli ir palaukia, kol prisivysiu. Atstumas tarp mūsų sumažėja, tačiau mes vis dar nesišnekame. Po kiek laiko jis sustoja pasižiūrėti į laikrodį, užmeta akį į spindulių pluoštus, smingančius iš dangaus, nusišnypščia nosį ir ima ropštis stačia įkalne vis tiesdamas man ranką, kad galėtų užtempti.

Man bepūkščiant ir bešnopuojant, pagaliau pasiekiam kalvotą plynaukštę, prieš akis — vienspalvis grynas kiniškų eglių miškas.

— Turbūt esame daugiau nei trijų tūkstančių metrų aukštyje? — pasiteirauju.

Jis patvirtina, linkteldamas galva, ir nuskuba po medžiu aukščiausioje plynaukštės vietoje, apsisuka, užsideda ausines, iškelia anteną ir ima sukioti ją į visas keturias puses. Aš irgi imu dairytis ir pastebiu, kad visi medžiai aplink tokio pat storio, atstumai tarp jų — vienodi, visi, kaip vienas, aukšti ir tiesūs, visų šakos prasideda tame pačiame aukštyje ir visos vienodai dailios. Nėra jokių nuolaužų, tie, kurie sutręšta — nurieda žemyn, akistatoje su griežta gamtos atranka nėra jokių išimčių.

Nėra nei pušinių kerpių, nei senų bambukų giraičių, nei mažų krūmokšnių, medžiai suaugę prarečiui, todėl daugiau šviesos ir matyti pakankamai toli. Kiek atokiau auga baltažiedė azalija, apstulbinanti mane savo didingu grožiu, skaistumu ir šviežumu. Kuo labiau prie jos priartėju, tuo aukštesnė ji man atrodo, spiečiais aptūpta milžiniškų žiedų, daug didesnių, nei ano raudonojo azalijų krūmo, kurį mačiau prieš tai. Vešlūs, skaisčiai balti, drėgni žiedlapiai neturi kada džiūti ir vysdami byrėti aplink, nes gyvybinė energija tokia stipri, kad net iš tolo švyti, puikuodamasi savimi. Toks tas nepaliestas natūralus grožis, negalintis savęs sulaikyti, nereikalaujantis jokio atlygio, neturintis jokio tikslo, nereiškiantis jokio simbolio ar metaforos, nereikalaujantis jokių sugretinimų ir asociacijų. Šis azalijų krūmas skaisčiai baltais, drėgnais lyg sniegas ir blizgančiais lyg jaspis žiedais pasirodo tai vienur, tai kitur, po vienišu medžiu, ten, čia, kairėj, dešinėj, neryškiame šaltame grakštaus eglyno fone, kaip ir ta nematoma gegutė39, kuri nenuilsdama gundo žmogaus sielą ir vilioja paskui save. Giliai giliai įtraukiu gryno miško oro, kvėpavimas nereikalauja jokių pastangų, jaučiu, lyg vėdinčiau pačius sielos užkaborius, oras cirkuliuoja nuo kojų pirštų per visą kūną iki smegenų, grąžindamas mane atgal į didįjį gamtos ratą, kol pasiekiu niekada iki šiol nepatirtą absoliučią laisvę.

Atplaukia tiršta migla, pakilusi tik metrą nuo žemės, ir išdrinka priešais mane. Atsitraukiu į šoną ir pasisemiu jos rieškučiomis, atrodo, lyg iš puodo virstantys garai. Truputį pabėgėju, bet veltui, migla mane pralenkia, vaizdas priešais akimirksniu apsiblausia, dingsta spalvos, o iš paskos sėlinantis dar tirštesnis rūkas atsirita pūkiniais kamuoliais. Traukiuosi nuo jo, nepastebėdamas, jog pats judu ratais, kol atsiduriu nuokalnėje ir šiaip ne taip nuo jo pasprunku. Apsisukęs staiga pastebiu, kad man prie kojų prasivėręs giliausias tarpeklis. Įspūdingų indigo mėlynumo kalnų virtinė tiesiai priešais, viršūnės dangstosi baltų debesų šydais, tiršti debesys, regis, net kunkuliuoja, o tarpeklyje paskubomis tirpsta kelios rūko gniūžtės. Po baltu miglos sluoksniu turėtų būti sraunūs upės vandenys, besibraunantys per niūrų mišku apaugusį slėnį. Tačiau tai ne tas upės slėnis, kurį perėjau prieš kelias dienas, keliaudamas per kalnus, kuriame stovėjo įtvirtintas kalnų kaimelis, dryksojo keletas ruoželių dirbamos žemės, o tarp dviejų krantų buvo permestas kabantis tiltas, ypač gražiai atrodantis žvelgiant nuo kalno. Tuo tarpu šiame kaip pragaras tamsiame tarpeklyje tebuvo juodos, tankios džiunglės ir velniškai keistos uolos, neturinčios nė kvapo žmogiškojo pasaulio. Žvelgiant žemyn, nugara perbėga šiurpas.

Išlenda saulė ir savo spinduliais apipila priešais rymantį kalno šlaitą, oras taip išretėjęs, kad po debesų sluoksniu esanti spygliuočių giria akimirkai tampa tokia žalia, jog mane ištinka džiaugsmo ekstazė, panaši į iš širdies gelmių besiveržiančią dainą, o besikeičiant šviesai, kaitaliojasi ir jos atspalviai. Tai pabėgėju, tai pasišokėju, stengdamasis pačiupti ir užfiksuoti nuotraukoje besimainančias debesų spalvas.

Pilkšvas rūkas sėlina man iš paskos, visiškai nekliūdamas už tarpeklių, daubų, nuvirtusių medžių, niekaip negaliu juo atsikratyti, ir jis neskubėdamas mane paveja bei apsirango aplink kūną. Vaizdas išnyksta man iš akių, stoja migla. Lieka tik vaizduotė. Man visiškai pasimetus, staiga saulės spindulys slysteli viršugalviu, užliedamas šviesa samanas, ir aš išvystu čia pat po kojomis keistą grybų, dumblių, augalų pasaulį, kuriame yra ir kalnų virtinės, ir miškai, ir neaukšti krūmynai, ir žolės, o visa smaragdinė žaluma žėri rasos lašeliais. Pasilenkiu link jų, ir visa užliejanti klaidi migla vėl grįžta, tarsi kam užbūrus viskas vėl tampa blankia juodai pilka mase.

Atsitiesiu. Pasimetęs laukiu. Šaukiu, bet niekas neatsiliepia. Šūkteliu dar sykį, tačiau išgirstu tik savo paties beviltiškai virpantį balsą, kuris tuoj pat išnyksta, nepalikdamas nė menkiausio aido, vien baimę. Toji baimė pradeda kilti nuo kojų ir stingdyti kraują. Vėl šūkteliu, tačiau jokio atsako. Aplink tik juodi medžių siluetai, visi kaip vienas, daubos ir nuokalnės irgi visiškai vienodos. Imu bėgti, šaukiu, blaškausi tai kairėn, tai dešinėn, ir mano protas visiškai pasiklysta. Privalau tuojau pat nusiraminti, privalau grįžti ten, kur buvau prieš tai, ne, privalau susiorientuoti. Tačiau kur bepažvelgčiau, visur aukšti tiesūs pilkšvai juodi medžių šešėliai, nepajėgiu nieko atpažinti, viską jau buvau matęs, ir tuo pačiu, regis, viską matau pirmą kartą. Galvos kraujagyslės ima tvinkčioti. Puikiai suprantu, kad tai gamta mane erzina, žaidžia su šituo arogantišku, niekuo netikinčiu, nieko nebijančiu mažu žmogeliu.

O! Ei! Ai! — šaukiu. Nepaklausiau žmogaus, kuris vedėsi mane į kalnus, vardo, todėl galiu šaukti tik taip — isteriškai, tarsi koks laukinis žvėris, ir nuo to garso mano paties plaukai stojasi piestu. Anksčiau maniau, kad kalnų miškuose apstu aido, net pats niūriausias ir vienišiausias aidas nebūtų buvęs toks baisus, koks baisus yra visiškas aido nebuvimas. Aidą čia sugeria sunki migla ir drėgmės persisunkęs oras, suprantu, kad mano šauksmas nepramuša šitos nematomos sienos, ir imu grimzti į visišką neviltį.